Konservatoriai be priešų – konservatoriai be ateities

Kovotojų organizacijos prasmingos, kol yra su kuo kautis. Kitaip netektų reikšmės, finansavimo ir susikurtų šventųjų aureolių. Todėl objektyvus interesas, kad problema niekada nesibaigtų. Petras Gražulis juk negali be homoseksualų, o  tie – be pono Petro.

Konservatoriai negali be rusų, komunistų ir Kremliaus minkštosios galios. Traškantį priešų vinilą suka jau dešimtmečius. Jokia eskalacija nebepadeda, žmonės apgaule nebetiki, jiems tai tik juoką kelianti tragikomedija.  Jau pradeda atsibosti ir Europai.

Ekranuose pikti, solidūs ponai paaugliškais marškinėliais prieš Astravo AE. Kurios statybos pradžios nesugebėjo pastebėti, ilgai neigė ir nieko nedarė tada, kai galima buvo daug padaryti. Pernai prieš rinkimus staiga prisiminė ir susikūrė verslo planelį žmonių balsams melžti.

Ir štai – absoliutus fiasko Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos Parlamentinėje Asamblėjoje balsuojant dėl Astravo AE netinkamos vietos. Tik 8 valstybės buvo už, 20 valstybių balsavo prieš, 29 susilaikė. Klausimas išbrauktas iš darbotvarkės ir net nesvarstytas.

Naujausia arija iš operos „Drąsiųjų keliai“ – LKP pripažinimas nusikalstama organizacija. Paprasti žmonės juk suprato, kad taip ir yra, nors nieko dar nėra. Tai ne įstatymas, o tik  Seimo rezoliucija, t.y. nieko nenustatantis nuomonių rinkinukas prie alaus.

Joje drąsiai „konstatuojama“, kad LKP veikloje „galimai yra nusikalstamos veiklos požymių“ („galimai“ reiškia, kad tų „požymių“ gal yra, o gal ir ne). Ir Vyriausybė ne įpareigojama, o kaip panelė šokiui – „kviečiama“ parengti atitinkamą įstatymą. Nes patys Seimo kiškiai drąsuoliai to negali.

Toks švelnus paraginimas mylimajam Premjerui ir papozavimas prieš senuosius rinkėjus, nusivylusius naujųjų „konsjaunuolių“ liberalumu ir koketavimu su LGBT ir korporacijomis. Dūris senajai partinei gvardijai. Ir neabejotinas antausis Prezidentei.

Labai įdomu būtų, jei supykęs S.Skvernelis tikrai tokį įstatymą parengtų, o Seimas priimtų. Įstatymas nebūtų palankus ne tik D.Grybauskaitei, bet ir patiems konservatoriams. Juk nusikalstama organizacija, ir juridiškai, ir liaudiškai kalbant – banditų ir galvažudžių gauja.

Išeitų, kad šalies Prezidentė – nusikaltėlių gaujos narė? Argi ne taip nubalsavot, ponai konservatoriai, patys ją iškėlę į valstybės vadovus? Kažkas panašaus būtų, jei Angelą Merkel koks beprotis paskelbtų nacistų partijos nare, tik kaip tada reaguotų Vokietija?

Juk didelė dalis konservatorių elito patys buvot gaujoje. Ir jūsų Kūrėjas buvo nusikaltėlių juniorų narys ir banditų ideologijos dėstytojas. Bet sėkmingai išsisukot be desovietizacijos, priėmėt įstatymą dėl slaptų KGB bendradarbių slapto prisipažinimo, kurie dabar vėl ryžtingai įslaptinti 75 metams.

Gal prisiminti ir tai, kad konservatorių paveldėtas Sąjūdis kadaise irgi kėlė lozungą „Visa valdžia taryboms“? Rėmė TSKP persitvarkymą, ir buvo už Lietuvos „suverenitetą sudėtyje“, grindžiamą „lenininiais federalizmo principais“?

Vyko sudėtingi procesai, niekas nebuvo aišku, viskas buvo susipynę – ir žmonės, ir struktūros. Svarbu buvo ne partiškumas, o už ką tu ir prieš ką. Iš Sąjūdžio steigėjų – iniciatyvinės grupės pusė narių (17 iš 35) buvo komunistai. Beveik trečdalis signatarų buvo LKP nariai.

Ką su jais daryti? Atimti vardus, skelbti Kovo 11 – osios aktą negaliojančiu? Ar, kaip sakot, kiekvieną nagrinėt asmeniškai, t.y. tinkamus palaimint, neįtikusius – į Lukiškes? Lygiuot, ramiai, rentas atimt, tylėt! Uždraust, ištremt, pasodint ant kuolų! Viskas juk dėl Lietuvos ir brangiųjų Lietuvos žmonių!

Konservatoriai praktiški kaip visada, veidmainystė – jų logika. Apie to meto kontekstą, realias galimybes veikti ir neišvengiamą laviravimą kažkodėl pamiršta, nors patys tą darė. Be A. Brazausko LKP niekaip nebūtų išlikę tuometiniame TSRS politinio vyksmo kontekste.

LKP reikėjo skelbti nusikaltėliška organizacija 1991-siais, atlikti visuotinę desovietizaciją, išsivalyti nuo KGB agentūros. Tada tai būtų nulėmę valstybės ateitį. Jeigu nenorėjot ar neįstengėt – kitas, ne tikslingumo, o realumo ar sąžinės klausimas. 2017-siais tokios kalbos – tuščias asmeninių tikslų ir manipuliacijų žmonių jausmais burbulas.

Tarpukario Lietuva per dvidešimt metų iš nieko sukūrė tiems laikams modernią valstybę, švietimo ir finansų sistemą, kariuomenę ir valdymo struktūras, įvykdė žemės reformą. Ir niekas 1938-siais nekalbėjo apie „carizmo nostalgiją“ ir nekliedėjo praeities įtakomis.

Permanentinis karas su praeitimi yra tik propagandinė veiklos imitacija ir politinės impotencijos maskuotė. Atsakomybe už valstybę, kultūra ir situacijos suvokimu tai net nekvepia. Nepabaigiama kova su praeities šmėklomis rodo pačių kovotojų panyrimą į praeitį ir dabarties baimes.

Kur jūsų šešėlinis kabinetas, alternatyvūs pasiūlymai, įstatymų projektai, diskusija su visuomene apie ateitį? Ar jūs iš viso ką nors dar sugebat reikšmingo pasiūlyti, išskyrus nepabaigiamus kaltinimus ir gasdinimus praeitimi, su kuria patys esat suaugę ?

Ko verta politinė sistema, jei tik tiek teįstengia nepopulistinė, tradicinė, kokia save tituluojate, viena įtakingiausių partijų? Kaip atpažįstama ta nuolatinė priešų apsuptis, nesibaigiantis karas, viena tiesa ir kitaminčiai vidaus priešai!

Nieko naujo po saule. Grėsmės, grėsmės ir dar kartą grėsmės, pasaulio pabaiga rytoj. Tą šitiek kartų skaitėm „Pravdos“ puslapiuose, kurios skiautės buvo pamaunamos sovietų armijos tupyklose ant surūdijusios vinies.

Iki kaulo įsiėdė isterija dėl praeities atgyvenų ir neklystamumas. Noras kontroliuoti viską, uždrausti nepalankias mintis, filmus ir propaganda, mokanti teisingai mąstyti. Ir kurtumas tikriesiems žmonių skauduliams, pasikėlimas, jokio rimto reformų plano valstybės ateičiai neturėjimas.

Visa tai prie ruso matėm ir girdėjom, nes tai tas pats, tik apiplautas, kitaip nudažytas, smarkiai apipuvęs daiktas. Noras pakeisti diskusiją dėl ateities isterijom dėl praeities ir baubų paieška – bukumo skatinimo primityvams politika, kurios visada imamasi, kai neturima ko pasakyti apie dabartį ir realių gyvenimo gerinimo planų.

Kai nežinai ką daryti ir nori nieko nekeičiant imituoti permainas ir naudingą veiklą, reikia priešų ir kaltininkų. Pripompuoti minias neapykantos, tapti savo sukurto produkto vedliu ir priešininkus apšaukti populistais. Nes, kaip pastebėjo populizmo klasikas Adolfas Hitleris, nugalėtojų niekas neklausia, ar jie sakė tiesą.

Kiek plytų sienoje bepakeistum, ji vis tiek liks Siena. Kiek naujų detalių į „Žiguliuką“ beįdėtum, tai visada bus „Žiguliukas“. Ir važiuos tuo keliu, kuris seniai nutiestas.  Tokia dabar atsinaujinusių politikų naujoji politika.

Šaltinis: algimantasrusteika.wordpress.com