Kovojusių sąjūdiečių likimo ironija

Šiandien – Sausio 13-oji, Laisvės gynėjų diena. Lygiai prieš 24 metus, kaip Panevėžio rajono ir miesto LPS Atsakingasis sekretorius, talkinau saugant Aukščiausiąją Tarybą ir televizijos bokštą Vilniuje, tuo metu (pagal Aukštaitijos rajonų būdėjimo prie AT grafiką) vadovavau iš Panevėžio autobusais atvažiavusiems gynėjams. Iš Panevėžio į Vilnių tada išvyko 23 pilnutėliai gynėjų autobusai, aš vadovavau trims iš jų. 1991 m. sausio 11 d. po vidurdienio kartu su grįžtančiais panevėžiečiais patekome į ką tik prasidėjusį Spaudos rūmų šturmo sūkurį. Rusų desantininkai, dengiami tankų ir tankečių, puolė Spaudos rūmus. Į mus, spėjusius užtverti rūmų įėjimą, pagal karininkų komandą pradėjo šaudyti rusų desantinikai. Rūmus gynęs savanoris Lukšas buvo peršautas mūsų akivaizdoje. Laimei, į mūsų minią desantininkų pulkininkas šaudė virš mūsų galvų. Sustingę ir su gerklėse užstrigusia daina, beginkliai, stovėjome prieš rusų desantininkus bei tankus....

Šiandien, lygiai po 24 metų, Sausio 13-ąją Panevėžyje stovėjau prieš teisėją. Nesu pažeidęs mūsų iškovotos valstybės įstatymų, bet esu nukentėjusysis nuo dabartinės valstybės valdžios institucijų neveiklumo ir konstitucinių reikalavimų nesilaikymo.

Viskas prasidėjo 2006 metų vasarą. Panevėžio Apylinkės teismas pagal buvusių žemių savininkų reikalavimą užsimojo atimti iš mūsų šeimos 1992 m. Panevėžio mieste pirktą žemės sklypą su ten mūsų šeimos pasistatyto ir veikiančio komercinio pastato pristatiniais. Apylinkės teismas, neatsižvelgdamas nei į senaties terminus, nei į 2005 m. notaro patvirtintą sususitarimą su buvusių žemių savininkų vaikaičiu R. Jasinsku, kuris neprieštaravo būsimų statybų projektui bei mūsų nusipirkto sklypo dydžiui. Tačiau ponas Jasinskas apsigalvojo ir Apylinkės iškėlė Administracinę bylą bei pritaikė  ilgalaikes teismo apsaugos priemones. Nuo tada mūsų turimam žemės sklypui buvo uždėtas areštas bei uždrausta bet kokia veikla.  Taip buvo nutrauktos pradėtos verslo centro statybos bei visam laikui sustabdyta mūsų šeimos verslo plėtra.

Teismų maratonas dėl sklypo atėmimo tęsėsi apie 7 metus, nors Panevėžio teismai bei Lietuvos Apeliacinis teismas, nerasdamas mūsų šeimos kaltės, atmesdavo R. Jasinsko ieškinius kaip nepagrįstus. Tačiau, Aukčiausiajam teismui reikalaujant, Apeliacinis teismas 2012 m. rugsėjo 13 d. priėmė sprendimą, įpareigojantį Panevėžio miesto savivaldybę, iš kurios buvo pirkta papildoma žemės dalis, atpirkti tą mūsų žemės sklypo dalį. Tokiu būdu daugybės pastatų konstrukcinės dalys atsidūrė ir valstybinėje žemėje.  Taigi nei pastatų, nei žemės dabar negali eksploatuoti nei mūsų šeima, nei savivaldybė.  Kitaip tariant – Apeliacinio teismo sprendimo įgyvendinimas yra neįmanomas.

Šis mano asmeninis gyvenimo epizodas apie Lietuvos, už kurią kovojau ir kovočiau nė nesudvejojęs, teismų teisingumą, žmonių teises, interesus ir bendrąjį politinį foną tiktų šimtams mūsų valstybės piliečių. Skaudu ne dėl asmeninio susidorojimo, skaudu dėl to, kad mes esame gyvi kovos už laisvą, teisingą ir iš tiesų demokratišką Lietuvą dalyviai, kuriems tenka matyti, kokia tos mūsų kovos pasekmė.

Vakar, sausio 12 d., dalyvavau Laisvės gynėjų susitikime LR seime. Jame diskusijoms apie sunykusią krašto apsaugą ar realią LR ekonominę bei politinę situaciją vietos nebuvo numatyta. Įvairių šiai progai skirtų renginių Seime baigiamuoju akordu tapo Laivės gynėjų susitikimas. Pernykščiame Laisvės gynėjų susirinkime didžioji dauguma gynėjų išreiškė akivaizdų nepasitenkinimą politikais bei jų partijomis ir susirinkimo vardu įpareigojo pirmininkaujančiuosius perspėti Seimą, kad jis laikytųsi LR Konstitucijos. Šiame susitikime pranešėjais tapo socialdemokratas G. Kirkilas, konservatorius V. Landsbergis bei KAD kariškiai, kurie, prižiūrimi ministro J. Oleko, nedrįso sakyti tiesos apie realią Lietuvos gynimo sistemos situaciją. Pro pirmininkaujančiųjų užtvaras pavyko prasibrauti tik Šiaulių krašto gynėjams bei signatarui Z. Vaišvilai.  Šiaulių krašto gynėjams pavyko pateikti siūlymą, kurį palaikė dauguma Laisvės gynėjų, nutraukti Krašto apsaugos ministro Oleko draudimą stiprinti krašto apsaugą, atgaivinti LR šauktinių kariuomenę. Po Z. Vaišvilos kritikos dėl primygtinai įteikinėjamų „neužmirštuolių“, buvusių 1926 m. masonų bei vėliau fašistinės vokietijos Gestapo simboliu, Kovo 11-osios salėje kilo sąmyšis. Mūsų, Sąjūdžio bei savanorių veikloje aktyvistų nuostabai, nematytas jaunuolis puolė ginti „neužmirštuolės“, menkindamas pirmųjų Sąjūdžio ženklų reikšmingumą. Šią neaiškios kilmės gėlę vietoje Sąjūdžio laikų ženklų savo pranešime siūlė nešioti ir prof. V. Landsbergis. Vietoje Sausio 13-osios bei Sąjūdžio pradžios veiklos ir to laiko prisiminimų mums primygtinai buvo siūloma prisisegti nesuprantamas svetimybes. Jautėmės  pažeminti ir priblokšti.  Dainuojančios revoliucijos ir jos atminties ženklų akyvaizdus keitimas svetimais simboliais mums reiškė Sąjūdžio istorijos iškraipymo ir klastojimo pradžią.    Pirmininkaujantiesiems skubinant susitikimo pabaigą, visus, kaip ir ankstesniais metais, kvietė skubėti į savanorių rikiuotę. Joje visada rikiuojasi atvykę Laisvės kovotojai pagal regionus. Po labai garsaus pasisveikinimo su V. Landsbergiu „Sveiks Tamsta“, profesorius bei krašto apsaugos ministras J. Olekas apeina visoje rikiuotėje dalyvaujančius ir sveikinasi su ten stovinčiais savanoriais. Bet kai ranka spaudžiama ir lenkiamasi politikui, prisidėjusiam prie Lietuvos kariuomenės ir Tėvynės gynybos naikinimo, darosi koktu. Prieškaryje, 1940-aisiais metais Lietuvą okupuojant sovietams, karininkas Vitkauskas panašiu veikimu nuginklavo ir išdavė Lietuvos kariuomenę Rusijos armijai, jis amžiams mūsuose bus vadinamas Tautos išdaviku.  Nenustebčiau pats  ir kiti patriotai savanoriai, jeigu tokią rikiuotę pavadintų „išdavikų rankų bučiavimo rikiuote“. Tačiau kiekvienam spręsti, kaip ir kiek sau gali leisti linkčioti bei palaikyti Tėvynės menkinimą ir silpninimą.

Pasibaigus dar vienam eiliniam teismui bei blėstant 2015 m. Laisvės gynėjų dienai dar jaučiau keistą ir nenusakomą tuštumą, blogio jėgų ir išdavysčių siautėjimo laiką. Kiek prisimenu, panašus jausmas buvo ir 1991 sausio 11 d., grįžtant iš rusų desantininkų jau užimtų Spaudos rūmų ir karine jėga atimtų kitų pastatų. Visi jautėme praradę dalį Tėvynės ir savęs. Po to sekė kruvinoji Sausio 13-osios naktis... Po klaikios praradimų tamsos išaušo pasiryžimo ir vilties dienos, atnešusios Nepriklausomybę. Tikėkime, ruoškimės, tvirtėkime, vienykimės, nes ir vėl po didelių praradimų turime sulaukti artėjančio rytmečio aušros.
 
Buvęs Panevėžio rajono ir miesto Sąjūdžio Atskingasis sekretorius, KASP karys-savanoris Kazys Grabys