Kreipimasis į Mokytojus, Seimą, Prezidentę ir Vyriausybę

Mano Mama Palmira yra Mokytoja. Mano Krikšto Mama Ada yra Mokytoja. Jas gerbia jų mokiniai, nes jos vedė juos į gyvenimo kelią. Tik geru žodžiu miniu ir savo Mokytojus.

Ministras Pirmininkas tarė žodį - Lietuvos mokytojai streikuoja Rusijos paįtakoti. Taip jam sakė „mūsų tarnybos“. Kitą dieną jis vis tik susiprato atsiprašyti. Ir kitu sakiniu vėl įžeidė mokytojus - jų profsąjungos mat su Rusija bendrauja. Tokia šiandien Lietuvoje mada, toks požiūris, visų pirma į save.

Seimas tyli. Ir Prezidentė nieko nemato. Piaro šiuo atveju nebus. Tektų karo reikalus aukoti.

Tik 26-ti Nepriklausomybės metai – ir jau pamiršome, kas yra Mokytojas. Pamiršome, kad mūsų valstybės, visų pirma reikės mūsų vaikams. Ar išgirdote, Ministre Pirmininke, Prezidente, Seimo Pirmininke, ką streikuojančiai Mokytojai tvirtai pasakė jos mokomas penktokas? Jo tėvai ir seneliai gyvena tik iš socialinių pašalpų. Todėl jam jokio mokslo nereikia - ir jis taip gyvens!

Valstybės saugumas matuojamas ne 88-iais metaliniais „Boksininkais“ - vokiškais „Boxer“ šarvuočiais už dvigubą šiuolaikinio tanko kainą. Tikrasis valstybės saugumas – tai šis penktokas, kurį po aštuonerių metų pašauksite į vėl po jūsų letargo miego atnaujintą šauktinių kariuomenę ir pasodinsite į šį metalinį „Boksininką“. Tą buvusį penktoką, kuris mokės tik laukti mėnesinės pašalpos. Kito pasirinkimo nebus.

Valstybės saugumas – tai visų pirma Mokytojas. Be savo Mokytojo, Ministre Pirmininke, Prezidente, Seimo Pirmininke, jūs būtumėte mažų mažiausiai Niekas.

Tad kodėl tyčiojatės iš Mokytojų, kurie šioje Centijos valstybėje sukaupė drąsą ir pabandė oriai atsitiesti? Tyčiojatės ne tik etikečių lipdymu, bet ir akių užmerkimu, ausų užsikimšimu, savo svarbos sureikšminimu. Mūsų mokytojų triūsas mažiausiai apmokamas Europos Sąjungoje. Labai mažai. Šioje demokratine save skelbiančioje mūsų valstybėje iš jų tyčiojasi ir juos šokdina visi, kas netingi. Daugelis jų savo mokesčių skolas sumoka tik vasarą, gavę atostoginius. Ir už likučius važinėja į kolektyvinį sodą. Tokios jų atostogos.

Jie moko mūsų ir jūsų vaikus, o jūs juos pavertėte patyčių objektais, veidmainiškai skelbdami patyčių prevencijos mokyklose projektus... Ministras Pirmininkas, Prezidentė, Seimo Pirmininkė tai suprasti nenori ar negali. Ar bent pastebėjote, kad Nepriklausomybės metais Lietuva uždarė tūkstantį mokyklų?

Atsiprašau Jūsų, Gerbiamieji Mokytojai. Atsiprašau, nes drauge su Sąjūdžiu Jums suteikiau Viltį, bet 1992 metais pasitraukiau į šoną, manydamas, kad pagrindinis darbas atliktas – Nepriklausomybė atkurta ir apginta. Beje, be ginklo.

Pasitraukiau, nes tapo koktu nuo to, ką mačiau. Tačiau neturiu teisės tuo pasiteisinti. Todėl šiandien aš čia, šioje Seimo salėje, kreipiuosi į Lietuvos Seimą, Prezidentę ir Vyriausybę. Jei Jums rūpi šios valstybės ateitis, atsisakykite šių 88-ių metalinių „Boksininkų“. Iš jiems skiriamų per 400 mln. eurų, 300 mln. eurų, visų pirma, skirkite mokytojams, bibliotekininkams ir kultūros darbuotojams, pensininkams – visiems jiems prisižadėjote ir žodžio netęsėjote. Vien lito sunaikinimui beveik tiek pat skyrėte ir leidote pasityčioti iš lito tėvo Vlado Jurgučio, litus sulydant į jo paminklą.

Likusius 100 mln. eurų skirkite teritorinei savanorių, šaulių ir rezervo lengvajai ginkluotei, jų paruošimui. Tai turi prasmę. Prasmės neturi Lietuvos pavertimas karo lauku. Po tokio karo liks ne valstybė, liks teritorija. O mokytojų reikėjo ir reikės, jei auginsime vaikus, anūkus ir jiems paliksime šią valstybę.