Kultūra pagal O. Benderį

Naujai kuriamas projektas „Vilnius – Europos knygų sostinė“, ko gero, pratęs Ilfo ir Petrovo romanų herojaus vertą kultūros „darymo“ praktiką.

Liūdnai pagarsėjęs projektas “Vilnius – Europos kultūros sostinė“ (VEKS) daugeliui asocijuojasi su banaliai pavogtais milijonais, transformuotais į kelis surūdijusius vamzdžius Neries pakrantėje, ten pat riogsančią iš faneros sukaltą sukiužusią menininkų bakūžę, kurioje neva kažkas buvo eksponuojama, bei seniai išsisklaidžiusį fejeverkų dūmų tvaiką virš Katedros aikštės. Projektą jo sumanytojai bei iniciatoriai ciniškai vadina pavykusiu. Ta pati publika jau stumia naują projektą, pagal kurį Vilnius bus pavadintas knygų sostine. Realizavus šį projektą, matyt, neliks nė surūdijusių vamzdžių, nes geriausia kultūra yra ta, kurios negali pačiupinėti ar pamatyti. Tiesa, kartais padejuojama dėl menamų ankstesnio projekto „nesėkmių“, kurias tariamai dirbtinai išprovokavę valdžios veiksmai. Mat kultūros polėkio neišmananti valdžia išdrįsusi nurėžti kelis tūkstantėlius nuo tobulai suplanuoto veiksmų ir renginių plano. Dėl to nepavykę realizuoti visų sumanymų, kuriuos projekto autorių kolektyvas buvo išstrategavęs taip kruopsčiai, kad net buvo paskaičiuota kiek į renginius atvyks užsieniečių ir kiek jie čia paliks pinigų. Užsieniečiai į Lietuvą atvažiuoja pagerti pigaus šnapso ir patampyti gražių mergų, kurios jiems pačios mielai kabinasi ant kaklo, mat toli gražu ne visos prieina prie VEKS žarstomų kultūros pinigų. Tuo visa kultūra jiems ir baigiasi. Jeigu išgirsite ką nors įrodinėjant, kad atvažiuos daug užsieniečių gražių lietuviškų knygų pavartyti, drąsiai spjaukite tokiam į akis. Tiesa, dar gali sakyti, jog užsieniečiai važiuos pažiūrėti Guggenhaimo muziejaus, kai tik jis bus pastatytas. Tokiu atveju taip pat spjaukite su viena išlyga – nebent muziejuje bus mergų ir šnapso, bet šitam reikalui visai nebūtina užmūryti nesuskaičiuojamo kiekio mūsų pinigų į įmantrias būsimo muziejaus sienas. Jeigu kas nors sakys, kad sąmatos paskaičiuotos ir visa tai mikliai atsipirks – spjaukite tokiam dar drąsiau – Lietuvoje nėra buvę atvejo, kai sąmatos neišaugo keleriopai arba kai kas nors atsipirko. Jei ir atsipirko, tai tikrai ne tiems, iš kurių mokesčių visa tai buvo sumokėta. Lietuviškos kultūros kūrimo, o tiksliau „darymo“, schema itin paprasta ir geniali, tarsi ją būtų sugalvojęs legendinis O. Benderis. Pirmiausia (pageidautina prie Kultūros ministerijos) sukuriama kontora (a lia „ragai ir kanopos“), kurios viešai deklaruojamas tikslas – koordinuoti ateisiančius kultūros projektus. Tada kontoros tarnautojai sukurpia atitinkamus padalinius, smulkesnes kontorėles, kurios jau rašo pačius projektus. Tuomet smulkios kontorėlės suvienijamos bendros visų projektų sąmatos paskaičiavimu. Paskaičiavimas virsta „optimistiniu“ projektu. Ši sąmata su dideliu triukšmu tėškiama ant Kultūros ministro stalo. Pastarasis pareikalauja sąmatą sumažinti, dažniausiai nė neskaitęs. Tada ant stalo tėškiamas „realusis“ projekto variantas, kuris šiek tiek pakoreguotas įtraukiamas į valstybės biudžetą. Kai šis darbas atliekamas, prasideda stebėjimo procesas, mat Lietuvos kultūroje bet kokiu atveju kas nors vyksta. Belieka visa tai, kas vyksta savaime, prijungti prie projekto bei paskelbti, kad projektas realizuotas arba buvo sėkmingas. Po to viskas prasideda iš naujo, tik kitu pavadinimu. VEKS, Guggenhaimas, Valdovų  rūmai, knygų sostinė – tai tik tokių projektų ledkalnio viršūnėlės, idealiai atitinkančios aukščiau aprašytą schemą. Atskirais atvejais skiriasi tik jų priedangos organizacijos, t.y. projekto koordinatorių centrinės kontoros būstinė, migruojanti tarp Kultūros ministerijos, Turniškių ir Vilniaus savivaldybės. O dabar trumpam grįžkime prie naujojo projekto. VEKS metų apžvalgos spaudos konferencijoje Vilniaus vicemeras G. Babravičius pareiškė, kad Vilnius teiks paraišką UNESCO, kad 2012 metais taptų knygų sostine.O. Benderio dvasia, ypač  kultūroje, klesti. Terpė, kurioje pardavinėjamas oras, yra ideali, ne ką blogesnė nei energetikoje. Paklaustas, ar toks žingsnis nėra per drąsus po to, kai nepavyko ne tik Lietuvoje, bet ir už  jos ribų išsaugoti švaraus VEKS programos vardo, G. Babravičius atkreipė dėmesį, kad iš klaidų mokomasi. Be to, jis įsitikinęs, kad VEKS projektas Vilniuje buvo labai sėkmingas, nors jam ir trūko lėšų: „Turistų sulaukėme mažiau nei tikėjomės, tačiau tam yra objektyvių priežasčių – neturėjo skrydžių. Žiūrėkite ne į tai, kiek atskirų projektų tiria prokurorai, o į tai, koks buvo visos programos turinys, kokia miestiečių nuotaika. VEKS – labai geras projektas. Ir priešingai nei Lietuvoje, peržiūrėjus tarptautinėje spaudoje publikuotų teigiamų ir neigiamų atsiliepimų proporcijas, gerųjų yra kur kas daugiau“. Taigi, jei teisingai suprantu vicemerą, miestiečių nuotaika puiki, o prokurorai tiria nežinia ką. Dėl prokurorų jis teisus – jie dažnai ką nors tiria, tik rezultatų, kaip ir valdiškuose kultūros projektuose, niekada nematyti. Tuo tarpu pati kultūra gyva tol, kol žmogus jaučia vidinį poreikį kurti ir kažką  po savęs palikti, gyvuosiančio šiek tiek ilgiau, nei atmintis apie patį kūrusį žmogų. Jokie pinigų maišai ar jų  paskirstymo projektai savaime vertybių nesukuria. Tai anaiptol nereiškia, kad valstybė į kultūrą turi numoti ranka. Tačiau daugumai menininkų dėl to ir pikta, kad pjaustoma ir raižoma ten, kur ir taip nieko nėra.Jokie mužikai ar prokurorai nesusigaudys, kur ir kiek išleista, kokiam renginėlyje kiek pragrota ar knygų perskaityta, kiek ir kokioj mugėj reikšmingų kalbų pasakyta. O svarbiausia, niekas nesusigaudys, kiek visos tos kultūros organizavo O. Benderio kontora, o kiek – patys knygų leidėjai. O. Benderio dvasia, ypač  kultūroje, klesti. Terpė, kurioje pardavinėjamas oras, yra ideali, ne ką blogesnė nei energetikoje (iš kur paprastas mužikas gali objektyviai žinoti, kokia yra kilovato savikaina?). Nežinau, kokia schema bus pasirinkta šįkart, knygų sostinei „padaryti“, tačiau jau dabar nesudėtinga pastebėti idealią tokiam projektui realizuoti aplinką. Juk niekas nesiginčys, kad knygų leidyba yra labai brangus, tačiau reikšmingas ir vertingas dalykas, o taip pat ir sunkiai paskaičiuojamas bei apčiuopiamas. Jokie mužikai ar prokurorai nesusigaudys, kur ir kiek išleista, kokiam renginėlyje kiek pragrota ar knygų perskaityta, kiek ir kokioj mugėj reikšmingų kalbų pasakyta. O svarbiausia, niekas nesusigaudys, kiek visos tos kultūros organizavo O. Benderio kontora, o kiek – patys knygų leidėjai. Ir efektas čia nesvarbus, esmė – sąmatą įtraukti į biudžetą, geriausia, „optimistinį“ variantą.  „Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]