Kvailių auksas, arba Išsiparduodame

Kiek pastaruoju metu verda aistrų: apie vagiamus vaikus, referendumą, smurtą, mistinę įvairovę ir nežabojamą toleranciją skatinančias demagogijas, stambias antraštes papuoštas lozungais apie tuoj tuoj įsivyrausiantį neišsenkamų gėrybių rojų Lietuvoje, kai nebeliks vaikų namų... ir įsitvirtins euras.

Kažkur nuošalyje, kelio pakrašty, lieka niekam nebereikalinga šeima – tokia, kokią mes mename ir kokia sukūrė mus kiekvieną. Niekam nereikalinga netgi Lietuvos Respublikos Konstitucija: ji pastumiama atžagaria ranka nuo gausaus, gėrybėmis nukrauto Europos Sąjungos stalo.

Taip jau pas mus priimta: saujelė išskirtinius mandatus slepiančiųjų išorinėje švarko kišenėje greit pastumia juos išrinkusius eilinius piliečius. Ir kaip tie piliečiai nebuvo pavadinti... Ir šunauja, ir tamsuoliais, ir nelabai ką išmanančiais... O svarbiausia – skambiai pašventinti beširdžiais smurtautojais, taip ir tykančiais savo vaikus sumušti, numarinti badu ar prirakinti prie radiatorių. Bet piliečiai kantrūs: surinkę nuo ES stalo numestus trupinius, greit pamiršta visus epitetus ir džiaugiasi, kad gavo duonos ir žaidimų.

Saujelė išrinktųjų viešai, nesislėpdami švaistosi kaltinimais neva mūsų tauta – nepagydomų smurtautojų šalis. Blogis kyla iš šeimos ir niekas, visiškai niekas negali to sustabdyti. Nebent... Išlaisvintume savo šalį nuo vaikų namų; nors nei vienu žodžiu neužsimenama apie tas šalis, kuriose išties nėra vaikų globos namų. Ar tai reiškia, kad mums visai net nerūpi sužinoti? Juk turime puikių pavyzdžių: Skandinavų šalys, Anglija, kur klesti privačios įvaikinimo agentūros, kur pelnai yra milžiniški, nes prekyba žmonėmis yra viena iš trijų stambiausių banginių juodojoje rinkoje visame pasaulyje. Prekyba žmonėmis užima pirmaujančias pozicijas su farmacijos bizniu ir narkobizniu. Ir tai nėra net jokia paslaptis. Daugybė knygų apie tai prirašyta.

Tačiau mūsuose dabar kaip pilypai iš kanapių dygsta „tikri smurto ir euro ekspertai“, patys gal nelabai numanantys ar žinantys, kokie šiuo metu galioja įstatymai. Juk madinga šlietis prie tam tikros kompanijos, kuri žino geriau, ko Lietuvai reikia. Ypatingai jei už tai vėl gausime vieną kitą trupinį. Juk nemažai jau pelningų bizniukų prasukta – tik va, kiek naudos iš to mūsų varganai Lietuvėlei, – filosofinis klausimas, į kurį niekas iki šiol taip ir neatsakė. Kai vos prieš porą metų traškėjo braškėjo per siūles visa ES su netikėtai panorusiomis atsiriboti šalimis, greit buvo suleista raminamųjų eurų dozė, tad kol kas ramu. Kol šalys neatsipeikėjo nuo per didelės dozės.

O pas mus kaip visada: nieko naujo ir nieko labai gero. Gyvenimas sruvena savo senvage. Tiesą sakant, toje senvagėje pradėjo rastis nauja faun: ramybės drumstėjai, kuriems pradėjo nebepatikti tai, kas vyksta. Nesigirdi ovacijų dėl euro, kalba apie grėsmingai artėjančią prie tėvynės pasienio keistai išėjusių iš krašto ir ribų vaiko teisių apsaugos įstatymo baubą...

Tuo metu, kai užsienio šalyse (Anglijoje, Norvegijoje, Suomijoje) nebeapsikentę vidinio skausmo tėvai kyla į kovą su sistema, kai net teisininkai ar net teisėjai atveria savo sąžinei duris, kalbama apie didžiulę anarchiją ir savivaliavimą, savivaldžiavimo atvejus, kurie įgavo tokį pagreitį ir mastą, kad sunku suvokti sveiku protu. Kai beveik prieš metus Australijos ministrė pirmininkė viešai atsiprašė žmonių, nukentėjusių nuo XX amžiaus 6–8 dešimtmečiais šalyje vykdytos priverstinės įvaikinimo politikos, kai Belgijos populiari žurnalistė paviešino tyrimą ir viešai deklaravo, kad nenori vogtų vaikų, o viešojoje erdvėje žmonės išdrįso skelbti savo skausmą ir širdgėlą, išreikštą nebylia tyla... Lietuva su vaiko teisių kontroliere priešakyje dėsto, jog laikas auklėti tėvus, tačiau tuo pačiu metu Skandinavijos privačių įvaikinimo agentūrų tinklapiuose atsiranda katalogų su parduodamais lietuvių šeimų vaikais (o kaip kitaip pavadinti faktą, jei konkrečiai prie vaiko parašoma suma?); Lietuvoje toks turgus draudžiamas, tačiau skandinavams – atviros durys. Ar todėl, kad jie mums teikia milijonines injekcijas įvairiems projektams, ypatingai visokios rūšies įvairoves skatinantiems? Tuo metu, kai Vokietijoje nebeapsikentę tėvai prievarta brukamos seksualinio orientavimo politikos renka parašus, o Prancūzijos aktyvus tėvų judėjimas pareiškė, kad jie nepasiduos ir kovos su įvairiomis įvairovėmis ir politika, naikinančia tradicinę šeimą... Lietuvos kai kurios moterys, pseudo vaiko teisių gynėjos, postringauja, kad neverta sureikšminti vieno kito pasitaikančio neteisėto vaiko atėmimo atvejo... Jos ramiai dėsto, koks gėris yra Skandinavijoje, kaip vaikai ten yra išgelbėti... Nuo kažko. O šių aktyvisčių pėstininkų pulkas iš paskos aktyviai rašo įvairius superstraipsnius, norėdami mus visus įtikinti, kad eilinį kartą esame juoda šunauja, nieko nenusimananti apie vaiko emocinę, psichinę, svarbiausia – materialinę gerovę. Pasipylę straipsniai apie tai, kokią vis dėlto svarbią reikšmę mūsų visuomenės vaikų gerovei turi indaplovės, kokie beširdžiai tėvai, rakinantys savo vaikus tarsi šunis prie radiatorių (nieko keista, ko daugiau tikėtis iš šunaujos, tiesa?). Aktyvistai ir aktyvistės užsimojo išparduoti Lietuvos vaikus ir panaikinti vaikų globos namus, tuo pačiu pelningai parduoti vieną kitą nelaimingą vaiką, augantį tamsumoje, plaunantį (neduok dieve, tokio išnaudojimo), indus rankomis. Tačiau tuo pat metu abejingais veidais, nepakrutina nei vieno kūno raumenėlio, kad nors kas nors būtų daroma, grąžinant vaikučius, Lietuvos Respublikos piliečius, bent jau į Lietuvą... Taip, kaip tai numato ta išgarsintoji Vaiko teisių konvencija... Abejingais veidais atšaunama, kad tai anos valstybės, į kurią kažkokio velnio nusigrūdo mūsų piliečiai, reikalas. Pagūžčioja pečiais ir toliau imasi daryti tvark – akcijomis atrakcijomis ištuštinti vaikų globos namus, įgyvendinti graudžiai pagarsėjusius vaiko teisių nuostatus, išauklėti smurtautojus tėvus, suorganizuoti anoniminių skundų tinklą. Beje, ar žinote, kad garbiosios vaikų teisių žinovės eliminavo iš vaiko teisių pagrindų įstatymo vaikų pareigas? Kam jos reikalingos? Juk pareiga bus viena – galutinai sugniuždyti tradicinę šeimą.

Visi garsiai skalambijantys apie jiems juoką keliančias neva nesąmones, nepatikrintus faktus apie tokio (kažkokio, matyt labai aukšto moralinio) lygio Skandinavijos šalis... Ir, matyt, nepaklausė nei vieno Anglijoje ar Norvegijoje gyvenančio tėvo, mamos, senelių. Tylinčių kaip pelės po šluota ir gyvenančių savo pačių vaikų vergovėje: jei nenupirksi man to ar ano, jei nelesi, paskambinsiu Barnevernet, ir mane atims iš jūsų! Žinau, nes mokykloje mums liepė taip daryti.

„Vaikų teisių ekspertai ir žinovai“ nepasivargina net patys pasidomėti, kokia išties tai sistema ir kaip ji veikia. Apie tai pasakoja emigrantai – žmonės, kasdien bijantys, kad gal net šiandien ateis ir atims jų kūną ir kraują. Netgi tų išaukštintų šalių piliečiai dokumentiniuose filmuose gėdijasi to, kas vyksta jų šalyse. Tai uždaros institucijos, neteikiančios jokios konkrečios informacijos. O privačios įvaikinimo agentūros išvis neprieinamos, nes bet kokia informacija apie vaikus yra... KOMERCINĖ PASLAPTIS. Bet kam gilintis? Juk viena didžiausių vaiko teisių eksperčių (kaip save pristato, nors nėra nuveikusi nieko konkretaus Lietuvos vaikų gerovės labui), žino, kad Lietuvoje kaip niekur kitur vaikai bus atimami itin švelniai... Ir tik su labai dideliu reikalu. Pas mus, matote, bus išskirtinis rojus.

Ar paklausė vaikų teisių žinovės tėvų, iš kurių atėmė vaikus, kaip jie jaučiasi? Kaip jie šiandien gyvena?

Net lenkai kuria dokumentinius filmus, o Anglijos viena didžiausių radijo ir televizijos stočių BBC rengia apie tai reportažus.

Mums nerūpi, kad Danijos spauda skalambija straipsnius apie tai, kad vaikų seksizmas peržengė visas ribas, ir kad brukamas mums seksualinio švietimo modelis privedė iki nežaboto seksualizuoto elgesio, nesaugių lytinių santykių ir ženkliai padidėjusio paauglių nėštumų ir abortų skaičiaus? Juk tėvai tampa nebatsakingi už savo vaikus – vaikai gali užsiimti seksu kada nori, kaip nori, su kuo nori, nueiti į sveikatos priežiūros įstaigą ir konfidencialiai ir užtikrintai pasidaryti tiek abortų, kiek reikia. Juk vaikams reikia laisvės ir teisės patiems spręsti, ką daryti su savimi. Juk ES lytinio švietimo ekspertai tai labai gerai žino, ko reikia vaikui.

Gal mes žaidžiam aklą vištą? Ir kas pas mus aklas ir kas ta višta? Gal vieną sykį reikėtų garsiai įsivardinti, kad mūsų šalis pasiryžusi stropiai lipti ant grėblio, kai didžioji Europos dalis jau kratosi tokių grėblių kaip maro?

Ir viską vainikuos jo didenybės Euro, gerokai aplamdyto, su nekokia reputacija, bet mūsų labai laukiamo ir labai mylimo, įvedimas. Tai prilygs antram amžiaus stebuklui (pirmasis buvo – įstojimas į ES), būtų buvęs trečias, – kai patosiškai, šventiškai pasirėdę, pilni vidinio pasipūtimo (nes atmetė piliečių reikalavimą tokius reikalus spręsti referendumu) mūsų išrinktieji Seimo nariai balsavo už ES Konstituciją. Juk negalėjome pasirodyti kaip atsilikusi provinciali šalis, tiesa? Taigi šis įvykis būtų buvęs išrašytas aukso raidėmis, jei ne viena smulkmena. Šią Konstituciją kaip mat sukritikavo didžiosios šalys, kitos šalys masiškai ėmė atmesti jos priėmimą ir galų gale šis klausimas buvo atidėtas neribotam terminui.

Taigi sėkmingai apsijuokę prieš Europą, dabar tai jau tikrai pasižymėsime kaip reikiant. Įvairiomis prasmėmis.

Tik prieš tai, ko gero, vertėtų paviešinti prieš rinkimus į Europarlamentą, kas, kaip ir už ką balsavo vardan Tos... piliečių Lietuvos.

Būtinai dar sykį prisiminsime prieš artėjančius savivaldybių rinkimus, kas aršiai kritikavo tradicinę šeimą, kas garsiai apšaukė Lietuvos piliečius smurtautojais ir kas aktyviai reiškėsi prieš piliečių norą apie svarbius visai šaliai reikalus tartis referendume.

Dabar nuo mūsų visų priklauso, ar mes taip ir liksime šunauja, beviltiški smurtautojai, nieko nesuvokiantys nesusipratėliai... ar vis tik pagaliau tapsime savo Šalies Piliečiai, kurie turi teisę į laisvę ir Konstitucijos žodį.