Laisvės šauklys „Laisvas laikraštis“ propaguoja didžiausius Lietuvos istorijos revizijos atradimus?

Š. m. rugsėjo 7 d. „Laisvas laikraštis“ pradėjo istorinių atradimų ciklą „Holokausto paslaptys“ apie žydų genocidą. Ciklo autoriai – Giedrius Grabauskas ir Aleksandras Bosas. Pirmoji publikacija perpasakoja Evaldo Balčiūno Lietuvos „Antifoje“ ¹ 2012 02 05 paskelbtą straipsnį, kuriame žydų civilių žudymu apkaltinamas Jonas Noreika Vėtra. Pateikta nemaža rimtų dokumentų, kurie reikalauja rimčiausio patikrinimo per Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą. Autoriai mėgaujasi cituodami liudytojų prisiminimus ir istorikų publikacijas, kaltina Pakruojo rajono Šukionių mokyklą, kad turi Jono Noreikos vardą.

Jei tai būtų vien Jonas Noreika! Deja, čia pat kartu apkaltinami net ir garsiausi Lietuvos partizaninės rezistencijos didvyriai – Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas, Tauro partizanų apygardos vadas Viktoras Vitkauskas-Karijotas, daugelis kitų. Jei tauta paniekins kritusiuosius už jos laisvę, beliks tik galutinai paniekinti save, pasekti Alvydo Nikžentaičio pavyzdžiu pasirenkant idealu globalistų sudergtą Šv. Valentino dieną ir pasinaikinti „Eurazijos“ džiaugsmui, lengvam „Bilderbergo“ atodūsiui.

Visa tai jau darosi nepakeliama eiliniam žmogui, kuriam šaltinių originalai neprieinami, užtat iš visų pusių girdimos liaupsės net akivaizdžiai absurdiškiems išpuoliams prieš Lietuvos istoriją. Tokiu atveju reikia ne rašinius siųsti „Laisvam laikraščiui“, kuris, beje, pasižymi chaotiškumu spausdinant diametraliai priešingos krypties publikacijas, bet pareiškimus prokuratūrai, reikalaujant iš jos rimčiausiai ištirti sunkius įtarimus.

Tačiau profesionalus istorikas, kuriuo remiasi autoriai, yra tas Peisachas Freidheimas, kuris 2000 m. Nr. 2 ir Nr. 3 „Gairėse“ pavadino Kazį Škirpą Lietuvos kvislingu! Panašu, kad tai ir bus didžiausias šio istoriko nuopelnas Lietuvai.

P. Freidheimas yra sovietinių laikų Lietuvos istorikas, 1964 m. išleidęs studiją „Marksizmo-leninizmo pradininkų veikalai Lietuvoje“, o 1974 m. paskelbęs (kartu su „mokslinio ateizmo“ korifėjumi Pranu Aksamitu) kitą studiją – „Judaizmas ir sionizmas“ (mat nuo 1968 m. SSRS intensyviai plėtojo „antisionizmu“ pavadintą antisemitizmą). Priklauso Socialistiniam liaudies frontui, kaip, beje, ir garsusis Algirdas Paleckis, suradęs, kad Sausio 13-ąją ne rusų okupantai šaudė į lietuvius, bet „savieji šaudė į savuosius“.

Lietuvos istorijos instituto XX a. istorijos skyrius 2011 m. paskelbė programos „Lietuva Antrajame pasauliniame kare“ 2001–2010 m. mokslinių tyrimų rezultatų ataskaitą, parengtą programos vadovo Česlovo Laurinavičiaus². Ne paslaptis, kad Č. Laurinavičius (kaip ir šio instituto direktorius Alvydas Nikžentaitis) pasižymėjo „modernia“ Lietuvos istorijos interpretacija, palankia imperialistinei Lenkijos, Vokietijos ir Rusijos istoriografijai (plg. Vl. Terleckio „Lietuvos istorijos klastojimo ir niekinimo iššūkiai“, 2009, ypač Č. Laurinavičiui skirtą analizę p. 195–197, pvz., atradimui, kad sovietinė okupacija buvusi nuo 1940 06 15 iki 1940 08 13, nes toliau jau prasideda „neokupuota“ sovietinė Lietuva). Todėl sunku patikėti, kad toks „įžvalgus“ istorikas savo programos ataskaitoje nebūtų paminėjęs pagrindinių antisovietinio pasipriešinimo vadų įsivėlimo į žydų genocidą. Tačiau nėra šito net Č. Laurinavičiaus ataskaitoje (p. 5–6, „Holokaustas bei kitos masinės žudynės“)!

Gal pirmasis, kuris ėmė griauti Lietuvos partizanų pavyzdinį įvaizdį tautai, buvo klaipėdiškis Vygantas Vareikis, 2000 06 30 Seime surengtame istorikų seminare apie antisemitizmą sakęs: „Ir šiandien žydai ir lietuviai nelengvai supranta vieni kitus, kai kalbama apie tuos pačius įvykius. Likimai yra skaudžiai susipynę. Budeliai ir herojai dažnai gali egzistuoti viename ir tame pačiame asmenyje. 1941 metų birželio sukilimo dalyviai nebuvo vien tik žydšaudžiai, bet ir patriotai, bandantys atkurti nepriklausomybę. Bet ir kai kurie pokario partizanai nebuvo tik herojai – jų rankos buvo suteptos žydų krauju nacių okupacijos metais.“ Toliau V. Vareikis užsiminė apie Jono Noreikio antisemitines nuostatas studentavimo laikais.

Nors, skirtingai nuo Rusijos ir kai kurių Rusijos pavergtų kraštų, Lietuvoje niekad nebuvo antisemitinių ekscesų, tarp lietuvių ir žydų nebūta ir noro vieniems kitus pažinti. Žydų sąmonėje Lietuva–Litė buvo etninių sienų tarp Lietuvos, Baltarusijos, dalies Lenkijos ir Ukrainos neturintis kraštas su žydų miesteliais ir savu gyvenimu, su svetimais ponais, kalbėjusiais lenkiškai arba rusiškai, ir su svetimais valstiečiais, kalbėjusiais lietuviškai arba slaviškai. Lietuvių sąmonėje žydai buvo svetimi žmonės su juoką keliančiais papročiais ir tikėjimu. Šią situaciją apsunkino vieniems ir kitiems būdingas gentinis mąstymas: žydams – dėl tikėjimo savimi kaip D-vo išrinktąja tauta, lietuviams – netekus savojo aristokratų luomo (jam sulenkėjus) ir todėl išsivysčius sveikai valstietiškai tautų klasifikacijai, nelyginant gyvūnų rūšių (savo rūšies gimstama su savo kalba: lietuviai kalba lietuviškai, ponai – lenkiškai, vištos kudakuoja, karvės baubia). Šie mentaliteto bruožai vienaip ar kitaip išlieka net iki mūsų dienų (pvz., nežydams visi kiti yra realūs arba potencialūs antisemitai, lietuviams visi kiti – automatiški savo gentinių „partijų“ kovotojai).

Žydų ir lietuvių artimesnis pažinimas ir susipažinimas prasideda nuo Nepriklausomybės paskelbimo 1918 m., bet ją palydinčios ekonominės galimybės suteikia santykiams konkurencinį faktorių, o artėjanti nacizmo ir stalinizmo akistata – politinį poliarizavimą. Pirmoji bolševikų okupacija tuo ir pasinaudojo: atsidėkojo prosovietiškai nusiteikusiems žydams (iš esmės jaunimui ir daliai intelektualų), suteikdama jiems daugybę vietų žemesnės grandies administracijoje ir represinėse struktūrose, tuo gudriai nukreipdama nuo savęs į žydus lietuvių pasipiktinimą. Toliau suveikė karo metais sąmoningai vienų ir kitų įsibrovėlių panaudoti tautų kiršinimas ir žudynės. Lietuviams šis laikotarpis buvo itin apsunkintas tragiškiausio šitaip ilgai svajotos Nepriklausomybės praradimo, priverstinio pažeminimo pasiduodant trims svetimųjų ultimatumams, areštų ir vežimo į Sibirą. Visa tai paprastesnio mentaliteto žmones skatino keršyti pasitaikius pirmai progai, kaip kas supranta, o karas sudaro tam ypač palankias galimybes. Tokiomis sąlygomis kiekvienai tautai pirmiausia rūpi savo išsivadavimas ir savo didvyriai, todėl ką ir kaip tauta pasirenka didvyriais, yra jos pačios atsakomybės ir sąžinės dalykas. Tikintiejį D-vą privalo būti šventi. Deja, šventų tautų nebūna. Žiūrėti, ką šiuo klausimu mano akimirkos politiniai sąjungininkai kituose kraštuose, nuo kurių Lietuva priklauso politiškai ar ekonomiškai, vargu ar yra dorõs požymis. Tautų istorijoje tie patys asmenys vienai pusei yra didvyriai, kitai – nusikaltėliai (korikui Muravjovui pats Aleksandras II atidavė pagarbą, Kaukazo tautų žudikas Jermolovas – rusų karo su Napoleonu didvyris, lenkų pasididžiavimas lietuvis Juzefas Pilsudskis – Nepriklausomos Lietuvos priešas).

Mūsų publicistika žydų ir lietuvių santykių tema visada pavirsta sportine „genčių kova“, kurioje kiekviena pusė „serga už savo komandą“. Todėl ir autoriai nesusilaiko prabėgom mesdami akmenį, kaip ir dažnas daro, į Emanuelį Zingerį, visų akyse akivaizdžiai valdžioje esantį žydą, tarsi į atpirkimo ožį: ko tyli! (Beje, ne taip seniai užpultas kaltinant „lietuvių žudynėmis“ net jo tėvas velionis mokytojas Mykolas Zingeris, kuris tikrai kaip pogrindininkas komunistas objektyviai veikė prieš Lietuvos Respubliką, paskui kariavo 16-ojoje lietuviškoje divizijoje, tačiau ar tai pagrindas vadinti jį „lietuvšaudžiu“ stribu, kaip daro Arvydas Damijonaitis?)³

Sutinku su autoriais, kad jei dabar pasikartotų ankstesnio karo įvykiai, antisemitizmas pasireikštų nė kiek ne mažesniais kruvinais nusikaltimais, – užtenka paskaityti žydų net akyse (nebent TV) niekad nemačiusių jaunų „sirgalių“ komentarus internete su visais „žydeliais“ ir „žydkrikščionybe“. Juk tikybinio stabdžio nebėra, o tradicinė informacija plačiu srautu atplūsta internetu iš rytinių „bratuškų“, dabar jau „rodnoverų“.

Nebūdamas Teisėjas, neketinu prisidėti prie jokių smerkiančiųjų. Neketinu nieko ginti, jei yra nusikaltę, žydai ar lietuviai – nesu politizuoto etninio sporto sirgalius. Žydų tautą laikau D-vo išrinkta Mesijui, Kuris Golgotos Auka atpirko visas mūsų kaltes, belieka tik jas išpažinti atgailaujant. Džiaugiuosi, kad daug tūkstančių žydų visame pasaulyje priima JHS kaip savo Mesiją, – vien Izraelyje jau per 20 000, o tai Jo greito atėjimo ženklas! Kiekvienas jungiantis savo gyvenimą su Golgotos Auka yra įskiepijamas į Išrinktąją tautą pagal apaštalą Paulių. Kiekvienas keikiantis JHS tautą yra D-vo prakeikiamas pagal Jo pažadą Abraomui.

Vis dėlto iki šiol visą sąmoningą gyvenimą dirbau Lietuvai, o šventas nesu. Todėl, tame pačiame „Laisvo laikraščio“ numeryje paskaitęs G. Grabausko pranešimą apie „antifašistinį“ (t. y. aiškiai antilatvišką) sąskrydį Rygoje, o paskui – jo ir A. Boso straipsnį apie Lietuvos rezistencijos didvyrius, susimąsčiau, kaip pats būčiau elgęsis, tarkim, partizanaudamas kokiais 1949 metais Lietuvos miškuose?

Abiejose minėtose publikacijose atkakliai peršama idėja, neva vokiškasis fašizmas buvo ta blogio jėga, prieš kurią turėjo vienytis visas pasaulis. Visai aiškiai remiama Rusijos pozicija, neva sovietai – „gelbėtojai“, vadinasi, Lietuvai žūtbūt reikia stoti SSRS pusėn. Suprantu, kad trečios pusės tuo metu nebuvo. Tačiau net ir Vakaruose dabar prieita prie išvados, kad sovietinis bolševizmas buvo nė kiek ne mažesnė, bet net didesnė blogio jėga nei hitlerinis nacizmas⁴. Ne menkesnė ir SSRS kaltė rengiant pasaulinį karą, jau neminėkime analizės, kas finansavo Hitlerį ir iš esmės kurstė jo nusikaltimus, o paskui ant sugriautos Europos griuvėsių ėmė kurti sau palankią dabartinę „naująją pasaulio tvarką“.

Remdami dabartinę prostalininę Rusijos poziciją, autoriai nepatingėjo paminėti ir „rusofobijos“, nors jei vokiečiai, kurie atgailauja ir po šiai dienai, bent nieko nežinojo apie hitlerininkų slaptai vykdomą žydų genocidą, SSRS genocido aukomis tapo savo piliečiai, o patys rusai, nepaisant kelių valstietiškų pasipriešinimų, nors ir pajuto bolševikų žvėriškumą savo kailiu, uoliai liaupsino budelius, liaupsina ir šiandien.

Iš esmės autoriai palaiko Kremliaus šiuo metu vykdomą stalinizmo reabilitaciją ne tik skelbdami, kad dėl neva „blogio“ ir „gėrio“ „takoskyros“ reikėjo įsitraukti į „Raudonąją kapelą“, bet net ir teigdami, kad „1941–1945 metais Lietuvoje žmonės kovojo prieš fašistus, tapo pogrindinių organizacijų nariais, tarybiniais partizanais [matyt, banditavę sovietų diversantai ir Zimano galvažudžiai – pagal žodžio „partizanas“ reikšmę, – „Tarybų valstybės gynėjai“, plg. minėtą Vl. Terlecko knygą, p. 389, – L. P.], slėpė žydus rizikuodami savo gyvybe [Elena Kutorgienė, Kazys Binkis, V. Landsbergio giminės, daugelis kunigų – „tarybiniai partizanai“? Kad jums liežuvis nudžiūtų! – L. P.].“

Neabejotinais priešais nepatartina tikėti, net kai jie bando argumentuoti faktais. Kad tai faktai, o ne falsifikatai, turi pasakyti kompetentingos įstaigos. Užtat iš jų publikacijų visai aišku, kur suka dabartinė penktoji kolona, mielai rengianti dirvą naujam kraujo praliejimui, ko gero, tikėdama Kremliaus pažadu dėl Baltijos, jei JAV smogs Sirijai. Tikrai niekas dar nepasibaigė, nes, anot autorių, „tokių barbariškų žmonių Lietuvoje atsirastų ir šiuo metu“.

Todėl man nekyla abejonės, kaip ten būtų buvę miškuose, jei G. Grabauskas būtų pakliuvęs man į nagus, klausimas tik – o jei dar ir nekalta jo šeima? Čia jau ištvermės ir tikėjimo išbandymas, o gal tik dėl nemiegotos nakties pašlijusių nervų rezultatas. D-vas Teisėjas.

Dr. Letas Palmaitis

(1) „Antifa“ – kairuoliškų pažiūrų ateistų chuliganų ir paleistuvių neva antifašistinės organizacijos, matyt, su FSB pagalba kuriamos Rusijoje ir palaikomos Vakaruose.