Leonidas Donskis: Lietuva šiuo metu aktyviai griauna pati save – mūsų valstybės ir visuomenės pamatus

Šis pokalbis vyko 2009 m., kai filosofas Leonidas Donskis tapo politiku, europarlamentaru.

Lietuvos inteligentija, studentai pažįsta Leonidą Donskį kaip įdomų filosofą, dėstytoją, laidos „Be pykčio“ vedėją, „Santaros–Šviesos“ sambūrio dalyvį, visuomenininką. Kaip filosofas, tapęs Europos Parlamento nariu, ketina spręsti Europos Sąjungą užgriuvusias problemas?

– Ar nesunku prisitaikyti prie naujo – politiko – vaidmens? Gal seniai pagalvodavote, jog filosofas turėtų dalyvauti politikoje?

– Nemanau, kad iki šiol buvau visiškai nesusijęs su politika. Plačiąja prasme politika (t. y. angliško termino politics prasme) yra dalyvavimas idėjų sferoje ir siekis jomis daryti įtaką viešajai erdvei, arba tiesiog aktyvios ir veiksmingos politinės pažiūros, skirtingai nuo siauriau ir techniškiau suprantamos politikos kaip administravimo ir valdymo sferos (angliško termino policy prasme). Šalies reprezentacija užsiėmiau daug metų – tik šitą dariau kaip neoficialus viešas diplomatas, buvau klajojantis akademinis žmogus, gyvenau daugelyje šalių ir dirbau įvairiuose universitetuose bei mokslo centruose.

Neslėpsiu, kad noriu padaryti šiokią tokią įtaką savo šaliai ir visuomenei, kad ji būtų moderni, atvira ir tolerantiška. Kita vertus, tikiu Europos Sąjungos ateitimi ir noriu viską padaryti, kad Lietuva kaip galima giliau integruotųsi į ją. Prisipažinsiu, netikiu, kad mes šiais neramiais laikais, jei nepriklausytume laisvanoriškai demokratinių valstybių sąjungai, išsaugotume savo valstybės nepriklausomybę ir demokratinę santvarką. Na o demokratijos neišsaugojimas mus gan greitai nuvestų į kaimyninio antidemokratinio režimo glėbį – detalizuoti turbūt nereikia.

– Ką manote apie dabartinę Europos Sąjungos civilizacinę būklę? Atrodo, stovime ant slenksčio: kyla nemažai dilemų, žmonėms ir valstybėms sunkoka suderinti savo interesus. Kodėl?

– Noriu atlikti minimalų vaidmenį kuriant ir ateities Europą, kuriai iššūkį jau dabar meta neatsakinga populistinė politika ir nacionalizmas (šiuo atveju anaiptol ne vien Rytų ir Vidurio Europos šalių, o veikiau didžiųjų Europos šalių – Didžiosios Britanijos, Vokietijos ir Prancūzijos – nacionalizmas), deja, neretai pakertantis europietišką solidarumą. Europos Sąjunga yra stebuklas vien taikos požiūriu – juk ji sustabdė nuolatinius žiaurius karus, kurie buvo tapę ne tik Europos valstybių politikos, bet ir jų ekonomikos ašimi. Kita vertus, Europos intelektinis ir kultūrinis potencialas savaime vertas to, kad Europa vienytųsi. Interesus valstybėms suderinti sunku todėl, kad grumiasi dvi vizijos – ES, kaip didžiųjų valstybių klubo, priglaudžiančio ir mažąsias valstybes, ir ES, kaip lygiųjų sąjungos, įsipareigojančios išsaugoti ir ginti liberalią demokratiją, laisvą individą, žmogaus teises ir įstatymo viršenybę prieš bet kokias brutalios politikos ir kumščio teisės apraiškas. Tačiau bene svarbiausias kliuvinys yra politikų ribotumas ir provincializmas – ypač kai ES tampa šalių vidaus politikos įkaite ir kai viduje pralaimintys politikos marginalai bei klounai atsirevanšuoja savo sistemai paleisdami į darbą antieuropietišką demagogiją. Nedovanotinai mažai padaryta, kad ES valstybių piliečiai pasijustų tikraisiais ES formuotojais. Šis politinis susvetimėjimas ir ES reikalų pavertimas vidaus batalijų arena ir žlugdo visą šį projektą.

– Ar nemanote, kad dabartinis Europos Parlamentas yra per silpna institucija? Juk įstatymų leidyba užsiima Europos Komisija.

– Ne, patikėkite, Europos Parlamentas yra daug svarbesnė ir įtakingesnė institucija už Europos Komisiją. Jau dabar matau EP įtaką renkant būsimąjį Europos Komisijos prezidentą. Žinoma, niekas neabejoja José Manuelio Barroso pergale, bet kritika jo atžvilgiu (bent jau mūsų frakcijoje ALDE – Europos liberalų ir demokratų aljanse) ir rimti debatai jau dabar rodo, kad EP nesirengia būti popieriniu tigru. Kitas dalykas, kad Europos Komisijos veiklą mato visi. O Europos Parlamentas yra sudėtinga institucija, pagrįsta kompromiso paieška, nuolatinėmis ir gan sunkiomis derybomis bei įvairių šalių atstovų politinių įpročių ir kultūrinių skirtumų derinimu. Įstatymų leidybos pamatai slypi Europos Parlamente. Viskas, kas vėliau atsiranda ir darosi matoma Europos Komisijoje (kaip ir nacionaliniuose parlamentuose bei vyriausybėse), pirmiausia gimsta Europos Parlamente.

– Ar Europos Sąjunga, kad sustiprėtų jos pozicijos pasaulyje, neturėtų būti federacija?

– Teoriškai – gal. Bet tai turbūt ateities dalykas. Šiuo metu ekonominiai ir politiniai skirtumai tarp ES narių lieka vis dar pernelyg gilūs, kad tai būtų įmanoma. Kita vertus, ES laimėtų būdama nacionalinių valstybių sandrauga, arba bent jau konfederacija, bet vargu ar ji galėtų tapti tokia federacija kaip JAV. Tačiau, kartoju, jei Europa norės virsti tikrai integruota ir sutelkta politine galia, turinčia vieningą užsienio politiką ir veiksmingas bendras karines pajėgas, ji gali pradėti kurti federaciją. Kol kas visa tai skamba veikiau kaip Europos elitinių sluoksnių projektas ar net kaprizas, bet jei pasaulyje rimtai keistųsi jėgų balansas ir JAV prarastų savo dabartinę įtaką, neabejoju, kad Europa integruotųsi daug greičiau. Ji būtų tiesiog priversta tai daryti.

– Esate išleidęs jau šešias knygas angliškai, o kai kurios Jūsų lietuviškosios verstos iš anglų kalbos. Tai rodo, jog esate europinis filosofas. Galbūt ir dėl to ėjote į EP rinkimus, kad Lietuvoje pasidarė per ankšta?

– Iš dalies – taip. Mano knygų problematika, kad ir pagrįsta lietuvio ir Rytų europiečio patirtimi, vis dėlto pranoksta mano gimtosios kalbos ir kultūros ribas. Idėjų dialogo, tikros teorinės kritikos ir akademinio, o ne ad hominem lygio bendravimo poreikis mane nuolatos „viena koja“ laikė kitose šalyse ir jų universitetuose. Esu liberalus kosmopolitas ir šito neslepiu. Belieka tik gūžtelėti pečiais ir nepradėti rimtos diskusijos, jei kas nors Lietuvoje vis dar tiki, kad kosmopolitas pagal apibrėžimą negali būti savo šalies patriotas. Beje, antieuropietiški „patrio-tai“ mus šiandien kaip niekas kitas artina prie Rusijos – ypač prie jos politikos ir politinės kultūros lygio.

– Prieš rinkimus į EP kai kurie politikos komentatoriai nepiktai juokėsi iš Jūsų frazės, jog dabar visi vaikštome rūke, ir lygino Jus su animacinio filmo herojumi „ežiuku rūke“. Tačiau ar ši kiek humoristinė frazė neparodė Jūsų įžvelgtos mūsų kultūros krizės? Ar giliai esame „įklimpę“ į savigriovą ir kokias išeitis matote?

– Nekomentuosiu šitos giliamintiškos įžvalgos – jei kam nors primenu animacinio filmo herojų, ką gi, belieka džiaugtis, kad bent taip prisidedu prie mūsų politikos komentatorių tobulėjimo – stiprindamas jų vaikystės reminiscencijas ir estetinį skonį. O kad vaikščiojame rūke ir siūlome vieni kitiems lygiai tokius pačius nematomus kelius iš jo – akivaizdu. Stipriai supaprastinti komentarai, lėkšta retorika, proto nuvertinimas ir jokių rimtesnių diskusijų apie Europos ir nūdienos pasaulio aktualijas, atviras europietiškų vertybių išsižadėjimas (kas tuo abejoja, tegul susimąsto apie mūsų politikų ir net garsių žurnalistų vartojamą žodyną, arba apie pasidygėjimą keliančius užsakomuosius paskvilius), ksenofobijos ir homofobijos pliūpsniai, neonacių sienlaikraščių arba tinklalapių lygio retorika, taip ir nesulaukianti jokio civilizuoto mūsų politinės klasės ir teisėsaugos atsako, sykiu vis ryškėjantys policinės valstybės bruožai, tokiai institucijai kaip VSD aktyviai kišantis į politiką ir formuojant sau patogias klikas, didžiosios politikos darymas iš primityvios invazijos į privatumo ir intymumo sferą – kas visa tai yra? Jei ne rūkas, gal tada Pieterio Bruegelio neregiai, vedantys vienas kitą per pelkę...

Lietuva šiuo metu aktyviai griauna pati save – mūsų valstybės ir visuomenės pamatus. Todėl ir svarbu atsakymų ieškoti Europos Sąjungos politikoje ir viešojoje erdvėje, o ne vien mūsų provincialiose rietenose. Lietuvos akademinės sferos ir politikos būklė per pastaruosius dešimt metų aiškiai parodė – vieni mes neišbrisime iš šitos krizės – tik nepainiokime jos su pasaulio ekonomine recesija ir mūsų ekonomikos sulėtėjimu. Mūsų tikroji krizė yra ne vakar ir ne šiandien prasidėjusi lietuviško projekto krizė. Dar tiksliau – neturime prasmingo ateities projekto. Jį reikia skubiai konstruoti ir siūlyti visuomenei kaip socialinį kontraktą. Kitaip mes nepatikėsime nei Europa, nei pačia Lietuva.