JAV Pittsburgo universiteto Teisės mokyklos leidžiamo internetinio žurnalo “Jurist” apžvalgininkas, teisės profesorius Curtis F. J. Doebbler, specializuojantis Tarptautinėje viešojoje teisėje, ypač Tarptautinėje Žmogaus teisių srityje sako, kad Jungtinių Tautų Saugumo Taryba veikė neįprastu būdu prieš Libijos vyriausybę. 
2011 vasario 26 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba vieningai nubalsavo už rezoliuciją Nr. 1970, kuri ėmėsi griežtų veiksmų prieš Libijos vyriausybę.
Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos pastovūs nariai: Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija, Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos valstijos.
Šuo neįprastu, unikaliu būdu Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (JTST) praktikoje, rezoliucija nurodė Tarptautiniam Baudžiamąjam Teismui (TBT) imtis tyrimo tai kas vyksta Libijoje ir pareikalavo, kad TBT prokuroras pateiktų ataskaitas Saugumo Tarybai dviejų mėnesių laikotarpyje apie TBT prokuroro tyrimo vykdymą. Tai pirmas atvejis, kai JT Saugumo Taryba vieningai priėmė sprendimą pavesti tyrimą Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokurorui. Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl situacijos Durfur mieste, perduoti Sudaną į TBT, keturios šalys iš penkių balsuojant susilaikė.
Atkreiptinas dėmesys, kad rezoliucija sustabdo bet kokios rūšies jėgos panaudojimą, įskaitant ir neskraidymo zonos virš Libijos paskelbimą. Joje nėra jokių užuominų apie karinės intervencijos teisę ar atsakomybę apsaugoti civilius gyventojus, kaip ragino daryti kelios JT Saugumo Tarybos šalys, bet joje labai daug kitų prieštaravimų. 2009 metais liepos mėnesį JT Generalinėje Asamblėjoje vykusi diskusija dėl atsakomybės apsaugoti civilius gyventojus parodė, kad dauguma valstybių įžvelgė, kad bet kokia intervencijos teisė nesuderinama su draudimu kištis į kitos valstybės vidaus reikalus. Pabrėžiant šią poziciją rezoliucijos preambulėje (įžanginėje dalyje) pakartojama, kad JT Saugumo Taryba “tvirtai laikosi suverenumo, nepriklausomybės, teritorinio vientisumo ir Libijos nacionalinės vienybės principo...”
Nepaisant rezoliucijos taikymo remiantis JT įstatų VII skyriumi, kelios Saugumo Tarybos šalys (JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija) net bandė pagrįsti savo tvirtinimus, kad situacija Libijoje kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui. Dėl šios priežasties JT priimtoje rezoliucijoje įtrauktos priemonės yra ypatingos.
JT Saugumo Tarybos priimtos rezoliucijos priemonės ne tik apima nurodymą Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui tirti karo nusikaltimus Libijoje, bet taip pat ir apima tam tikrų asmenų draudimą keliauti, ir suteikia teisę areštuoti visų asmenų įtrauktų į rezoliucijos juodąjį sąrašą pinigines lėšas. Kadangi šios priemonės neapibrėžtos laike, tai jos reikalauja kito Saugumo Tarybos balsavimo norint šias priemones panaikinti ar pakeisti. Penki nuolatiniai Tarybos nariai turės šią balso teisę ir ateityje. JT Rezoliucija taip pat suteikia teisę bet kokiai Saugumo Tarybos nariai pateikti asmenų vardus, kurie būtų priskirti prie draudžiamų keliauti asmenų sąrašo ar prie sąrąšo. kurių lėšos būtų areštuotos.
Kriterijai, kuriais vadovaujantis sudaromas toks asmenų sąrašas, yra migloti. Rezoliucijos paragrafas 22(a) tvirtina, kad bet kokie asmenys gali būti priskirti prie sąrašo, jeigu jie kada nors buvo “susiję ir/ar dalyvavo duodant įsakymus, kontroliuojant, ar kitaip nurodant vykdyti rimtus žmogaus teisių pažeidimus prieš asmenis Libijos arabų džamahirijoje, įskaitant ir dalyvavimą ir/ar bendrininkavimą planuojant, vadovaujant, duodant įsakymus ar vykdant atakas, pažeidžiant tarptautines teisės normas, įskaitant ir bombardavimus iš oro ant civilių gyventojų ir pastatų.”
Nepaisant fakto, kad paragrafas neapibrėžia asmenis dirbančius vyriausybėje, tačiau tai leidžia prie sąrašo priskirti įvairaus rango vyriausybės veikėjus. Šie veikėjai gali būti karinių pajėgų personalas ar policija, kuri imasi veiksmų atkuriant nacionalinį saugumą ar viešąją tvarką. Kariuomenės karininkai, taip pat ir kareiviai vykdantys šiuos įsakymus galėtų būti priskirti šiam sąrašui. Tokia plačiomis sąvokomis parašyta kalba galėtų būti suprasta kaip sudaranti unikalų užsienio įsikišimą labiausiai reikšmingam valstybės vidaus prioritetui: valstybės saugumo ir viešosios tvarkos priežiūrai.
JT Saugumo Tarybos priimtos rezoliucijos preambulėje parašyta, kad JT Saugumo Taryba pripažįsta, kad “Arabų lyga, Afrikos Sąjunga, Islamo Organizacijos konferencijos generalinis sekretorius” pasmerkė “rimtus žmogaus teisių ir tarptautinę humanitarinę teisės pažeidimus įvykdytus Libijos Arabų Džamahirijoje.”
(Deja, Afrikos Sąjunga ir Islamo Organizacija pasmerkė NATO bombardavimus Libijoje, kuri tariamai vykdo oro antskrydžius – bombardavimus remiantis šia JT Saugumo Tarybos priimta rezoliucija Nr. 1970).
Tačiau, JT Rezoliucijoje mažai kalbama apie svarbų dalyką, kad kiekviena iš šių šalių išreiškė garantiją, kad šios problemos yra išsprendžiamos šalies viduje ir neleis vykdyti užsienio intervencijos.
Vos valandai praėjus nuo to, kai JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją Nr. 1970, Jungtinių Tautų generalinės Asamblėjos Žmogaus Teisių Taryba taip pat priėmė rezoliucija vieningai raginančią JT Generalinę Asamblėją suspenduoti Libijos narystę Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių taryboje. Vasario 28 dieną JT Generalinė Asamblėja atsakė teigiamai į šį JT Žmogaus teisių tarybos raginimą sustabdyti Libijos narystę JT Žmogaus Teisių taryboje.
Nors šios pastangos yra Jungtinių Tautų organizacijos sugebėjimas veikti greitai, kai tik leidžia politinės aplinkybės, šios pastangos taip pat pabrėžia veidmainiškus neatitikimus, kurie toliau egzistuoja tarp veiksmų, kurie rūpi galingosioms valstybėms ir veiksmų, kurie rūpi likusioms valstybėms.
Kol JT ėmėsi veiksmų prieš Libiją, kur apytiksliai sukilimo pradžioje žuvo keletas šimtų žmonių, jokių veiksmų nebuvo imtasi prieš Egiptą, kur buvo nužudyta apie tūkstantis demonstrantų (Egipto prezidentas H. Mubarek daug metų rėmė JAV politiką). Dar labiau stulbina tai, ką darė Jungtinės Tautos, kai JAV įsiveržė į Iraką ir Afganistaną ir nužudė daugiau kaip milijonus žmonių šiose dvejose valstybėse?
Tarptautinės teisės normos reikalauja didesnio nuoseklaus, pastovaus šios teisės taikymo. Priešingu atveju, kai kuriais atvejais politinės galios veikti gali būti pakankamai, tačiau didžiausi tarptautinės teisės pažeidimai, kurie taip pat yra vieni iš didžiausių grėsmių tarptautinei taikai ir saugumui, taip ir liks nepaneigti.
Curtis Doebbler, Libya and UN Sanctions: Fair Play or Unfair Politics?, JURIST - Forum, Mar. 7, 2011
2011 vasario 26 d. Jungtinių Tautų Saugumo Taryba vieningai nubalsavo už rezoliuciją Nr. 1970, kuri ėmėsi griežtų veiksmų prieš Libijos vyriausybę.
Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos pastovūs nariai: Kinija, Prancūzija, Rusijos Federacija, Didžioji Britanija ir Jungtinės Amerikos valstijos.
Šuo neįprastu, unikaliu būdu Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos (JTST) praktikoje, rezoliucija nurodė Tarptautiniam Baudžiamąjam Teismui (TBT) imtis tyrimo tai kas vyksta Libijoje ir pareikalavo, kad TBT prokuroras pateiktų ataskaitas Saugumo Tarybai dviejų mėnesių laikotarpyje apie TBT prokuroro tyrimo vykdymą. Tai pirmas atvejis, kai JT Saugumo Taryba vieningai priėmė sprendimą pavesti tyrimą Tarptautinio Baudžiamojo Teismo prokurorui. Tuo tarpu sprendžiant klausimą dėl situacijos Durfur mieste, perduoti Sudaną į TBT, keturios šalys iš penkių balsuojant susilaikė.
Atkreiptinas dėmesys, kad rezoliucija sustabdo bet kokios rūšies jėgos panaudojimą, įskaitant ir neskraidymo zonos virš Libijos paskelbimą. Joje nėra jokių užuominų apie karinės intervencijos teisę ar atsakomybę apsaugoti civilius gyventojus, kaip ragino daryti kelios JT Saugumo Tarybos šalys, bet joje labai daug kitų prieštaravimų. 2009 metais liepos mėnesį JT Generalinėje Asamblėjoje vykusi diskusija dėl atsakomybės apsaugoti civilius gyventojus parodė, kad dauguma valstybių įžvelgė, kad bet kokia intervencijos teisė nesuderinama su draudimu kištis į kitos valstybės vidaus reikalus. Pabrėžiant šią poziciją rezoliucijos preambulėje (įžanginėje dalyje) pakartojama, kad JT Saugumo Taryba “tvirtai laikosi suverenumo, nepriklausomybės, teritorinio vientisumo ir Libijos nacionalinės vienybės principo...”
Nepaisant rezoliucijos taikymo remiantis JT įstatų VII skyriumi, kelios Saugumo Tarybos šalys (JAV, Didžioji Britanija ir Prancūzija) net bandė pagrįsti savo tvirtinimus, kad situacija Libijoje kelia grėsmę tarptautinei taikai ir saugumui. Dėl šios priežasties JT priimtoje rezoliucijoje įtrauktos priemonės yra ypatingos.
JT Saugumo Tarybos priimtos rezoliucijos priemonės ne tik apima nurodymą Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui tirti karo nusikaltimus Libijoje, bet taip pat ir apima tam tikrų asmenų draudimą keliauti, ir suteikia teisę areštuoti visų asmenų įtrauktų į rezoliucijos juodąjį sąrašą pinigines lėšas. Kadangi šios priemonės neapibrėžtos laike, tai jos reikalauja kito Saugumo Tarybos balsavimo norint šias priemones panaikinti ar pakeisti. Penki nuolatiniai Tarybos nariai turės šią balso teisę ir ateityje. JT Rezoliucija taip pat suteikia teisę bet kokiai Saugumo Tarybos nariai pateikti asmenų vardus, kurie būtų priskirti prie draudžiamų keliauti asmenų sąrašo ar prie sąrąšo. kurių lėšos būtų areštuotos.
Kriterijai, kuriais vadovaujantis sudaromas toks asmenų sąrašas, yra migloti. Rezoliucijos paragrafas 22(a) tvirtina, kad bet kokie asmenys gali būti priskirti prie sąrašo, jeigu jie kada nors buvo “susiję ir/ar dalyvavo duodant įsakymus, kontroliuojant, ar kitaip nurodant vykdyti rimtus žmogaus teisių pažeidimus prieš asmenis Libijos arabų džamahirijoje, įskaitant ir dalyvavimą ir/ar bendrininkavimą planuojant, vadovaujant, duodant įsakymus ar vykdant atakas, pažeidžiant tarptautines teisės normas, įskaitant ir bombardavimus iš oro ant civilių gyventojų ir pastatų.”
Nepaisant fakto, kad paragrafas neapibrėžia asmenis dirbančius vyriausybėje, tačiau tai leidžia prie sąrašo priskirti įvairaus rango vyriausybės veikėjus. Šie veikėjai gali būti karinių pajėgų personalas ar policija, kuri imasi veiksmų atkuriant nacionalinį saugumą ar viešąją tvarką. Kariuomenės karininkai, taip pat ir kareiviai vykdantys šiuos įsakymus galėtų būti priskirti šiam sąrašui. Tokia plačiomis sąvokomis parašyta kalba galėtų būti suprasta kaip sudaranti unikalų užsienio įsikišimą labiausiai reikšmingam valstybės vidaus prioritetui: valstybės saugumo ir viešosios tvarkos priežiūrai.
JT Saugumo Tarybos priimtos rezoliucijos preambulėje parašyta, kad JT Saugumo Taryba pripažįsta, kad “Arabų lyga, Afrikos Sąjunga, Islamo Organizacijos konferencijos generalinis sekretorius” pasmerkė “rimtus žmogaus teisių ir tarptautinę humanitarinę teisės pažeidimus įvykdytus Libijos Arabų Džamahirijoje.”
(Deja, Afrikos Sąjunga ir Islamo Organizacija pasmerkė NATO bombardavimus Libijoje, kuri tariamai vykdo oro antskrydžius – bombardavimus remiantis šia JT Saugumo Tarybos priimta rezoliucija Nr. 1970).
Tačiau, JT Rezoliucijoje mažai kalbama apie svarbų dalyką, kad kiekviena iš šių šalių išreiškė garantiją, kad šios problemos yra išsprendžiamos šalies viduje ir neleis vykdyti užsienio intervencijos.
Vos valandai praėjus nuo to, kai JT Saugumo Taryba priėmė rezoliuciją Nr. 1970, Jungtinių Tautų generalinės Asamblėjos Žmogaus Teisių Taryba taip pat priėmė rezoliucija vieningai raginančią JT Generalinę Asamblėją suspenduoti Libijos narystę Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių taryboje. Vasario 28 dieną JT Generalinė Asamblėja atsakė teigiamai į šį JT Žmogaus teisių tarybos raginimą sustabdyti Libijos narystę JT Žmogaus Teisių taryboje.
Nors šios pastangos yra Jungtinių Tautų organizacijos sugebėjimas veikti greitai, kai tik leidžia politinės aplinkybės, šios pastangos taip pat pabrėžia veidmainiškus neatitikimus, kurie toliau egzistuoja tarp veiksmų, kurie rūpi galingosioms valstybėms ir veiksmų, kurie rūpi likusioms valstybėms.
Kol JT ėmėsi veiksmų prieš Libiją, kur apytiksliai sukilimo pradžioje žuvo keletas šimtų žmonių, jokių veiksmų nebuvo imtasi prieš Egiptą, kur buvo nužudyta apie tūkstantis demonstrantų (Egipto prezidentas H. Mubarek daug metų rėmė JAV politiką). Dar labiau stulbina tai, ką darė Jungtinės Tautos, kai JAV įsiveržė į Iraką ir Afganistaną ir nužudė daugiau kaip milijonus žmonių šiose dvejose valstybėse?
Tarptautinės teisės normos reikalauja didesnio nuoseklaus, pastovaus šios teisės taikymo. Priešingu atveju, kai kuriais atvejais politinės galios veikti gali būti pakankamai, tačiau didžiausi tarptautinės teisės pažeidimai, kurie taip pat yra vieni iš didžiausių grėsmių tarptautinei taikai ir saugumui, taip ir liks nepaneigti.
Curtis Doebbler, Libya and UN Sanctions: Fair Play or Unfair Politics?, JURIST - Forum, Mar. 7, 2011
Kalba redaguota ekspertai.eu
Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002
