Lietuva ir užsienis per savaitę

JAV federalinė rezervų sistema (FRS) gavo naują vadovę – Janet Yellen, kuri yra dar didesnė „minkštos“ monetarinės politikos (suprask, pinigų spausdinimo) šalininkė negu jos pirmtakas Benas Bernanke. Tačiau visa tai – vadinamasis „viešas“ diskursas, vengiantis aštresnių diskusijų apie tai, kad FRS iš esmės yra sunkiai kontroliuojama valstybė valstybėje. Nuotr. businessinsider.com

Euro karštligė ir staigmenos Lietuvos politiniame gyvenime. Tuo metu Irake – karo kvapas, o JAV federalinė rezervų sistema gavo naują vadovą. Apie tai, ir ne tik, – ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Pirmoje vietoje šią savaitę – ginčai dėl euro įvedimo Lietuvoje. Kol vieni sako, kad mūsų šaliai tai bus tik į naudą, Seimo pirmininkė Loreta Graužinienė aiškina, kad Lietuva dar nepasiruošusi šiam žingsniui, kuris, be viso ko, jos nuomone, reikalauja minimalaus mėnesinio atlyginimo didinimo iki 1500 Lt, nes kitaip žmonės nuskurs. Tuo pat metu ji apkaltino premjerą nepagarba koalicijai, su kuria jis neaptarė euro klausimo. Ir čia jau paprastai ramaus ir lankstaus A. Butkevičiaus kantrybė trūko: jis atvirai pareiškė, kad Seimo vadovės abejonės dėl euro yra nesolidžios ir galimai susijusios su reitingais ar artėjančiais prezidento rinkimais. Staigmenos šiuo atveju yra dvi. Pirma, kai L. Graužinienė ėmė konfrontuoti su prezidente, tai dar galima buvo suprasti. Tačiau jos aštrūs išpuoliai prieš premjerą, griaunantys koalicijos pamatus, atrodo keistai (neatsitiktinai konservatoriai trina rankas ir ragina ministrą pirmininką „suvaldyti situaciją koalicijoje“). Antra staigmena – neįprastai kieta A. Butkevičiaus reakcija. Jeigu jau jis taip sureagavo, vadinasi, tikrai Seimo pirmininkė perlenkia lazdą. Ji negali to nesuprasti, bet gal mano, kad taip ji taps dar populiaresnė, o socdemai vis tiek niekur nepabėgs – ne su konservatoriais juk jiems jungtis. Tačiau akivaizdu, kad L. Graužinienės pozicijos tvirtumas įvairiais klausimais ima virsti vieno žmogaus pasirodymu ir kova prieš visus, kas mažų mažiausia yra politiškai nepragmatiška. Apibendrinant galima teigti, kad euro klausimas yra labai rimtas, ir gaila, kad diskusija dėl jo įvedimo praranda ekonominį ir įgauna vis labiau politinį atspalvį. Todėl nenuostabu, kad Lietuvos gyventojų nuomonė šiuo klausimu toli gražu nevienareikšmiška.

Antroje vietoje – Nepriklausomybės Atkūrimo Akto signataro ir buvusio VSD vadovo Zigmo Vaišvilos kreipimasis į Seimą dėl apkaltos prezidentei Daliai Grybauskaitei pradėjimo. Jo priekaištų valstybės vadovei sąrašas įspūdingas. Čia ir galimas piktnaudžiavimas tarnyba „Snoro“ bankroto ir FNTT pareigūnų atleidimo skandalo metu, ir referendume išsakytos tautos nuomonės dėl atominės elektrinės niekinimas, ir istorija su VSD pažymos nutekinimu (detaliau skaitykite ČIA). Ar tai eilinis nepagrįstas išpuolis prieš prezidentę, iš tikrųjų kovojančią už tautos interesus? O gal tiesiog pavargusio nuo neteisybės piliečio bandymas priminti žmonėms Dalios Grybauskaitės „žygdarbių“ visumą? Bet kuriuo atveju toks Z. Vaišvilos poelgis yra sveikintinas, nes verčia dar kartą susimąstyti apie tai, ką bandoma ištrinti iš pilietinės atminties, ir rimtai pagalvoti, už ką balsuoti artėjančių Lietuvos prezidento rinkimų metu. Yra toks posakis: kiekviena tauta turi vadovą, kurio nusipelno. Nepamirškime, kad turime teisę rinktis.

Trečioje vietoje šį kartą – Valstybės saugumo departamentas ir naujomis spalvomis sužibėjusi Lietuvos diplomatų pokalbių paviešinimo internete istorija. Pasirodo, už visko gali stovėti ne piktosios Rusijos specialiosios tarnybos, o VSD. Anot alfa.lt, prezidentės vyriausioji patarėja užsienio politikos klausimais Jovita Pranevičiūtė-Neliupšienė su neįvardijamu „aukštu Užsienio reikalų ministerijos diplomatu“ pasidalino jai suteikta informacija, kad paviešintų įrašų originalais disponavo būtent Lietuvos valstybės saugumo departamentas. Dar daugiau, pasak alfa.lt, Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto posėdyje generalinis prokuroras Darius Valys pareiškė, kad ikiteisminis tyrimas šiuo atveju nebuvo pradėtas todėl, kad to nepageidavo VSD vadovas Gediminas Grina (detaliau skaitykite ČIA). Ir čia staigmena – Generalinė prokuratūra (dėmesio!) VSD siūlymu nusprendė pradėti ikiteisminį tyrimą dėl įslaptintos Užsienio reikalų ministerijos informacijos atskleidimo žiniasklaidoje. Tačiau kadangi tai daroma po alfa.lt publikacijos, Valstybės saugumo departamento įvaizdžio traukinys (kaip ir pažymos nutekinimo atveju) ir vėl nuvažiavo. Jau net darosi gaila mūsų saugumiečių. Susidaro įspūdis, kad juos nuolat bandoma pakišti ar sukompromituoti. Bet jeigu tokią instituciją taip lengva pakišti ar sukompromituoti, vadinasi, su ja kažkas negerai, vadinasi, reikia kažką keisti, kad VSD dirbtų savo tiesioginį darbą, o ne nuolat figūruotų vidaus politiniuose žaidimuose. Tačiau problema ta, kad keisti pirmiausia turi tie, kurie ir išnaudoja VSD vidinėse politinėse kovose. Štai toks užburtas ratas.

P. S. Toliau vyksta Referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams iniciatyvinės grupės aiškinimasis su VRK. Paskutines naujienas skaitykite ČIA. Susidaro įspūdis, kad tikros batalijos dėl galutinio VRK sprendimo jau seniai persikėlė į politinius kuluarus.

Užsienis

Pirmoje vietoje šią savaitę – įvykiai Irake. Ten tuoj atsinaujins plataus masto kariniai veiksmai. Tik šį kartą tai vidinis, o ne tarptautinis konfliktas. Viskas prasidėjo nuo to, kad Irako vyriausybė prarado Faludžą ir dalį Ramadžio miesto Anbaro provincijoje. Juos užgrobė radikalios sunitų grupuotės „Irako ir Levanto islamo valstybė“ (ISIL) smogikai. Pirmieji vyriausybės bandymai išvyti juos iš užgrobtų teritorijų buvo nesėkmingi. Amerika išreiškė paramą Irako valdžiai jos kovoje su „al Qaeda“, bet pabrėžė, kad tai yra „jų kova“. Įdomi ta Vašingtono pozicija regione. Egipte jam kelia nerimą represijos prieš pusiau teroristinį Musulmonų brolijos judėjimą, Sirijoje Amerika ilgą laiką rėmė opoziciją, kuriai priklauso ir ISIL grupuotė (tiesa, dabar susipykusi su likusiais sukilėliais, kurie nelabai žino, ką daryti, nes JAV planai pasikeitė), o Irake tas pats ISIL jau pasidarė blogas. Išvada akivaizdi – amerikiečiai Artimųjų ir Vidurio Rytų regione veikia siekdami pirmiausia savų interesų. Kad atskiri jų veiksmai smarkiai prisideda prie situacijos jame destabilizacijos, jiems nėra labai svarbu, juk tai ne Vašingtono, o Irako, Egipto, Libijos, Sirijos ir t. t. problema. Jis gi gaudo savo žuvį drumstame vandenyje. Tai, kas vyksta konkrečiai Irake, ekspertų nestebina – to ir reikėjo tikėtis, ir kada sunitai su šiitais ten susitaikys, žino tik Alachas. Yra toks anekdotas: anksčiau mes gyvenome gerai, dabar – dar geriau, bet mes būtume ne prieš vėl gyventi gerai...

Antroje vietoje šį kartą – įvykis, kuris nesulaukė labai didelio dėmesio pasaulyje, bet jo svarba pasaulio finansinei padėčiai yra neabejotina. Kalbama apie tai, kad JAV federalinė rezervų sistema (FRS) gavo naują vadovą, tiksliau, vadovę – Janet Yellen, kuri, kaip sakoma, yra dar didesnė „minkštos“ monetarinės politikos (suprask, pinigų spausdinimo) šalininkė negu jos pirmtakas Benas Bernanke. Tačiau visa tai – vadinamasis „viešas“ diskursas, vengiantis aštresnių diskusijų apie tai, kad FRS iš esmės yra sunkiai kontroliuojama valstybė valstybėje. Taigi pagal kur kas įdomesnę konspirologiją manoma, kad FRS kaip kolegialią instituciją (vadovas joje – dar ne viskas) valdo už respublikonų stovintys Rokfeleriai, kuriems svarbu išlaikyti dolerio dominavimą. Tuo tarpu jų konkurentai Rotšildai, remiantys demokratus, jau seniai nusprendė pereiti prie „Šiaurės Amerikos sąjungos“ (JAV, Kanada, Meksika) su nauja valiuta „amero“. Kita versija – Rotšildai ruošiasi valdyti per Kiniją ir juanį (įdomu, bet šiuo metu Pekinas kaip tik ruošia dirvą juanio pavertimui nauja pasaulio rezervine valiuta). Bet kuriuo atveju dolerį jie nori „numarinti“, prie ko prisideda dabartinė FRS dolerių spausdinimo politika. Jeigu J. Yellen, kaip sakoma, ją tęs, vadinasi, ji yra Rotšildų, kurie tokiu būdu perima FRS kontrolę, žmogus, ką patvirtina ir tas faktas, kad pasiūlė ją demokratas B. Obama. Štai tokia pasaka – norite tikėkite, norite ne.

Trečioje vietoje – lenkų ir britų ginčas dėl migrantų pašalpų. Didžiosios Britanijos premjeras Davidas Cameronas pareiškė, kad išmokų taisyklės darbininkams iš Europos Sąjungos yra „didžiulė klaida“ ir reikėtų pakeisti ES sutartis taip, kad Jungtinė Karalystė galėtų nemokėti pašalpų, pavyzdžiui, darbininkų iš kitų valstybių vaikams. Savo ruožtu Lenkijos ministras pirmininkas Donaldas Tuskas pažadėjo vetuoti bet kokius tokio pobūdžio pakeitimus ES lygmeniu. Šis ginčas svarbus tuo, kad atspindi Europos turtingųjų ekonominį nuovargį ir aštrėjančias ES problemas multikultūralizmo srityje. Manytina, kad „senoji Europa“ pagaliau suvokė bendraeuropinės gerovės kainą ir dabar galvoja, kaip atsikratyti migrantų išlaikymo naštos. Sąžiningai – britus, vokiečius ir prancūzus galima suprasti. Įdomu, ar D. Tuskas būtų toks kategoriškas, jeigu Lenkijai reikėtų išlaikyti tiek migrantų, kiek jų yra Didžiojoje Britanijoje. Išvada – Lietuvai ir kitoms emigruojančioms šalims griežtesnės taisyklės migrantų atžvilgiu bus nenaudingos, bet Europos Sąjungos konkurencingumui jos anksčiau ar vėliau yra būtinos, ir geriau pradėti reformuoti sistemą dabar, kol yra galimybės padaryti tai švelniai.