Lietuva ir užsienis per savaitę

Europos Sąjunga (ES) ir Rusija siekia suartėjimo konflikte dėl Rytų partnerystės su Ukraina. Dvišaliai ES ir Rusijos ekspertų grupei pavesta išanalizuoti siekiamos ES laisvosios prekybos sutarties su Ukraina „ekonominius padarinius”, po susitikimo su Rusijos prezidentu Vladimiru Putinu pareiškė Europos Vadovų Tarybos pirmininkas Hermanas Van Rompėjus (Herman Van Rompuy). Nuotr. EPA-ELTA

Lietuvoje tęsiasi kova už referendumą, o Maskva nori platesnio bevizio režimo Kaliningrado sričiai. Tuo metu Ukraina toliau gyvena krizės sąlygomis, o Rusija ir Vakarai stiprina spaudimą. Apie tai, ir ne tik, – ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.

Lietuva

Pirmoje vietoje – šiuo metu plačiausiai Lietuvoje aptarinėjama referendumo dėl žemės nepardavimo užsieniečiams tema. Įdomu, kad kol vyko parašų rinkimų procesas (ir – reikia pripažinti – beveik niekas iš politikų netikėjo tautos aktyvumu), jis buvo ignoruojamas žiniasklaidoje. Kitu išbandymu iniciatyvinei grupei tapo Vyriausioji rinkimų komisija (VRK; tiksliau, grupė jos narių, kurie akivaizdžiai norėjo užkirsti kelią „kenkėjiškai idėjai“). Šiame kontekste reikia atskirai paminėti VRK pirmininko Z. Vaigausko vaidmenį. Sunku įsivaizduoti, kokį spaudimą jam teko patirti, tačiau jo susilaikymo pozicija tapo lemiama balsuojant dėl referendumo stabdymo. Pasiduoti buvo paprasta, bet jis ir šiandien sako: „Aš tikiu, kad Lietuvos Respublikos piliečiai turi turėti ir privalo turėti teisę pareikšti savo pasirinkimą laisvai.“ Sistemai darosi labai „karšta“, ir ji rimtai susirūpino: sakoma, kad referendumo iniciatoriai apgavo žmones; kasdien akcentuojama, kad klausimas dėl žemės yra antikonstitucinis; gąsdinama milijardinėmis Europos Sąjungos (ES) baudomis ir išstojimu iš ES. Daug kas šioje situacijoje priklausys nuo politikų, kurie yra pasidalinę į dvi grupes: sisteminiai – „prieš“, antisisteminiai – „už“, o A. Butkevičius kaip visada blaškosi kažkur viduryje. Mąstant logiškai, galima prognozuoti, kad pragmatinė valdančioji dauguma, nenorėdama prarasti rinkėjų balsų, turėtų leisti surengti referendumą (tiek to jau dėl tų pinigų): jei jis nepasiseks – gerai, o jei pasiseks (juk visokiausi „prokremliški“ veikėjai ar kiti „antipiliečiai“ gali ateiti ir nubalsuoti „už“), liks paskutinis šansas su Konstituciniu Teismu (KT), kurio autoritetas po R. Pakso bylos ir kai kurių kitų sprendimų susvyravo. Laukiame tęsinio.

Antroje vietoje šį kartą – ką tik minėtas „Tvarkos ir teisingumo“ lyderis R. Paksas, kurį partija nusprendė kelti kandidatu į prezidentus, nepaisant to, kad tam reikalingas teisinis pagrindas Seime sukurtas nebuvo. Tačiau R. Paksas sako taip: „Atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo sausio 24 dienos išaiškinimą, kuriuo pripažinta ES teisės viršenybė, valdyba vienbalsiai nusprendė kelti mano kandidatūrą prezidento rinkimuose.“ VRK pirmininkas Z. Vaigauskas atsargiai vertina galimybę registruoti „tvarkiečių“ lyderį prezidento rinkimams ir nė nemano, kad jis ateis registruotis. Tačiau R. Paksas greičiausiai ateis, gaus neigiamą atsakymą ir apskųs jį teisme. Įdomu šiuo atveju yra ne tai, kad tokiu būdu R. Paksas bandys pritraukti didesnį dėmesį savo personai ir partijai (taip pat prieš Europarlamento rinkimus), ir net ne tai, kad jo bendražygis V. Mazuronis neigiamai įvertino partijos sprendimą, nes, jo manymu, tai reiškia, kad partija iš esmės neturi savo kandidato ir netiesiogiai remia D. Grybauskaitę. Įdomu yra tai, kad teismas, į kurį kreipsis R. Paksas, turbūt pats kreipsis į KT dėl „ES teisės viršenybės“, ir KT tai taps eiliniu politiškai jautriu išbandymu, nes jo sprendimas turės fundamentalias pasekmes (taip pat ir referendumo dėl žemės kontekste). Štai toks intrigų sūkurys.

Trečioje vietoje šią savaitę – naujojo Rusijos ambasadoriaus Lietuvoje A. Udalcovo pareiškimai. Pirmiausia, kai Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas prabilo apie planus steigti užsienyje rusiškas mokyklas, Lietuvoje iš karto atsirado nerimas dėl penktosios kolonos kūrimo. Todėl ambasadoriui teko raminti aistras ir aiškinti, kad rusiškos mokyklos bus privačios (jeigu dar bus, nes galutinis sprendimas kol kas nepriimtas) ir nekels grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui. Su tokia pozicija galima sutikti, bet tik todėl, kad rusų tautinė mažuma Lietuvoje yra nedidelė ir toliau mažėja, be to, vis labiau linkusi leisti vaikus į lietuviškas mokyklas. Kitaip tariant, nerimauti reikia latviams ar estams, nes Latvijoje ir Estijoje rusakalbių yra daug ir nemažai jų nelojalūs šioms valstybėms dėl pastarųjų politikos jų atžvilgiu (kuri suprantama, bet nelabai demokratinė). Antras klausimas, kuriuo pasisakė A. Udalcovas, susijęs su beviziu režimu Kaliningrado sričiai. Lenkijos pavyzdys akivaizdžiai rodo, kad kuo jis yra platesnis, tuo geriau, bet Lietuva užsispyrusi kalba apie 30–50 km zoną – tarsi jai būtų nenaudinga, jeigu kaliningradiečiai važiuotų apsipirkti į Vilnių taip, kaip tai daro baltarusiai. Kartais susidaro įspūdis, kad klausimas nesprendžiamas konstruktyviai vien todėl, jog deramasi su Rusija, nors nuolat kalbama apie pragmatinio dvišalio dialogo būtinybę. V. Ušackas pasakė, kad iš paties V. Putino išgirdo nuoširdų nuogąstavimą, jog santykiai su Lietuva nesiklosto. Mes dėl to, atrodo, ypač nesijaudiname ir keliame naują ieškinį „Gazprom“.

Užsienis

Pirmoje vietoje – ir vėl, žinoma, Ukraina. Kol kas taip ir neaišku, ar V. Janukovyčius turi kokį nors planą, skirtą santykiams su opozicija derinti, ar plaukia pasroviui. Jo „liga“ primena M. Gorbačiovo atvejį, kai žlugo Tarybų Sąjunga. Neatsitiktinai susirūpinimą išreiškė Ukrainos armija, paraginusi prezidentą įvesti tvarką, nes dabartinė situacija gresia šalies teritoriniam vientisumui. Jei pabandytume sudėlioti bendrą vaizdą, pamatytume, kad jis liūdnas: valstybės vadovas „serga“; vyriausybės nėra; teisėsaugos institucijos ir kariuomenė nežino, ką daryti; radikalai Kijevo centre veikia savarankiškai ir nekreipia dėmesio į opozicijos lyderius; regionai gyvena, kaip išeina. Prie viso to prisideda Vakarų spaudimas Ukrainos valdžiai (tik neaišku, kas yra ta valdžia) vykdyti Maidano reikalavimus ir Rusijos viražai su finansine parama. Po V. Janukovyčiaus nuolaidų opozicijai įtampa tarsi sumažėjo, tačiau iš tikro situacija labai įtempta. Faktinė bevaldystė ir nuolaidžiavimas gali paskatinti ekstremistines jėgas imtis dar ryžtingesnių veiksmų siekiant galutinai užgrobti valdžią. Tada gali įsikišti kariuomenė (kuriai galimai įtaką daro Rusija), o tada... Nesinori nė galvoti. Mėgstame amerikietiškus filmus, kurių pabaiga dažniausiai laiminga. Ukrainos istorijos finalas nenuspėjamas – nuo visuotinės taikos iki visuotinio padalinimo (o gal tas planas jau vykdomas?).

Antroje vietoje šią savaitę – Rusijos ir ES suvažiavimas. Viena iš pagrindinių jo temų tapo jau minėta Ukraina, apie kurią buvo diskutuojama platesniame Rytų partnerystės programos ir Eurazijos Sąjungos priešpriešos kontekste. Čia vaidmenys ir interesai yra aiškūs. Tačiau įdomu, kad V. Putinas pasiūlė sukurti bendrą ES ir Muitų sąjungos laisvos prekybos zoną. Teoriškai konstruktyvu (tai išspręstų daugybę klausimų), bet praktiškai bent jau artimiausiu metu sunkiai įsivaizduojama. Todėl dar vienu pagrindu aštriai, bet (kaip siekė pabrėžti dialogo dalyviai) atvirai diskusijai tapo Trečiasis energetikos paketas. Jis netenkina Rusijos, ir nors anksčiau esama situacija jai buvo pakenčiama, dabar, kai vyksta tyrimas dėl „Gazprom“ piktnaudžiavimo monopolininko padėtimi (gresia milijardinės baudos) ir gali komplikuotis „Pietų srovės“ dujotiekio projekto realizavimas, Maskva nervinasi. V. Putinas išreiškė viltį, kad kompromisinį sprendimą rasti pavyks, bet ES ambasadorius Rusijoje V. Ušackas pabrėžė, kad Trečiasis energetikos paketas yra vienodas visiems, ir jokios čia diskriminacijos. Europos Komisijos prezidentas J. M. Barroso buvo dar atviresnis: „Mes negalime vaizduoti, kad viskas yra gerai, kai yra ne visai taip. Yra klausimų, – prekyba, energetika, – kurie nuolat tampa mūsų darbotvarkės dalimi. Mes tiesiog privalome sutikti, kad negalime rasti sutarimo šiais klausimais.“ O yra taip todėl, kad (geo)politika ES (Vakarų) ir Rusijos santykiuose pastaruoju metu vis dažniau nustelbia ekonomiką. Kita vertus, tokie jau tie tarptautiniai santykiai, kuriuose nulinės sumos žaidimą laimi stipriausias.

Trečia vieta atitenka JAV prezidento B. Obamos metiniam pranešimui. Joje verti išskirtinio dėmesio du aspektai. Pirma, Jungtinių Valstijų vadovas pabrėžė, kad „šie metai bus veiklos metai“ ir kur tik įmanoma jis stengsis veikti be įstatymų leidybos, kad pagerintų amerikiečių gyvenimą (pirmiausia mažinant jų nelygybę). Toks pareiškimas akivaizdžiai susijęs su tuo, kad pastaruoju metu įstatymų leidžiamoji JAV valdžia nuolat kiša pagalius į ratus jo iniciatyvoms arba situacijose, kai reikia greitai susitarti, tempia laiką iki paskutinio momento, taip žlugdydama pasitikėjimą Jungtinėmis Valstijomis. Antra, B. Obama aiškiai davė suprasti, kad vetuos bet kokius Kongreso bandymus įvesti naujas sankcijas Iranui. Tai rodo, kad jis rimtai nusiteikęs pakeisti JAV prioritetus regione, pasinaudodamas antros kadencijos galimybėmis. Na, o pabaigai JAV tematikos kontekste labai norisi pranešti žinią, kad Amerika ir Rusija ruošiasi bendradarbiauti siekdamos apsaugoti Žemę nuo asteroidų. Tai džiugi naujiena, nes ji leidžia tikėtis, kad bendra gyvybinė grėsmė gali suvienyti ir sutaikyti nesutaikomus geopolitinius priešus. Galbūt tai pirmas mažas žingsnelis į naują žmonių, o ne valstybių pasaulį.