Lietuva ir užsienis per savaitę

Kaip rodo nuomonės tyrimo instituto „Infratest“ apklausa, atlikta „Deutsche Welle“ užsakymu, net 48 proc. Vokietijos piliečių balsuotų už imigracijos ribojimą. Ką jau kalbėti apie Jungtinės Karalystės poziciją. Trumpai sakant, susidaro įspūdis, kad Europoje bręsta rimtas konfliktas, kurį bandoma slėpti, bet jis veržiasi į paviršių.

Derybos su „Gazprom“ netikėtai juda į priekį, o referendumas vėl stringa. Tuo metu drąsūs šveicarai riboja imigraciją, o Ukrainoje į opozicijos ir valdžios žaidimą įsitraukė Julija Tymošenko. Apie tai, ir ne tik, – ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.

Lietuva

Algirdas Butkevičius nuvyko į Sočį, kur susitiko su „Gazprom“ vadovybe ir Rusijos premjeru Dmitrijumi Medvedevu. Rusijos ambasadorius pagyrė premjerą už tokį sprendimą ir akcentavo, kad vizitas suveikė Lietuvos naudai. Tai, kad ministras pirmininkas iš tiesų grįžo su neblogomis žiniomis, patvirtina ir Dalios Grybauskaitės žodžiai: „Mes matome, kad mūsų taktika ir ori laikysena duoda rezultatų. (…) Ką premjeras man pasakė, yra tam tikri pasiūlymai, kurie yra jau svarstytini, (…) bet, kiek suprantu, jie buvo tik žodiniai.“ Trumpai sakant, rašto dar laukiame, bet atsirado viltis, kad dujos, taigi ir šiluma, gali atpigti. Klausimas – kodėl „Gazprom“ staiga pasidarė toks geranoriškas? Visai neseniai žinomame Rusijos tinklalapyje lenta.ru pasirodė publikacija, kurio autorius analizuoja Rusijos dujų milžino problemas artimajame užsienyje, taip pat santykiuose su Baltijos valstybėmis. Eksperto nuomone, kompanija „Gazprom“ vienaip ar kitaip nori įlįsti į Europos Sąjungos (ES) šalių vidaus rinką, ir Baltijos valstybės jai yra tarsi poligonas, kuriame koncernas gali išbandyti savo prisitaikymo prie Trečiojo energetinio paketo reikalavimų strategiją. Tiek ES užsispyrimas dėl „Pietų srauto“, tiek Lietuvos užsispyrimas dėl arbitražo teismų, atrodo, įtikino Rusiją, kad galva sienos nepramuši. Tačiau patikėti, kad „Gazprom“ tiesiog nusileis, labai sunku. Matyt, sugalvojo kokią nors gudrią schemą, kaip apeiti Trečiojo energetinio paketo kalną, kuri, žvelgiant į ilgalaikę perspektyvą, leis jam uždirbti daugiau, negu prarasti dėl kainų sumažinimo įvairiems ES vartotojams (taip pat ir Lietuvai). Kokia yra šios schemos esmė, neaišku (gal viskas sukasi apie dujų skirstymo kompanijos valdymą per „savus“, ir būtent todėl koncerno pasiūlymai, prezidentės teigimu, „yra svarstytini“, bet akivaizdu, kad priimtini). Kad ir kaip ten būtų, viskas turėtų išaiškėti jau greitai (nors Lietuvoje nėra paslaptingesnės srities už energetiką).

Antroje vietoje šią savaitę – referendumo epopėjos tęsinys. Vienu metu jau atrodė, kad pergalė pasiekta – parašai surinkti ir valdantieji neprieštarauja. Tačiau dabar Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) neatmeta galimybės kreiptis į teisėsaugą dėl parašų klastojimo, nes rašysenos ekspertai nustatė atvejų, kai parašų rinkimo lape už referendumą neva pasirašė vienas asmuo, o parašų tikslinimo lape – kitas. VRK vadovo Zenono Vaigausko tvirtinimu, patikrinus maždaug pusę patikslintų bylų, neva aptikta keli šimtai nesutampančių parašų. Referendumo iniciatoriai negali pasakyti, kodėl kai kurie parašai nesutampa, nes patikrintų bylų neturi, bet numano, kad, pavyzdžiui, pirmą kartą žmogus pasirašė užkluptas gatvėje, nepatogioje padėtyje, o antrą kartą pasirašė namuose. Esminis šiuo atveju yra tas momentas, kad VRK vis delsia priimti galutinį sprendimą dėl patikslintų parašų, aiškindama, kad nesvarbu, kada jis bus priimtas, nes referendumo datą turi paskirti Seimas, o šis į posėdį rinksis tik kovo 10 d. Kadangi valdantieji, kaip minėta, viešai pareiškė, kad referendumo rengimui pritaria, visa tai gali būti paskutinės kančios prieš laimingą pabaigą. Tačiau politikoje (taip pat Lietuvos) dviveidiškumas yra įprastas dalykas, tad bet koks delsimas atrodo dvigubai įtartinas. Kitas VRK posėdis numatytas vasario 17 d.

Į trečią vietą pretendavo keli įvykiai: D. Grybauskaitės, kaip „nepriklausomos“ kandidatės, kreipimasis į tautą prašant finansinės pagalbos rinkimų kampanijai, eilinis konservatorių bandymas apsaugoti Lietuvą nuo rusiškos informacinės grėsmės ir ginčai dėl lėšų pensijų kompensavimui paieškos. Apžvalgos autorius nusprendė paminėti visus „pretendentus“, bet didesnį dėmesį skirti paskutiniam epizodui: prezidentės kreipimasis yra elementarus politinis triukas, siekiant pabrėžti savo „nepriklausomumą“, kuris kiekvienam nors kiek politika besidominčiam žmogui jau seniai yra abejotinas, o konservatorių iniciatyva uždrausti „aiškiai propagandinį pobūdį turinčių filmų, ypač tokių, kuriuose šlovinami nusikaltimus prieš Lietuvos piliečius vykdę veikėjai arba sovietmetis“ rodymą stebina nebent tuo, kad nesiūloma uždrausti visų rusiškų kanalų transliavimą Lietuvoje (sunku suprasti, kodėl „Minkštosios Rusijos sulaikymo strategijos“ kūrėjai niekaip nesuvokia, kad draudimai šiuolaikiniame informaciniame amžiuje turi visiškai priešingą efektą). Tuo metu galutinis darbo grupės dėl pensijų kompensavimo sprendimas finansuoti šį procesą, padidinus akcizą alkoholiniams gėrimams ir apmokestinus transporto priemones, sukėlė plataus masto politinę diskusiją. „Dabar visiems Lietuvos žmonėms, jeigu bus toks mokestis įvestas, reiks pykti ant pensininkų. O pensininkai susimokės daugiau to automobilių mokesčio, negu jiems bus kompensuota sumažinta pensija“, – sakė opozicijos vadovas Andrius Kubilius. Pasak jo, pensijų kompensavimui galima surasti kitų finansavimo šaltinių, kurie nesupriešintų visuomenės ir būtų kur kas racionalesni (pavyzdžiui, liberalai siūlo privatizuoti dalį valstybės įmonių akcijų). Tuo pat metu A. Kubilius nesąžiningais laiko premjero žodžius, kad jei ne konservatorių praėjusią kadenciją inicijuota naktinė mokesčių reforma, nebūtų reikėję ir tokių mokesčių įvedinėti. Šiame kontekste manytina, kad jei pensijas reikėtų kompensuoti dešiniosios pakraipos koalicijai, kairioji opozicija ją lygiai taip pat kritikuotų nepriklausomai nuo pasiūlytų sprendimų. Galbūt valdančiųjų pasirinktas mechanizmas ir nėra pats geriausiais, bet jis nėra ir pats blogiausias (ypač alkoholinio akcizo atveju). Pensijų grąžinimo problema apskritai neturi paprasto sprendimo, o veikti reikia, nes žmonės laukia. Liberalų pasiūlymas yra įdomus, bet pavojingas tuo, kad strateginių valstybinių įmonių akcijas gali įsigyti nežinia kas. Trumpai sakant, geriau kažkaip negu niekaip, o dėl automobilių mokesčio tvarkos, pinigus ruošti pirmiausia galėtų prabangių transporto priemonių savininkai, o ne pensininkai.

Užsienis


Pirmoje vietoje šią savaitę – šveicarų sprendimas referendume pritarti imigracijos ribojimui. Jis išskirtinai reikšmingas dėl kelių priežasčių. Pirma, šveicarų išreikšta pozicija rodo, kad migracija Europoje tampa vis rimtesne problema, kurią įvairių ES šalių valdžia puikiausiai supranta, bet spręsti nenori. Pavyzdžiui, Norvegijos teisingumo ministras Andersas Anundsenas atmetė partijos, pasekusios Šveicarijos pėdomis, prašymą surengti analogišką referendumą. Tačiau Anderso Behringo Breiviko atvejis rodo, kad ši idėja šalyje turi savų šalininkų. Tuo pat metu, kaip rodo nuomonės tyrimo instituto „Infratest“ apklausa, atlikta „Deutsche Welle“ užsakymu, net 48 proc. Vokietijos piliečių balsuotų už imigracijos ribojimą. Ką jau kalbėti apie Jungtinės Karalystės poziciją. Trumpai sakant, susidaro įspūdis, kad Europoje bręsta rimtas konfliktas, kurį bandoma slėpti, bet jis veržiasi į paviršių. Šveicarija, kaip ne ES narė, leido sau spręsti laisvai ir sukūrė precedentą, kuris negalėjo neišgąsdinti Briuselio. Kartu šveicarai pademonstravo, kad jo nereikia bijoti. Nors šalis ir nepriklauso ES, ji neabejotinai susijusi su Europos Sąjunga, bet tai šveicarų nesustabdė. Nereikia bijoti jos ir Lietuvoje – tegul Briuselis bijo ir susitaiko, nes ne mes Europos, o Europa – mūsų.

Antroje vietoje šį kartą – Ukraina, kur į žaidimą įsitraukė ne kas kitas, o J. Tymošenko. Iš pradžių ji parengė laišką, kuriame sukritikavo dabartinius opozicijos lyderius dėl valdžios pasiūlymo užimti postus vyriausybėje svarstymo (viešai to lyg ir atsisakyta, bet iš tikrųjų svarstoma tokia galimybė, ypač ją palaiko Rados pirmininkas Arsenijus Jaceniukas) ir norą grįžti prie „parlamentinės“ 2004 m. Konstitucijos. Paskui pasklido gandai, kad su ja buvo susitikęs prezidentinės administracijos vadovas, kad aptartų Regionų partijos ir „Batkivščynos“ koalicijos galimybę. Pagaliau, skirtingai nuo Vitalijaus Klyčko, J. Tymošenko sutiko dalyvauti debatuose su prezidentu be jokių sąlygų (o boksininkas išsigando). Visa tai rodo, kad Viktoro Janukovyčiaus stovykla efektyviai skaldo opozicines gretas, kuriose matyti neapsisprendimas, ir sėkmingai menkina opozicijos įvaizdį, o J. Tymošenko atveju pasinaudojo sena gera taisykle: „mano priešo priešas – mano draugas“ (kad A. Jaceniukui ir V. Klyčko visiškai nereikia J. Tymošenko kaip derybų proceso dalyvės, akivaizdu, nes jie puikiausiai supranta, kad net iš tolo jai neprilygsta, be to, ji papildomai komplikuoja bendros pozicijos formavimą). Kad valdžia įsidrąsina, rodo ir pareiškimas, kad Regionų partija daugiau nebenori opozicijos premjero, o radikalus Dešinysis sektorius tuo metu teigia, kad jo tikslas – valdyti Ukrainą. Trumpai sakant, žaidimas tęsiasi, bet sulėtėja, kas naudinga valdančiajam režimui, tačiau opozicija, atrodo, kuo toliau, tuo labiau praranda iniciatyvą (net galima Lietuvos finansinė parama, kurią patvirtina „provokacija“ prieš D. Grybauskaitės patarėją Lauryną Jonavičių, nepadeda). Beje, Bosnijoje ir Hercegovinoje protestuotojai padegė Prezidentūrą, bet ten kažkodėl aukšti JAV ir ES pareigūnai nevažiuoja (turbūt viską, ką galėjo, jau padarė paskutiniajame XX a. dešimtmetyje).

Trečia vieta priklauso nerimą keliančioms ekonominio pobūdžio žinioms iš mūsų kaimynų. Naujausiais duomenimis, registruotas nedarbas Latvijoje auga trečią mėnesį iš eilės – sausio pabaigoje jis sudarė 9,8 proc., pranešė Valstybinė įdarbinimo agentūra. Tuo metu, Estijos statistikos duomenimis, šalies bendrasis vidaus produktas (BVP) per ketvirtąjį 2013 m. ketvirtį, palyginti su tuo pačiu praėjusių metų laikotarpiu, nepasikeitė. Atskiro dėmesio vertas faktas, kad šiuo laikotarpiu mažėjo šalies eksportas, kuris Baltijos šalyse yra vienas iš pagrindinių ekonomikos augimo variklių. Ar tai reiškia, kad regiono atsigavimas baigėsi? 2013 m. ketvirtąjį ketvirtį Lietuvos realaus BVP augimas, palyginti su atitinkamu 2012 m. ketvirčiu, sudarė 3,3 proc., ir dar mes ruošiamės įsivesti eurą. Kitaip tariant, vienareikšmiškas prognozes kol kas daryti per anksti, bet ne tiek Latvijos, kiek Estijos sulėtėjimas (ypač eksporto srityje) optimizmo neprideda. Ir vis dėlto, kaip prognozuoja „Swedbank“, Estijos BVP augimas 2014 m. turėtų siekti 3 proc. Tai ne 3,8 proc., kaip prognozuota 2013 m. rudenį, bet kur kas geriau nei 1 proc., kuriuo Estijos ekonomika išaugo tais pačiais 2013 m. Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas šiais metais prognozuoja 4,1 proc. augimą Latvijoje. Taigi panikuoti neverta, bet atsipalaiduoti turint tokį nedarbą kaip Latvijoje nereikėtų.