Lietuva ir užsienis per savaitę

„Kazmunaigaz“ centrinės būstinės pastatas Kazachstano sostinėje Astanoje

D. Grybauskaitės politinė pergalė ir PKN Orlen sprukimo nuotaikos, RAND planas Ukrainai, dar vienas karas Artimuosiuose Rytuose ir E. Ševarnadzės mirtis. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Vyriausybė ir visa valdančioji dauguma (išskyrus energetikos viceministrę lenkę R. Cytacką) atsitraukė ir nusprendė pakeisti visus viceministrus. Tokiu būdu D. Grybauskaitė iš esmės laimėjo šį politinį mūšį, įtvirtindama savo autoritetą. Na o premjeras kartu su socdemais dvigubai apsikvailino. Jeigu paklustų prezidentūros valiai iš karto, tai tiesiog patvirtintų savo kaip neryžtingo lyderio reputaciją. Dabar gi jis garsiai pranešė visai tautai, kad Lietuva ne Šiaurės Korėja, o po to eilinį sykį pakeitė savo poziciją. Sveikinimai prezidentei už ryžtą, o tuos, kas leidžia save mušti, muš visada (nebent valdančioji dauguma ketina pasodinti į viceministrų postus tokias pat „juodas“ personalijas, bet, sprendžiant iš tendencijos, D. Grybauskaitė nuo šiol taps dar ryžtingesnė savo reikalavimuose).

Antroje vietoje gandai apie tolimesnius PKN Orlen planus. „Mažeikių naftos“ perdirbimo gamyklą valdantis Lenkijos koncernas karštligiškai sprendžia, ką daryti su nuostolinga įmone. Kai ateidavo į Lietuvą, sumokėjo krūvą pinigų ir tikėjosi, kad rusai pigiai pardavinės naftą. Lūkesčiai akivaizdžiai nepasiteisino, ir iš karto prasidėjo problemos (nuostoliai). Dabar vėl pasirodė gandai, kad perpirkti „Mažeikius“ gali kazachų „Kazmunaigaz“, kuris kartą jau norėjo lietuviškos gamyklos, bet pasirinkome lenkus. Šiandien jie neigia atitinkamus gandus, bet tikisi jais vis sunkiau. Kitas klausimas, ar kazachams reikalinga „Mažeikių nafta“ dabartinėje jos situacijoje (net jeigu nebrangiai kainuos). Investicija būtų sėkminga, jeigu pavyktų susitarti su rusais, o jie nebūtinai bus patenkinti. Kita vertus, gali pritarti sandoriui su sąlyga, kad „Mažeikių nafta“ taps užmaskuotu jų politinės įtakos Lietuvoje instrumentu. Įtikinti lenkus nepardavinėti gamyklos Kazachstanui (Rusijai) Lietuvai bus sunku, nes jų tautinės mažumos klausimų sprendimas nuolat stringa. O gal ir nėra čia jokios grėsmės – ateis kazachai su rusais, sutvarkys verslą, pradėsime gauti gerus mokesčius. Bet čia ne mums spręsti – viską Lietuvoje dabar sprendžia prezidentūra, o premjeras, kaip pats teigia, apskritai nieko nežino apie galimus „Orleno“ planus, nes tai „privačių ūkio subjektų klausimas“. Štai tokie reikalai.

Trečioje vietoje eiliniai nemalonumai su Rusijos veterinarais. „Roselchoznadzor“ pranešė, kad nuo šiol maisto produktus ir jų žaliavas per Lietuvą galima gabenti tik konteineriuose, nenuimant plombų. Taip tikimasi nustatyti tiesioginius kaltininkus, kai krovinys Muitų sąjungą pasiekia su pažeidimais. Pasak Lietuvos Veterinarijos tarnybos direktoriaus pavaduotojo Z. Stanevičiaus, Rusijos reikalavimas bus pristatytas Europos Tarybos darbo grupei, o kol kas bet koks konteinerių gabenimas yra sustabdytas, nes neaišku, ar Rusija priimtų krovinius su lietuviškomis plombomis. Pastarasis momentas yra esminis. Dėl susidariusios situacijos gali nukentėti tranzitas per mūsų šalį, o tai rimti pinigai. Tad būtina operatyviai ieškoti problemos sprendimo (kompromiso). Tačiau tai, kad Rusija mums pakišo dar vieną kiaulę, faktas, ir sunku to nesusieti su konfliktiniu dvišalių santykių kontekstu dėl kardinaliai skirtingų valstybių pozicijų tarptautinėje arenoje.

Užsienis

Ukrainos fronte kelios įdomybės. Pirma, internete pasirodė planas, kaip susitvarkyti su maištingais rytais, kurį Kijevui tariamai paruošė visiems gerai žinoma RAND korporacija. Amerikiečiai, žinoma, paneigė, kad jie tai padarė, bet tai nereiškia, kad jie to nepadarė. Jeigu kalbėti apie tekstą, tai jis turi atvirai fašistinį atspalvį – pavyzdžiui, siūlymas sugriauti visą Donbaso pramonę, kad jos nereikėtų subsidijuoti ir kad ji nenaudotų brangių rusiškų dujų. Šiame kontekste nenuostabu, kad taip pat kalbama apie R. Acmetovo politinio klano sugriovimą. Tad oligarchas turėtų bent jau susimastyti, nes jo įmonių kaip ir viso Donecko Kijevas ir konkurentai-oligarchai (pirmiausiai ponas Kolomojskis) gali nepasigailėti. Tuo pat metu ne viskas sklandu ir separatistų stovykloje. Kaip sakoma, Strelkovo žygis iš Slaviansko į Donecko turėjo ne tik karinę, bet ir politinę reikšmę. Yra versija, jog bataliono „Vostok“ vadas A. Chodakovskis kartu su minėtu R. Achmetovu ir galimai V. Surkovu ruošė miesto (o reiškia ir viso separatistinio projekto) kapituliaciją, o čia iš nebūties pasirodė turėjęs herojiškai žūti Slavianske Strelokas ir kartu su „karo iki pergalės“ stovyklos šalininkais (taip pat Kremliuje) sumaišė visas kapituliantų kortas. Ir dar keli įdomūs pastebėjimai. Naujas prokuroras Kijeve pagrasino išvaikyti Maidaną. Štai taip – buvo demokratijos ir permainų židinys, o pasidarė kriminaline irštva. Va taip greitai pamirštami vakarykščiai didvyriai, kai tampa nereikalingi savo tikslą pasiekusiems politikams. Na o Europa, atrodo, nenori mokėti už JAV planus Ukrainoje: Olandas ir Merkel vis labiau remia taikos derybas, nes kas karo sugriautoje valstybėje pirks europietiškas prekes pagal Asociacijos sutartį. Apibendrinant, galima sakyti, kad nelengva visoms pastebimai suaktyvėjusio konflikto pusėms, o jo svarstyklės vis dar neaiškioje padėtyje, o vasaros liko ne tiek jau ir daug...

Antroje vietoje konfliktas tarp Izraelio ir Palestinos. Vienu metu atrodė, kad tai, kas vyksta, eilinis (įprastas) santykių paaštrėjimas. Vieni, kaip visada, šaudo raketomis, o kiti, kaip visada, atsako atakomis iš oro. Bet dabar pakvipo plataus masto karine operacija, kuri Izraeliui kainuotų brangiai, nes užtruktų. Kita vertus, tai būtų ne pirma tokio pobūdžio Tel-Avivo akcija. Įdomesnis klausimas, kodėl visa tai prasidėjo būtent dabar, ar tai atsitiktinumas, ar kažkieno planas įtraukti Izraelį į karą, kad jis pamirštų apie kažkokį kitą reikalą (pavyzdžiui, Iraną ar Siriją)? Neatmestina ir versija, susijusi su vietinių „vanagų“ noru įsitvirtinti savo politines pozicijas, apkaltinant dabartinę valdžią neryžtingumu. HAMAS, galbūt, irgi norėtų suvienyti savo šalininkus, o po to gauti pinigų iš tarptautinės bendruomenės žydų tankų suniokotų teritorijų atstatymui. Pagaliau, yra net spėjimas, kad Maskva galėjo paprašyti islamistų paaštrinti situaciją, kad pasaulis mažiau kreiptų dėmesį į jos veiksmus Ukrainoje. Kaip ten bebūtų, situacijos paaštrėjimas būtent dabar (kai dar Irakas prie žlugimo ribos) atrodo tikrai įtartinas, ir vargu ar viskas prasidėjo be rimtesnės priežasties (kažkokio įtakingo žaidėjo interesų)

Trečioje vietoje šnipinėjimo skandalas Vokietijoje. Atrodo, kad kažkas Berlyne (savarankiškai ar su Rusijos pagalba) kryptingai siekia sugadinti Merkel santykius su Obama. Tarp Europos ir JAV jau yra nesutarimų dėl sankcijų Maskvos atžvilgiu griežtinimo. Amerikiečiai nenoriu veikti vieni, ir Vokietijos kaip ES lyderės parama šiuo atveju esminė. Tuo pat metu tam tikri verslo ir politiniai sluoksniai Berlyne greičiausiai nenori pyktis su Rusija, o reiškia reikia sukompromituoti Ameriką. Idėja paprasta: Vašingtonas reikalauja, kad mes veiktume prieš savo ekonominius interesus, ir dar šnipinėja (jau nekalbant apie kanclerės telefono sekimą), tai gal laikas veikti, kaip naudinga mums, o ne jam. Šiandien faktas tas, kad Vokietijos ir JAV santykiai komplikavosi, ir tai neabejotinai naudinga Maskvai. Ir pabaigai negalima nepaminėti, kad mirė E. Ševarnadzė. Asmenybė buvo prieštaringa tiek SSRS (sakoma, jog kartu su Gorbačiovu sąmoningai žlugdė raudoną imperiją), tiek Gruzijos (buvo nuverstas M. Saakašvilio „rožių revoliucijos“ metu) kontekste. Galima sakyti, kad jis nebijojo trauktis iš užimamų postų, tik neaišku kodėl – todėl, kad buvo labai principingas, ar todėl kad bijojo atsakomybės už savo veiksmus...