Lietuva ir užsienis per savaitę

Prieš skaitant šią ir būsimas savaitės įvykių apžvalgas siūloma susipažinti su VSD pranešimu „Dėl grėsmių Lietuvos informaciniam saugumui“.

Nuotr. E.eu

D. Grybauskaitė apie Rusijos karą su Europa ir šalies ekonominės raidos prognozės iš Ž. Maurico. Dvi savaitės nuo Maskvos iki Kijevo ir NATO suvažiavimas Velse. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Paprastai Lietuvos užsienio politikos klausimai atsiduria apžvalgos reitingo pabaigoje, bet šį kartą pareiškimas fundamentalus. Kaip pažymėjo šalies prezidentė D. Grybauskaitė: „Rusija kariauja su Ukraina, tai yra su šalimi, kuri nori būti Europos dalimi. Rusija praktiškai kariauja su Europa“. Pirmiausia, daug kas Vakaruose teigia, kad Ukrainoje pilna Rusijos karių ir technikos, bet kol kas niekas kokybiškos rusiško tanko ir/ar „žaliojo žmogeliuko“ nuotraukos nepateikė. Net JAV Valstybės departamentas iš vienos pusės tuo neabejoja, bet iš kitos – negali patvirtinti savo pozicijos nenuginčijamais faktais (tik kalba apie jų egzistavimą). Tačiau svarbiausia, Lietuvos vadovė už visą Europą nusprendė, kad ji kariauja su Rusija. Kol visi aplinkui trokšta taikos (net Putinas planą pasiūlė), mes kalbame apie karą. Kam daryti tokius pareiškimus, nesuprantama, bet Lietuvos užsienio politika jau seniai yra kažkokia dviprasmiška, bėganti prieš sąjungininkų sprendimų traukinį. Žinoma, kartais aktyvumas sveikintinas, nes padeda pažadinti partnerius ir pasiekti reikiamų rezultatų, bet mūsų aktyvumas vis dažniau virsta tuščiu agresyvumu, gadinančiu šalies įvaizdį.

Antroje vietoje „Nordea“ banko prognozė, kad šalies BVP šiemet išaugs 2,5%, kitąmet - 2,8%, o 2016 m. - 4,3%. Nedarbo lygis 2014-2015 m. išliks didesnis nei 10%, o 2016 m. sumažės iki 9,3%. Infliacija 2014-2016 m. atitinkamai sieks 0,3%, 1,5% ir 2,3%. Anot „Nordea“ vyriausiojo ekonomisto Ž. Maurico, pagrindinis iššūkis Lietuvos ekonomikai artimiausiu metu – ne euro zona, kuri pigesniais kreditais gali paskatinti nepamatuotas išlaidas, o Rusija. „Jei padėtis aprims, tai nuostolis šalies ūkiui sieks 0,8% BVP (kiek mažiau nei 1 mlrd. Lt), tačiau jeigu sankcijų ratas toliau suksis, tai poveikis bus didesnis“, - pažymėjo ekspertas, pabrėždamas, kad Lietuva yra tranzito valstybė, ir jeigu užsidarytų Muitų sąjungos rinka, ji taptų periferine ES šalimi. Todėl visai prasmingai skamba Seimo vadovės L. Graužinienės nuomonė, kad dėl situacijos Ukrainoje Rusijai taikomos sankcijos neduoda rezultatų, ir reikia ieškoti kitų diplomatinių būdų paveikti situaciją. Bet tie, kas Lietuvoje tiesiogiai atsako už užsienio politiką, taip nemano. Todėl belieka tik tikėtis, kad dėl jų entuziazmo, baudžiant Rusiją, netapsime periferine ES valstybe.

Mirė Donatas Banionis. Tuo pasakyta viskas ir niekas. Mirė aktorius iš didžiosios raidės, mirė žmogus iš didžiosios raidės. Jis visam laikui liks mūsų atmintyje, nes kiekvienas jo filmų herojus buvo tobulas, pradedant nuo Vaitkaus iš „Niekas nenorėjo mirti“ ir baigiant Krisu iš „Soliario“. Šių metų balandžio 28 d. D. Banionis atšventė savo 90-metį. Šią dieną jam buvo įteiktas Kultūros ministerijos garbės ženklas „Nešk savo šviesą ir tikėk“.

Užsienis

Vakarų spaudoje, atrodo, pradėjo vyrauti pusiau pesimistinės, pusiau kapituliacinės nuotaikos. Pavyzdžiui, žinomas Maskvos kritikas E. Lucasas taip ir rašo – Rusija laimi. Kiti leidiniai sveikina Putino pasiūlytą taikos planą. Separatistų forumuose irgi džiaugsmas. Ten galvojama, kad Donbasas jau tikrai bus nepriklausomas, bet tikimasi, kad Putinas paims visą Ukrainą ar bent Novorosiją. Esmė paprasta – jeigu Kijevas nuspręs kariauti toliau, jis, turbūt, praras viską, nes greitai nebus kuo kariauti. Tiesa, NATO pažadėjo kažkokią paramą (taip pat karinę), TVF irgi duos kažkiek pinigų, bet visi šie pažadai, nors skamba gerai, atrodo kažkaip neįtikinamai. Įtikinamesnis Putino grasinimas būti Kijeve per dvi savaites. Tačiau yra ir kita opcija, kuri dabar lygtais ir realizuojama – atiduoti Maskvai Donbasą ir bandyti gelbėti, kas liko. Problema tik ta, kad tokiu būdu Rusijos operacija Ukrainoje tik užtruks ilgiau, nes vargu ar ji sustos Donecke ir Luganske. Be to, neaišku ar Porošenkos įsakymas dėl taikos bus vykdomas ir nebus įvertintas, kaip išdavystė (ypač nacionalistų, kurie aktyviai veržiasi į valdžią ir NATO). Pagaliau, dujų ligi šiol nėra, ir ekonominė situacija tik prastėja. Rusija Donbasui mirti neleis, o kas gelbės Ukrainą? Trumpai sakant, susidaro įspūdis, kad Putinas iš tikrųjų laimi bet kuriuo atveju (anksčiau ar vėliau) su sąlyga, kad Vakarai nesiims aktyvių Kijevo gelbėjimo veiksmų. Kol kas nepanašu, kad jie pasiruošę tai daryti, o savo jėgomis ukrainiečiai su tokiais gynybos ministrais, kurie sako, jog Kremlius grasino branduolinį ginklą panaudoti, toli nenukeliaus.

Antroje vietoje NATO viršūnių susitikimas Velse. Kartu su Obamos vizitu ir pareiškimais Taline jis Baltijos valstybes džiugina. Atrodo, pagaliau pasiekėme savo: regione bus daugiau JAV naikintuvų, o svarbiausia – Lietuvoje ir kitose Baltijos šalyse bus steigiamos bloko vadavietės. Be to nereikėtų užmiršti apie sprendimą kurti NATO greitojo reagavimo pajėgas, kurios, anot A. F. Rasmusseno, leis „užtikrinti nuolatinį dalyvavimą Aljanso rytinėse dalyse rotaciniu pagrindu“. Ne pastovios bazės, bet irgi gerai. Reikia juk nuo kažko pradėti, o jeigu Rusija Ukrainoje toliau siautės, gal ir bazės atsiras, nes iš tiesų tik jos, o ne rotacinės pajėgos, galėtų sustabdyti galimą karinę agresiją iš Rytų, kol ateitų pastiprinimas. Bendrai paėmus, susidaro įspūdis, kad, rodydama aktyvumą Baltijos regione, NATO iš esmės bando pateisinti savo neveiksnumą Ukrainoje. Pastarosios, be abejo, gaila, bet mes privalome išnaudoti savo šansą. Žinoma, tikimybė, kad Putinas vieną dieną vis tik nuspręstų pulti Aljansą, išlieka maža, bet jeigu arčiau senatvės jis išprotėtų, busime pasiruošę.

Trečioje vietoje netikėta įtampa santykiuose tarp Rusijos ir Kazachstano. Seligere Putinas ėmė ir leptelėjo (o gal ir sąmoningai pasakė, norėdamas perspėti), kad šiaip tai kazachai valstybės niekada neturėjo, ir tik gerbiamas Nazarbayevas ją sukūrė, kadangi yra išmintingas ir patyręs lyderis, kuris niekada neitų prieš savo tautos interesus. Ir viskas butų nieko, jei prieš tai V. Žirinovskis nepareikštų, jog po Ukrainos gali ateiti Kazachstano eilė, nes ten rusofobiškos nuotaikos kultivuojamos. Kad nuramintų aistras, Nazarbayevas buvo priverstas dar kartą pasakyti saviškiams, kad nepriklausomybės niekam nepraduos, o jeigu kas, tai ir iš Eurazijos sąjungos išstos. Apibendrinant, galima teigti, kad Krymo iš šiaurės Kazachstano Rusija greičiausiai nedarys, nes priešų ir taip užtenka, o sąjungininkų na visai mažai. Nebent Astanoje irgi įvyktų savo Maidanas, ir į valdžią ateitų savo provakarietiškos jėgos. Bet vargu ar Nazarbayevas leis, jis juk išmintingas ir patyręs vadovas, „nacijos lyderis“.