Karikatūra Arvydo Kostkevičiaus |
Žiniasklaidos „laisvė“ ir terorizmo grėsmė Lietuvoje, atsinaujinęs karas Ukrainoje ir militarizacijos tendencijos Rytų Azijoje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje.
Lietuva
Praeitą savaitę netikėtai atsirado viltis, kad Lietuvoje yra teisingumas, kuris gali užkirsti kelia informaciniam politikavimui – teismas atmetė LRTK prašymą nutraukti „REN TV Baltic“ transliavimą. Bet komisija nepasidavė, ištaisė klaidas, ir viskas Lietuvoje grįžo į savo vėžias. Politologas K. Girnius džiaugėsi: „Atrodo, kad Lietuvos teismai kartais tebeturi pakankamai stuburo nepasiduoti valdžios ir visuomenės spaudimui. Teigiamai reikia vertinti ir užsienio reikalų ministro Lino Linkevičiaus suorganizuotą keturių šalių – Lietuvos, Didžiosios Britanijos, Danijos ir Estijos – užsienio reikalų ministrų kreipimąsi į Europos Komisiją, raginantį parengti veiksmų planą kovai su Rusijos propagandos kampanija ir sudaryti sąlygas „nešališkiems, laisviems ir alternatyviems informacijos šaltiniams“. Džiugu, kad bent iš dalies atsisakoma lietuvių politikams būdingo „drausk ir bausk“ mentaliteto bei polinkio riboti žodžio laisvę“. Pasirodo, neatsisakoma, ir belieka tik stebėtis, kaip dar skulptūros ant Žaliojo tilto netapo blaivaus istorinio žvilgsnio paminklu. Na o Rusija neatsilieka. Štai neįleido GSC vadovės G. Tučkutės. Maskva tiek kalba apie melagingą Vakarų žiniasklaidą ir savo žodžio laisvę, o blondinės iš Lietuvos išsigando.
Antroje vietoje sostinės mero rinkimų intriga. Pagaliau paaiškėjo visi kandidatai, ir pradėjo ryškėti favoritai. Kaip rodo apklausos, lyderiauja A. Zuokas, bet pirmajame ture jis greičiausiai nelaimės. Antrajame gali tekti varžytis su V. Tomaševskiu arba R. Šimašiumi. Tiesa, apklausos ne iki galo atspindi dabartinę situaciją, nes darytos praeitais metais, ir į rinkėjams pateiktą politikų sąrašą nepateko, pavyzdžiui, N. Puteikis, kuris po gana sėkmingo pasirodymo prezidento rinkimuose gali politiškai „patriukšmauti“ ir Vilniaus mero rinkimuose. Na o kad būtų linksmiau, yra P. Gražulis. Laimėti, galiausiai, turėtų A. Zuokas (vien todėl, kad sostinės vadovo-lenko Lietuvos politinė sistema nepergyvens).
Trečioje vietoje teroro grėsmė Lietuvoje. Seimo NSGK sako, kad ji nėra didelė, bet štai Delfis gavo laiškelį. Panašu, kad tai kažkokio kvailio pokštas, bet gal ir patikrinimas, kaip Lietuva elgtųsi rimto teroristinio išpuolio atveju. „Įsivaizduokite, dabar yra žemiausias terorizmo grėsmės lygis, bet jeigu situacija pasikeistų? Ar institucijos ir kitos institucijos žino, ką daryti tokiu atveju? Ką reiktų keisti savo veikloje? Tačiau kol nėra tokios grėsmės, visi mes sutariame, kad tas pasirengimas yra toks, koks yra. Tai yra nesant grėsmės, niekas per daug neanalizuoja, kas būtų, jeigu teroro aktas įvyktų,“ – pažymėjo komiteto narys A. Anušauskas. Trumpai sakant, „žiema ateitų netikėtai“. Gerai, kad nors į Rusijos planus stiprinti karinį Kaliningrado potencialą NATO reaguoja ne pažadais.
Užsienis
„Normandijos ketverto“ užsienio reikalų ministrai tarėsi dėl Ukrainos likimo. Kaip sakoma, nesusitarė: naftos kaina, o kartu rublio kursas krenta; Rusija ruošiasi pareikalauti iš Prancūzijos pinigų už „Mistralius“, o iš Kijevo trijų milijardų dolerių kredito; dujų per Ukrainą į Europą greitai nebus, bet svarbiausia – atsinaujino karas. Matyt paskutiniai Lavrovo žodžiai Vokietijoje buvo: „Na tada pakariausime“. O kariauti ukrainiečiams su perrengtais Rusijos kariais tikrai nesiseka, ką rodo Donecko oro uosto likimas. Istorijos moralas – Putinas nepasiduoda Vakarų spaudimui, o naujas Porošenkos (JAV) puolimas gali tapti jo pabaigos pradžia (geriausiu atveju separatistai, kurių, nepaisant incidento su autobusu, Europos Parlamentas taip ir nepripažino teroristais, sustos prie Donecko ir Lugansko sričių sienų, blogiausiu... – prie Ukrainos prezidentūros durų). Tuomet Maskva, turbūt, jau nesiūlys federalizacijos. Ir pabaigai apie netikėtą Avakovo paregėjimą – pasirodo, Ukraina šiandien yra kriminalinės demokratijos šalis, kuri išrinko mūsų prezidentę metų žmogumi.
Antroje vietoje žinios iš Saudo Arabijos. Rijadas nusprendė atsiriboti nuo Irako savo Didžiąja siena. Tikslas – apsisaugoti nuo ILIV. Ir šiame kontekste galima prisiminti vieną konspirologinę teoriją, kad ILIV sukūrė amerikiečiai naujam regiono performavimui, spaudžiant ar pašalinant nelojalius režimus: kam bandyti kontroliuoti kiekvieną atskirai, jeigu galima valdyti visus iš karto per vieną struktūrą, su kuria kol kas kovojama be ypatingo entuziazmo. Kalbant konkrečiai apie Saudo Arabiją, galima spėti, jog iš pradžių ją privertė mažinti naftos kainas Vakarų kovos su Rusija kontekste, ir Rijadas tuo akivaizdžiai nepatenkintas, o tam, kad jis taptų sukalbamesnis, ILIV gali tapti grėsme teritoriniam valstybės vientisumui, kuris niekada nebuvo gelžbetoninis (t.y. Saudo Arabija pakartos Irako likimą), ko ji, žinoma, nenori, ir ėmė statyti sieną). Tuo pat metu Europoje akivaizdžiai palaikoma kovos su terorizmu (suprask, su ILIV) įtampa (kad neprasidėtų atsipalaidavimas, operacija Belgijoje). Tokiu būdu susidaro įspūdis, kad Amerikoje bei Europoje ir vėl varžosi dvi jėgos (interesų grupės) su skirtingais interesais Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose.
Trečioje vietoje Japonija, kuri patvirtino rekordinį gynybos biudžetą – 42 mlrd. dolerių. Oficialus paaiškinimas iš gynybos ministro – „besikeičianti situacija“ aplink šalį. Kalbant atvirai, priežastis yra viena – Kinija. Šiame kontekste labiau neramina ne tiek faktas, kiek tendencija: geopolitinė įtampa Rytų Azijoje auga, ir tam tikru momentu ji gali įgauti karinį atspalvį, nes potencialaus konflikto priežasčių daugiau negu reikia (pirmiausiai, teritoriniai nesutarimai), o priešininkai aktyviai ginkluojasi. Kaip sakė klasikas: jeigu pirmoje dalyje ant sienos šautuvas, pabaigoje jis iššaus. Tokiu būdu mes gauname situaciją, kad Artimieji Rytai liepsnoja, o Europos viduryje pilietinis karas, ir jeigu dar kažkas prasidės Rytų Azijoje, galima bus kalbėti apie pasaulinio karo užuomazgas. Belieka tikėtis, kad pagrindiniai geopolitiniai žaidėjai neužsižais, nes būna taip, jog tu manai, kad vis dar kontroliuoji padėtį, o ji jau tapo nekontroliuojama ir pati diktuoja sąlygas savo „kūrėjui“.