Lietuva ir užsienis per savaitę

„Vilniaus liaudies respublika“ ir piktoji Norvegija. Mobilizacijos Ukrainoje ir kariniai Kanados ledlaužiai. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje naujos kalbos ir žingsniai, susiję su Lietuvos saugumu. Mūsų šalyje bus ir NATO štabas, ir greitojo reagavimo pajėgos. Tačiau buvęs NATO Generalinis sekretorius A. F. Rasmusenas vis tieks prigąsdino, kad Baltijos valstybės gali tapti Rusijos hibridinio karo auka. Taip, anot jo, Putinas norės patikrinti mobilizacinį Aljanso potencialą. Šiame kontekste pažymėtinas V. Ušacko pareiškimas: „Kurį laiką Briuselis ir Vašingtonas matė Rusiją tokią, kokią norėjo matyti, o ne kokia ji iš tikrųjų buvo“. Štai ir dabar, atrodo, bandome įtikinti save, jog Rusija puls jau rytoj, nes tai patogu – NATO daugiau nereikia ieškoti naujų priešų: ištraukiame senus Šaltojo karo vadovėlius, ir pirmyn (jau nekalbant apie idealų pretekstą padidinti karinius biudžetus). Tuo pat metu šiek tiek neramina bendros Lenkijos-Lietuvos-Ukrainos brigados kūrimas – ne todėl, kad jos nereikia, bet todėl, kad, pavyzdžiui, kai kas Lenkijoje pasiūlė pasiųsti ją į Rytų Ukrainą. Tikrai nesinori sulaukti Lietuvos karių karstų.

Antroje vietoje „Vilniaus liaudies respublika“ (arba Wilenska Republika Ludowa / Виленская народная республика). Galima būtų pagalvoti, kad tai tik kvailas pokštas (panašiai kaip milteliai į Delfį redakciją). Tačiau problema ta, kad, pavyzdžiui, Latvijoje irgi atsirado „Latgalos liaudies respublika“. Kitaip tariant, vienas atvejis – atsitiktinumas, du – tendencija (jau nekalbant apie tai, kokiame kontekste atsirado šios iniciatyvos). Taip pat nereikėtų pamiršti Klaipėdos precedento. Tokiu būdu, galima spėti, kad kažkas sąmoningai kursto etninę įtampą Lietuvoje, provokuoja priešpriešą tarp šalyje gyvenančių lietuvių ir rusų bei lenkų, nori kažką patikrinti (beje, tas kažkas, atrodo, yra puikiai informuotas apie Lietuvos lenkų nepasitenkinimą). Šiame kontekste pažymėtina, kad, jeigu kratos rusų mokyklose buvo lazdos perlenkimas, tai šiuo atveju pradėtas ikiteisminis tyrimas pagal LR BK 121 ir 122 str. yra visiškai adekvatus žingsnis, ir džiugu, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos sureagavo greitai. Kita vertus, kai žmonės nusprendžia pasisakyti prieš NATO ir prieš amerikiečių kariuomenę Lietuvoje, nereikia iš karto vadinti juos „Putino gerbėjais“ su išplautais smegenimis. Kitaip, kur demokratija?

Trečioje vietoje lietuvių vaikų Norvegijoje problema. Faktas tas, kad jau ne viena lietuvių šeima patyrė dramą, kai iš jų buvo paimti auginami vaikai, ir dabar komentatoriai pasidalinę į dvi grupes. Vieni aiškina, kad, jeigu šeima normali, nieko jai Norvegijoje neatsitiks. Kitų nuomone, šalyje didžiulė rizika, kad iš tavęs bet kada gali atimti vaiką dėl sugalvotos priežasties. Šiame kontekste galima pažymėti, kad dūmų be ugnies nebūna. Jeigu Norvegijoje viskas su užsieniečių vaikais būtų gerai, nebūtų kalbų apie tai, jog norvegai juos sąmoningai atima kaip nemokamą žmogiškąjį resursą (geras būdas gauti daugiau norvegų). Galbūt, ne viskas yra taip baisu, bet akivaizdu, jog lietuviams (ir ne tik jiems) tenka gyventi nuolatinės įtampos, kai nekaltas vaiko nubaudimas gali tapti jo atėmimo priežastimi, sąlygomis. Žinoma, lengva pasakyti – tai bėkite iš tos Norvegijos, tačiau gyvenimas yra sudėtingesnis – niekas nenori prarasti pelningo darbo. Štai ir tenka dirbti ir bijoti, arba palikti vaikelį močiutei Lietuvoje. Gera ten, kur mūsų nėra...

Užsienis

Ukraina – mobilizacija. Kol Kijevas krapšto paskutinius žmogiškuosius rezervus, kurie sprunka į visas puses (Ukrainos gynybos ministras pareiškė, kad ketvirta mobilizacijos banga surinko tik 20 proc. šauktinių), Donecko separatistai irgi nusprendė padidinti savo karių skaičių - 100 tūkst.! Belieka tik spėlioti, kiek naujuose daliniuose bus vietinių, o kiek „savanorių“ ir „atostogaujančių“ iš už sienos. Šiuo metu priešpriešos epicentru tapo Debalcevas, kurio užsitęsęs šturmas rodo, jog kol kas „šiaurės vėjas“ nepučia visa jėga. Tačiau, jeigu jis atneš ko reikia tiems 100 tūkst., Ukrainos kariuomenė gali būti nušluota. Matyt todėl Porošenka (kurį jau patį tuoj išmes iš prezidentūros vietiniai „gerbėjai“) ant kelių meldžia Vakarus duoti ginklų, o Vakarai neduoda. Vietoj to Merkel ir Olandas (kuris beje pažymėjo, kad nemato Ukrainos NATO) važiuoja į Maskvą su kažkokiais taikos planais, kurių pagrindas – Ukrainos teritorinis vientisumas, nors, kaip parašė „Financial Times“, po pokalbio su Putinu Australijoje (G-20) kanclerė suprato, jog greitai Ukrainos krizė nepasibaigs, o Rusijos prezidento apetitai išeina už Ukrainos ribų. Paprastai taikos prašo tas, kuris pralaimi. Separatistai (su Rusijos pagalba) toliau puola ir renka pastiprinimą, o Vakarai siūlo susitaikymo variantus. Klausimas – kodėl Putinas turėtų juos priimti, jeigu jis (skirtingai nuo Vakarų) pasiruošęs kariauti ir jo Ukrainos teritorinis vientisumas netenkina? Atsakymai jau greitai. O pabaigai Dž. Makeino pasakymas, kad čia Amerika kalta, jog Ukrainai tenka naudoti kasetines bombas – reiškia tos bombos vis tik buvo naudojamos (o mes vis galvojome, kad čia tik rusiška propaganda).

Antroje vietoje B. Obamos vizitas į Indiją – antrą kartą per jo prezidentavimą. Atrodo, įvykis rimtas. Skandalas su Indijos diplomate New Yorke sėkmingai pamirštas. Gal Amerikai pavyko pervilioti Delį į savo pusę priešpriešoje su Maskva ir Pekinu? Vargu. Pompastikos buvo daug, bet kelionės rezultatai gana kuklūs: pajudėjo iš mirties taško susitarimas dėl branduolinių technologijų ir buvo nuspręsta kartu vykdyti kelis smulkius projektus karinėje srityje (pavyzdžiui, lengvo nepilotuojamo lėktuvo gamyba). Tuo pat metu pažymėtinas „Bendras pareiškimas dėl strateginio Azijos ir Ramiojo vandenyno regiono ir Indijos vandenyno matymo“, kuriame išreiškiamas susirūpinimas dėl teritorinių ginčų Pietų Kinijos jūroje ir teigiama, kad šalių bendradarbiavimas (taip pat trišalis su Japonija) turi padėti subalansuoti Kinijos įtaką. Tačiau tai greičiau simboliniai, nei realūs tikslai: Indijai praverstų Amerikos parama santykiuose su Kinija, sprendžiant tam tikrus ginčytinus klausimus, bet Delis nesiruošia daryti iš Pekino tokio geopolitinio varžovo, koks jis yra Vašingtonui (t.y. draugystė iki tam tikros ribos). O Rusija indams, kaip paaiškino Indijos URM, išlieka „strateginiu partneriu“ (t.y. Maskvos izoliacijos Delis neparems). Ir ko važiavo – kad Pakistaną dar labiau sunervintų?

Trečioje vietoje smulkutė žinutė su plačiu kontekstu. Kanada pranešė, kad statys karinius ledlaužius, kad apgintų savo interesus Arktyje. Plane penki vienetai, kaina – apie 3 mlrd. dolerių. Tokiu būdu, kova dėl šiaurinių teritorijų aštrėja, tik Otavos bandymai prilygti konkurentams atrodo kažkaip neįtikinamai. Štai Rusija sukūrė regionui visą strateginę vadavietę, kuriai priskyrė šiaurės laivyną, o čia kažkokie penki ledlaužiai. Tokiu būdu, iš karto matosi, kas į ką pretenduoja.