Lietuva ir užsienis per savaitę

Kazachstano prezidentas Nursultanas Nazarbajevas

„Žaliojo tilto“ skulptūros valdo, A. Kubilius gąsdina, o A. Butkevičius ramina Lietuvą. Porošenkos „peremoga“ Debalceve ir rinkimai Kazachstane. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje „Žaliojo tilto“ skulptūros, kurių likimas tapo valstybinės svarbos klausimu. Stovi sau tyliai ir ramiai, o apie jas jau kalba Lietuvos prezidentė ir premjeras. Aptriušę istoriniai paminklai turėtų būti nukelti restauravimui, nes kelia pavojų praeiviams, mano D. Grybauskaitė, tačiau ar suremontuotos skulptūros grįš į savo vietą, priklausys nuo jų teisinio statuso, šalies vadovės vardu pareiškė jos vyriausioji patarėja vidaus politikos klausimais V. Būdienė. Tuo pat metu A. Butkevičius gera idėja (iškėlė G. Kirkilas) pavadino pasiūlymą surengti vilniečių referendumą šiuo klausimu. Kartais susidaro įspūdis, kad, jeigu sovietiniai „Žaliojo tilto“ simboliai būtų gyvi, jiems jau būtų iškelta baudžiamoji byla, tik „kas gi jį pasodins – jis gi paminklas“...

Antroje vietoje A. Kubilius prieš A. Butkevičių ir M. Fallonas tarp jų. Anksčiau buvo aiškinama, kad Putinas nori užpulti Baltijos valstybes todėl, kad jis tiesiog beprotis, svajojantis atstatyti Sovietų Sąjungą. Dabar atsirado pažangesnė versija. Kaip pareiškė konservatorių lyderis A. Kubilius: „Šiandien niekas negali prognozuoti, kur jis eis, tačiau NATO pasiruošimo ginti savo narius patikrinimas gali suteikti jam didelį malonumą“. Įdomu, kad jo pozicija idealiai sutapo su Didžiosios Britanijos gynybos sekretoriaus M. Fallono nuomone: komentaruose, kuriuos taip pat citavo dienraštis „The Daily Telegraph“, jis pažymėjo, kad egzistuoja „labai realus ir esamas pavojus“, jog Rusija gali panaudoti prieš Baltijos valstybes tokius pačius slapto karo metodus, kuriuos, kaip yra kaltinama, ji naudoja Ukrainoje. O štai A. Butkevičius kažkodėl netiki, kad Rusija puls: „Manau, kad tikrai to paties, ką panaudojo Ukrainoje, (Rusija) negali panaudoti Baltijos šalims, nes Baltijos šalys yra NATO narės, ir šiuo metu yra sustiprinta Baltijos šalių gynyba“. Beje, R. Paksas siūlo į valdančiųjų Politinės tarybos posėdį iškviesti užsienio reikalų ministrą Liną Linkevičių bei kitus užsienio politikos formuotojus, kad šie pasiaiškintų, kodėl aštriais pasisakymais nuolat išsišoka ir kelia sumaištį. Būtų įdomu.

Na ir trečioje vietoje „karinė demokratija“. Vyriausybė pritarė KAM inicijuotiems Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 62 straipsnio ir Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 2133 straipsnio pakeitimams, kuriais numatoma uždrausti dėvėti kario uniformą ir atskiras uniformos dalis ar skiriamuosius ženklus asmenims, neturintiems teisės tai daryti. Mėgote dėvėti kamufliažinius šortus, šiltus kareiviškus batus ar striukes (neduok Dieve, dryžuotus marškinėlius) – teks keisti mados įpročius, nes dar suims kaip „žaliąjį žmogeliuką“. Sunku net įsivaizduoti, kokią dar „protingą“ prevencinę priemonę sugalvos mūsų valdžia, kad būtume saugesni.

Užsienis

Ilovajskas, Donecko oro uostas, Debalcevas – gėdingi Ukrainos istorijos puslapiai. Ne – ne Ukrainos karių, o jos politinių ir karinių vadovų, kurie paliko šiuos karius mirti, ant kiekvieno kampo rėkaudami „Peremoga“ (ukr. pergalė). Kai šaliai vadovauja tokie veikėjai (kurie dar gerbiamą Saakašvilį pakvietė jiems patarinėti), sunku tikėti tokios šalies ateitimi. Dar viena naujiena – vis kartojęs, kad jokių taikdarių Ukrainoje nebus, Porošenka staiga pakeitė savo nuomonę (ir tai jau seniai nestebina – matyt, gavo naują įsakymą iš kuratorių) ir nusprendė pakviesti į konflikto zoną europinę policinę misiją. Ėjimas neblogas, nes jeigu tai įvyktų, viskas baigtųsi Ukrainos naudai. Tačiau Kremliuje irgi ne kvailiai sėdi, ir Rusija iš karto pasakė, kad tai ne pagal „Minsko“ taisykles, ir galės užblokuoti iniciatyvą JTO Saugumo Taryboje. Maskvai iš viso nereikia taikdarių Donbase (net jei tai būtų Rusijos kariai), nes ji neketina ten sustoti. „Minsko-2“ logika yra tokia pat kaip „Minsko-1“: oficialiai paliaubos, o realiai separatistai (Putinas) lėtai, bet užtikrintai juda į priekį (o dabar, jeigu dar artilerija bus patraukta, iš viso pasaka, nes artimajame mūšyje sukilėliai akivaizdžiai pranašesni). O kai pasiruoš naujam ryžtingam išpuoliui (pavyzdžiui, Mariupolio kryptimi), paliaubos iš karto pasibaigs. Tuo pat metu tai, kaip Europa (Merkel) įsikibo į naujus Minsko susitarimus, verčia manyti, kad ji įjungia atbulinį greitį. Tad vienintelė Kijevo viltis – Amerikos „vanagai“, kurie prievartauja Obamą, kad duotų Ukrainai ginklų. O tas niekaip nepasiduoda ir dar su Merkel kažkokias paliaubas sugalvojo. Putinas gi asmeniškai jiems Vengrijoje (kaip visada su šypsenėle) paaiškino: „Mūsų duomenimis, ginkluotė į Ukraina jau tiekiama. Ir čia nėra nieko nuostabaus. Aš giliai įsitikinęs, kad kas ir kokią ginkluotę betiektų, aukų skaičius, žinoma, gali padidėti, bet rezultatas bus toks pat, kaip šiandien, tai neišvengiama“ (o kas gali būti, skaityti ČIA).

Antroje vietoje neramumai Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose. Garsusis „Arabų pavasaris“ nepraėjo be pėdsakų. Libija – žlugusi valstybė. Sirijoje tęsiasi karas. Kita vertus, tam tikroms valstybėms padėtį pavyko stabilizuoti. Toje pačioje Sirijoje Asadas nepasidavė, o Egiptas susitvarkė su „Musulmonų brolija“, dėl ko nerimavo amerikiečiai. Ir štai atsirado „Islamo valstybė“ (IV), kuri sudegino Jordanijos lakūną ir ėmėsi egiptiečių, į ką Amanas ir Kairas atsakė oro smūgiais. Tokiu būdu, karo su IV geografija plečiasi. O čia dar Jemene destabilizacija. Trumpai sakant, susidaro įspūdis, jog mes stebime eilinį bandymą uždegti visą Artimųjų ir Vidurio Rytų regioną, kad galima būtų „pagaudyti žuvį drumstame vandenyje“ (pinigėlių užsidirbti, ką reikia pagąsdinti ir pan.). Kieno rankų darbas? Greičiausiai tų pačių, kurie bando užkurti ugnį Rusijos pašonėje Ukrainoje.

Trečioje vietoje rinkimai tolimoje Centrinėje Azijoje. Uzbekistane – eiliniai prezidentiniai kovo 29 d. su iš anksto žinomu laimėtoju. Kazachstane pakvipo neeiliniais su iš anksto žinomu laimėtoju: šalies Tautų asamblėja ir Senatas „rimtų ekonominių išbandymų išvakarėse“ pasiūlė „nacijos lyderiui“ nelaukti 2016-tų. Šiame kontekste pažymėtini keli momentai. Pirma, tie, kam teko lankytis Kazachstane, žino, kad Nazarbajevas ten tikrai populiarus, nes sugebėjo konsoliduoti valstybės politinę sistemą ir priversti ją dirbti ne tik savo, bet ir tautos labui. Be abejo, Kazachstane vis dar yra problemų, bet jo žmonės jaučia, kad elitas rūpinasi ne tik savimi, bet ir visuomenine socio-ekonomine gerove. Kitaip tariant, Nazarbajevo 90 proc. ir Karimovo 90 proc. visiškai ne tas pats. Antra, jeigu dabartinis Kazachstano vadovas toks populiarus, kodėl negalima buvo palaukti 2016 m. rinkimų, kuriuos jis irgi neabejotinai laimėtų? Paliekant nuošalyje oficialų foną, galima pasakyti, kad sprendimai dėl neeilinio balsavimo niekada nepriimami šiaip sau (tuo labiau, kad Kazachstanas bus neišvengiamai kritikuojamas už tai Vakaruose, nors grynai teoriškai – neeiliniai rinkimai yra demokratijos požymis, kadangi valdžia anksčiau laiko patikrina, ar tauta ja pasitiki). Kokia gi ta svari priežastis? Galbūt, šiandien Kazachstanui kaip svarbiai Eurazijos sąjungos valstybei ir strateginiam Rusijos partneriui slapta ruošiamas kažkoks minkštas (kietas vargu ar įmanomas dėl didelės žmonių paramos prezidentui) „spalvotas“ scenarijus (panašiai kaip Žanaozene 2011 m.), ir norėdamas užbėgti įvykiams už akių, Nazarbajevas nusprendė suduoti preventyvų smūgį, kad oponentai nespėtų tinkamai pasiruošti ir negautų patogesnio (kitais metais ekonominė situacija šalyje gali pablogėti) preteksto protestams (daugiau žiūrėti ČIA). Rytai – reikalas „plonas“.