Lietuva ir užsienis per savaitę

Ukrainos prezidentas P. Porošenka birželio 30 d.: „Šiandien Putino įsakymu mūsų teritorijoje sukoncentravo 200 tūkstančių žmonių, ir jų arsenalas pildomas tankais, reaktyvinės salvinės ugnies sistemomis, oro gynybos priemonėmis“.

Lietuvos demografija ir tolerancija. Graikijos referendumas ir Kukluksklano (Ku Klux Klan) šmėkla Jungtinėse Valstijose. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje žinia, kad pagrindinės valdančiosios partijos sutarė mažinti emigracijos srautą ir pasiekti, kad 2025 m. Lietuvoje gyventų 3,5 milijono gyventojų. Labai pagirtinas siekis, nes valstybė tai pirmiausiai jos žmonės, norintys gyventi šalyje, kurioje gimė. Tačiau, kaip pažymėjo VDU Demografinių tyrimų centro vadovė prof. V. Stankūnienė, tai yra akivaizdus visuomenės klaidinimas, kadangi demografija priklauso ne tik nuo migracijos, bet ir nuo gimstamumo/mirtingumo santykio, ir ES statistikos tarnyba „Eurostat“ net optimistiniame scenarijuje žada Lietuvos gyventojų skaičių kritimą: „Šio šimtmečio viduryje turėsime viso labo tik apie 2,6 mln.“, - teigė V. Stankūnienė. Šiame kontekste belieka prisiminti juodo humoro anekdotą, kuriame Rusijos prezidentas skambina Lietuvos vadovui ir sako, kad nori mus užkariauti, o mūsiškis siūlo tiesiog palaukti, nes ateis laikas, kai tiesiog nebus kam gintis. Bet norisi tikėti, kad toks laikas neateis ir kad mūsų valdžia padarys bent kažką, kad demografinės „Eurostato“ prognozės Lietuvai taptų labiau optimistinės.

Antroje vietoje Lietuvos intelektualų (o gal reikėtų rašyti kabutėse) reakcija į režisieriaus R. Tumino pasisakymą Rusijos atžvilgiu (patį garsaus režisieriaus pasisakymą ir nuomonių apie jį rinkinį galima rasti ČIA. Galima būtų sutikti su N. Maliukevičiumi, kad R. Tuminas pademonstravo politinį neišprusimą, kalbant apie V. Putino šalį, bet klausimas: „Kas yra politinis išprusimas, kalbant apie Rusija?“ Vieniems ji ir dabartinis jos vadovas patinka, kiti jo nekenčia. Šiuo atveju nėra ir negali būti vienos nuomonės: kiekvienas žmogus demokratinėje valstybėje turi teisę į savo poziciją, ir dėl to jis nėra idiotas, kokia toji pozicija bebūtų. Kitaip tariant, maža to, kad atitinkamas žinomo Lietuvos portalo vyr. redaktorės pareiškimas yra asmeniškai nepagarbus, jis yra nedemokratinis, kadangi išskirtinai netolerantiškas (ir niekam tai nesvarbu, nors chamišką Vilniaus savivaldybės tarybos nario M. A. Haroldo pasisakymą Lietuvos atžvilgiu pastebėjo ir pakomentavo visi, kas netingėjo). Šiuo atveju net ciniškai ironizuoti drąsios kritikės atžvilgiu R. Ransdorfo frazės apie „naudingus idiotus“ kontekste nesinori. Nebent pacituoti A. Gribojedovą: „O teisėjai? Kas jie?“ Tiesiog apmaudu, kad Lietuvoje vyksta tokie dalykai.

Trečioje vietoje raminanti žinia iš Rusijos. Naujiena, kad kaimynė ruošiasi teisiškai kvestionuoti Baltijos valstybių pasitraukimą iš Sovietų Sąjungos, privertė sunerimti. Nesvarbu, kad tarptautinės bendruomenės požiūriu, tai būtų nesąmonė. Svarbu, kad tokiu būdu Rusija pati sau sukurtų teorinį pagrindą karinei agresijai prieš Baltijos šalis. Ir viskas ėjo link to. Tačiau staiga Rusijos prezidento V. Putino atstovas spaudai D. Peskovas pavadino parlamentarų prašymą Generalinei prokuratūrai ištirti Baltijos valstybių nepriklausomybės pripažinimo teisėtumą nesuprantamu. O toliau, kaip ir galima buvo tikėtis: Rusijos generalinė prokuratūra pranešė, kad užklausa dėl Baltijos šalių nepriklausomybės paskelbimo juridiškai yra neperspektyvi. Trumpai sakant, kol kas galime būti ramūs, bet toli gražu ne faktas, kad vieną dieną Kremlius neapsigalvos (matyt, minėta Dūmos deputatų iniciatyva ir buvo siekiama parodyti „Pribaltikai“, kad ji nepriklausoma tik tol, kol Rusija nenusprendė kitaip). Be to, kaip perspėjo VSD, informacinę dirvą Lietuvoje jau zonduoja Rusijos propagandos ruporas „Sputnik“. Tad atsipalaiduoti per anksti.

Užsienis

Be komentarų:

Ukrainos prezidentas P. Porošenka Italijos laikraščiui „Corriere della Sera“ birželio 30 d.: „Šiandien Putino įsakymu mūsų teritorijoje sukoncentravo 200 tūkstančių žmonių, ir jų arsenalas pildomas tankais, reaktyvinės salvinės ugnies sistemomis, oro gynybos priemonėmis“.

Ukrainos saugumo tarnybos prezentacija apie Rusijos agresiją Ukrainoje, perduota Jungtinėms Valstijoms: „2015 m. birželio 16 d. Rusijos reguliarios kariuomenės karių kiekis Ukrainoje – 8960; Rusijos apginkluotų ir parengtų teroristų kiekis Ukrainoje – 33400“.

Pirmoje vietoje Graikija. Jos premjeras Aleksis Cipras (Αλέξης Τσίπρας) iškrėtė pokštą, kuris šokiravo visą Europą – nusprendė, kad naujo susitarimo su kreditoriais likimą turi spręsti tauta referendume, kuris numatytas liepos 5 d. Įdomiausia šiuo atveju buvo stebėti ES reakciją. Ji priminė asmeninių santykių melodramą, kai staiga paliekamas partneris (Europa ir TVF) iš pradžių ima grasinti, o po to nusileidžia ir prašo pasilikti. Kalbant tiesiai, galima pažymėti du dalykus. Pirma, iki krizės graikai tikrai gyveno sąlyginai prabangiai su daugybe socialinių garantijų. Todėl pats laikas pažaboti apetitus. Kita vertus, tai ką daro Graikijos kreditoriai, yra akivaizdi šalies užgrobimo be karo operacija, ir todėl nenuostabu, kad tuos ciniškus kapitalistus tiesiog įsiutino referendumo idėja – kaip kažkokia Graikija, kažkoks Tsipras nepaklusta ir nesidžiaugia vergove. Kas bus, jeigu graikai tars „ne“ susitarimui su skolintojais, pasakyti sunku. Kaip ten bebūtų, šiandien šalies pasitraukimo iš eurozonos tikimybė jau neatrodo nerealistiška, bet manytina, kad ta „finansistų grupuotė“ lengvai Graikijos nepaleis.

Antroje vietoje visiškai nesuprantamas vaizdas Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose. Iš pradžių „Wikileaks“ atskleidžia, kad Saudo Arabija, Turkija ir Kataras 2012 m. susitarė nuversti B. Assadą; po to V. Putinas po susitikimo su Sirijos užsienio reikalų ministru pareiškia, kad Rusijos kontaktai su regiono valstybėmis rodo, jog ta pati Turkija ir Saudo Arabija pasiruošusios bendrai kovai su „Islamo valstybe“; savo ruožtu „Global Research“ parašo, kad Amerika planuoja padalinti Iraką, o T. Erdoganas perspėja, jog Turkija niekada neleis sukurti Sirijos šiaurėje kurdų, kurių Ankara neremia kovoje su „Islamo valstybe“, valstybę. Ir šiame fone žiaurus islamistų teroro aktas Tunise bei rimtas Egipto kariuomenės susidūrimas su „Islamo valstybės“ šalininkais Sinajaus pusiasalyje. Tokioje situacijoje suprasti, kas su kuo draugauja ir kariauja Artimuosiuose ir Vidurio Rytuose beveik neįmanoma. Daugiau ar mažiau aiškūs keli dalykai. Pirma, Rusija ir Iranas toliau remia Siriją. Saudo Arabija pradėjo abejoti pradiniu tikslu, nes „Islamo valstybės“ grėsmė jos valstybingumui svarbiau už Assado nuvertimą ir priešprieša su Iranu. Gal todėl Rijado atstovai važiuoja į Maskvą, o Putinas mini sauditus kaip galimus sąjungininkus kovoje su islamistais. Keisčiausia yra Turkijos pozicija. Atrodo, kad ji toliau nori nuversti Assadą ir nesiruošia gelbėti Sirijos kurdų. Bet Erdoganas negali nesuprasti, kad po to ateis Turkijos eilė, nes „Islamo valstybei“ visi yra priešai, o amerikiečiai dar galimai ruošia Ankarai nepriklausomą Kurdistaną Irake. Trumpai sakant, visi turi savų interesų, o laimi fanatikų Chalifatas, atšventęs pirmas susikūrimo metines ir, sprendžiant iš tendencijos, matyt, ne paskutines.

Trečioje vietoje nepastebimi, bet išskirtinai svarbūs įvykiai Jungtinėse Valstijose, apie kuriuos beveik nekalbama. Dvidešimt vienerių metų Dylanas Roofas istorinėje afroamerikiečių bažnyčioje Čarlstone, Pietų Karolinoje, nušovė devynis žmones. Apie tai buvo plačiai pranešta. Bet mažai kas žino, kas prasidėjo po to. O po to pradėjo degti afroamerikiečių bažnyčios JAV pietuose, ir įsibėgėja priešprieša dėl Konfederatų vėliavos, su kuria buvo nusifotografavęs minėtas D. Roofas (pavyzdžiui, žinomas amerikiečių prekybos tinklas Wal-Mart atsisakė pagaminti Luizianos gyventojui tortą su minėta vėliava, bet sutiko pavaizduoti „Islamo valstybės“ simboliką, ir tai toli gražu ne vienintelis epizodas iš šios serijos). Šiame kontekste JAV žiniasklaida greitai paskaičiavo, kad nuo 9/11 vietiniai ekstremistai nužudė Amerikoje daugiau žmonių, nei džichadistai. Ir visa tai nesibaigiančių labai diskutuotinų JAV policijos veiksmų prieš juodaodžius fone. Žinoma, kol kas negalima teigti, kad Jungtinėse Valstijose grįžta Kukluksklano (Ku Klux Klan) laikai, bet dideli politiniai gaisrai dažnai prasideda nuo nepastebimų smulkmenų.