Lietuva ir užsienis per savaitę

Japonijoje ne visi patenkinti premjero Šinzo Abės (Shinzō Abe) iniciatyva. Nuotr. washingtonpost.com

Visagalė Vilniaus savivaldybė ir nesibaigiančios problemos Lietuvos užsienio reikalų konservatorijoje. Graikijos išprievartavimas ir Minsko proceso imitacija Ukrainoje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Pirmoje vietoje naujoji Vilniaus savivaldybės valdžia, kuri tapo tikru naujienų generatoriumi. Tai ir prieštaringas sprendimas nuimti Žaliojo tilto skulptūras, ir R. Šimašiaus pareiškimas, kad Vilniuje statomi Maskvos namai gali tapti Rusijos hibridinio karo elementu. Tačiau išskirtiniu įvykiu tapo Vilniaus tarybos iniciatyva reorganizuoti sostinės mokyklas nepriklausomai nuo to, kad Seimas iki 2017 m. atidėjo vidurinių mokyklų naikinimo klausimą. Šiuo atveju nesvarbu, ar mes kalbėtume apie lietuviškas, ar apie tautinių mažumų mokyklas. Svarbu, kad Vilniaus valdžia pasijuto visagalė, ir šalies parlamentas jai ne autoritetas. Jeigu taip prasideda R. Šimašiaus valdymas, perspektyva nedžiugina.

Antroje vietoje diskusijos dėl mokslininkų parengto naujo „socialinio“ modelio Lietuvai. „Šiuo socialiniu modeliu buvo siekta darbo santykių lankstumo ir kartu saugumo per užimtumo ir socialinio draudimo sistemą. Pastebima, kad kuo griežčiau reguliuojama, tuo mažiau galimybių darbuotojai turi tartis“, – sako viena modelio rengėjų, Vilniaus universiteto daktarė V. Petrylaitė. Tačiau profesinių sąjungų vadovai įsitikinę, kad mūsų privačiame sektoriuje ir taip vyrauja džiunglių įstatymai bei darbdavio nepagarba darbuotojui, verčiantys žmones geriau siekti nekvalifikuoto darbo svetur, negu likti Lietuvoje, o priėmus visus naujojo socialinio modelio pakeitimus, šalyje kiltų dar didesnė socialinė įtampa ir vargu ar pagerėtų ekonominė situacija. Šiame kontekste manytina, kad labiau teisios yra profsąjungos, aiškindamos, kad Lietuvos darbdaviai nepasižymi socialiniu humanizmu. Pastaruosius, žinoma, irgi galima suprasti – nacionalinė ekonominė politika kaip pastovūs iššūkis, verčiantis išgyventi arba mirti, sistemingai naikino bet kokius socialinius sentimentus ir suformavo griežtai liberalią lietuviško verslo kultūrą, kurią jau reikia kažkaip švelninti, o ne dar labiau skatinti.

2011 m. po URM audito, kurį atliko Valstybės kontrolė, D. Grybauskaitė pareiškė: „Auditas buvo atliktas ankstesnio ministro darbo laikotarpiu, ir yra, be jokios abejonės, nelabai gražūs pažeidimai. Tikiuosi, kad šis ministras darys viską, kad ne tik šie pažeidimai būtų sutvarkyti, bet neatsirastų ir naujų“. Dabar Valstybės kontrolė praneša: „Ministerija įsigyja paslaugas pažeisdama Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimus. 2014 m. be viešųjų pirkimų procedūrų pirko su komandiruotėmis susijusias paslaugas, netinkamai kontroliavo sudarytų sutarčių vykdymą, pirko paslaugų beveik už 16,5 mln. Lt (4,77 mln. Eur) daugiau, nei buvo planuota. 2013 m., nesivadovaudama Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimais, ministerija pirko prekių ir paslaugų už daugiau nei 6 mln. Lt (1,74 mln. Eur). Auditoriai laikosi griežtos nuostatos – įstatymų privalu laikytis, o tuo atveju, kai jie neatitinka bendruomenės poreikių, netinkamas jų nuostatas reikia tobulinti“. Kaip pasakytų Žvaneckis: „Konservatorija, viešieji pirkimai, teismas, Sibiras – gal kažką konservatorijoje keisti?“

Užsienis

Pirmoje vietoje dvi lygtais pasibaigusios istorijos, tašką kuriose dėti dar anksti. Pirmoji – Graikijos. Neaišku, kam reikėjo rengti referendumą, jeigu po to šalis nubalsavo už dar griežtesnius kreditorių reikalavimus. Iš esmės Graikiją politiškai ir finansiškai išprievartavo. Kita vertus, jai reikėjo tinkamai rūpintis savo ekonomika, kad taip neatsitiktų. Tačiau dabar svarbiau, kas bus toliau. O toliau nėra jokios garantijos, kad dar vienas paramos paketas padės graikams prisikelti iš ekonominių pelenų. Priešingai, manytina, kad po atitinkamo laiko viskas pasikartos, ir bus dar blogiau. Kitaip tariant, ligos Europa neišgydė, užtat vakarietiškos finansinės grupės gali triumfuoti – parduodama šalis, nebrangiai... Antroji istorija – Irano. Susitarimas pasiektas, bet kaip bus realizuojamas iš abiejų pusių, neaišku. Amerikoje Obama gali susidurti su Kongreso pasipriešinimu. Be to, reikės pažiūrėti kaip Iranas vykdys prisiimtus įsipareigojimus. Nors jis, turbūt, stengsis, daryti viską, kad jėgos, suinteresuotos susitarimo sužlugdymu, neturėtų pagrindo prie jo prikibti. Laukiame.

Antroje vietoje Ukraina. Kadaise ten buvo su ironija klausiama: „Kas tas Dešinysis sektorius, kur jūs jį matote?“ O dabar tas niekas sukėlė tokį triukšmą Mukačeve ir visoje šalyje, kad komentuoti įvykius ir reaguoti priverstas prezidentas. Šiame kontekste net prasidėjo kalbos apie artėjantį dar vieną valdžios perversmą Ukrainoje. Tačiau, sprendžiant iš to, kad amerikiečiai parėmė P. Porošenką priešpriešoje su Kolomojskiu ir Nalivajčenka, jie, turbūt, neleis Jarošui (kuris savo veiksmais kartasi primena Kremliaus agentą) jo nuversti. Neatsitiktinai JAV Valstybės departamentas jau pareiškė, kad tokie incidentai, kaip Mukačeve, yra neleistini. Be to, į Kijevą atvyko V. Nuland, kuri greičiausiai padės pusėms pasiekti tam tikrą kompromisą, nes radikalai dar reikalingi fronte, kur plataus masto kariniai veiksmai gali atsinaujinti bet kurią dieną (gal bus paaukotas VRM vadovas Avakovas, kurio galvos reikalauja „Dešinysis sektorius“ ir kurį Porošenka irgi būtų ne prieš nuimti kaip Jaceniuko žmogų). Taip pat V. Nuland stebėjo konstitucinių pataisų, susijusių su valdžios decentralizacija, svarstymą Radoje. Akivaizdu, kad jų priėmimas yra Minsko proceso imitacija, skirta Vakarams. Iš principo gi Minsko susitarimai jau seniai nevykdomi, ir abi pusės tik kuria atitrukusį nuo tikrovės jų realizavimo vaizdą. Kuo visa tai baigsis, pasakyti sunku, bet variantų nedaug – arba Rusija pasiduoda, arba anksčiau ar vėliau atsinaujins karas, ir labiau tikėtinas antras scenarijus (nors Donecke pastaruoju metu irgi vyksta neaiškūs procesai, už kurių gali stovėti tiek karo atnaujinimo, tiek galutinio konflikto „užšaldymo“ šalininkai iš Maskvos).

Trečioje vietoje žinia iš Japonijos. Jos žemesnieji parlamento rūmai premjero iniciatyva dar labiau sustiprino kariuomenės vaidmenį ir leido naudoti ją už šalies ribų. Dabar žodis Senatui. Opozicija prieštarauja. Visuomenėje šis sprendimas irgi buvo sutiktas nevienareikšmiškai, kadangi iš esmės prieštarauja pacifistinei Japonijos konstitucijai. Tačiau manytina, kad Tokijui atėjo laikas gyventi ateitimi, o ne praeitimi. Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos japonams buvo dirbtinai primestas nepilnavertiškumo kompleksas. Be abejo, jie buvo agresoriai, bet gyvenimas nestovi vietoje. Vokietija irgi turėjo Hitlerį, bet jau sugebėjo atsikratyti amžinos kaltės jausmo. Turint omenyje tai, kaip klostosi situacija Rytų Azijoje, Japonijai metas padaryti tą patį, kad Kinija negalvotų, jog ji yra vienintelė regiono supergalia. Žinoma, geriausia visas konfliktines situacijas spręsti taikiai, bet pasaulis toli gražu neidealus. Tad reikia būti pasiruošusiam blogiausiam scenarijui – tame tarpe tam, kad jis neatsitiktų.