Lietuva ir užsienis per savaitę

Mantvydas Bekešius (kairėje). Nuotr. flickr.com

Trumpa esė balvonų tema ir Lietuvos emigrantų nuotaikos. Ukrainos įdomybės ir D. Tumpo fenomenas. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Tai įvyko. Sovietinės statulos nuimtos nuo Žaliojo tilto ir vargu ar ten sugrįš. Savų argumentų šiuo atveju turėjo tiek žmonės, kurie nukentėjo nuo sovietinio režimo ir nenorėjo matyti jo simbolių Lietuvos sostinėje, tiek statulų kaip kultūrinio paveldo šalininkai ir manantys, jog kova su paminklais yra tautos, bijančios savo istorijos, silpnybės požymis. Tuo pat metu akivaizdu, kad sovietinės epochos monumentai jau seniai reikalavo rekonstrukcijos, bet jų (ne)nuėmimo klausimas tapo politiniu. Šlykščiausia šiame kontekste yra ne ginčytina istorijos pabaiga kaip tokia, o tai, kaip ją pakomentavo gerbiamas Vilniaus meras R. Šimašius. Čia net nesinori kartoti visų tų bjaurių žodžių, kuriais jis įžeidė žmones, kariavusius antrajame pasauliniame kare bei sąžiningus sovietinės Lietuvos darbininkus ir studentus. Kaip asmenybė jis, žinoma, turi teisę bet kokiai nuomonei, bet kaip save gerbiantis politikas ir Vilniaus meras jis pasielgė visiškai netinkamai. Kaip pasakytų Ž. Širakas: „Praleido progą patylėti,“ – ir dar kartą įrodė taisyklę, kad kuo ilgiau tyli, tuo ilgiau atrodai protingas. Jeigu taip bus toliau, vilniečiai greitai pradės ilgėtis to „niekadėjo“ Zuoko (beje, skulptūrų nukėlimo darbai kainavo kažkokius 38 tūkst. eurų).

Antroje vietoje aistros dėl pabėgėlių. Seimo Pirmininkė L. Graužinienė iš vidaus reikalų ministro S. Skvernelio pasigedo aštresnių klausimų kėlimo dėl pabėgėlių problemos sprendimo ir visuomenės paruošimo jų integracijai. Po ES vidaus reikalų ministrų susitikimo Lietuva įsipareigojo priimti 325 pabėgėlius. „Tai čia gerbiamam Skverneliui beliko palinksėti galva nuvažiavus, nes, kiek suprantu, nelabai jis ir stengėsi kažką pakeisti. Iš tiesų, negirdėjau, kad ministras keltų klausimą kitu kampu ir kalbėtų apie tai, kad problemos turi būti sprendžiamos vietoje, ten. Ir tai, kad mes čia skirstysimės kiekvieną kartą pabėgėlius ir dalinsimės, problemos neišspręsime. Todėl ministras atitinkamai savo srities ministrų pasitarime turėtų aštriau kelti kitus klausimus. Kad jis tai būtų daręs – negirdėjau“, - interviu „Žinių radijui“ sakė Seimo Pirmininkė. S. Skvernelis atkirto, kad L. Graužinienei reikia apsaugos nuo žmones juokinančio kalbėjimo, ir paragino ją pasinaudoti paieškos sistema „Google“. Savo ruožtu prezidentė pažymėjo, kad visos Baltijos šalys gavo „objektyvius ir pagrįstus skaičius“, nors anksčiau kalbėjo, kad Lietuva gali priimti iki 250 pabėgėlių. Šiame kontekste galima iki paraudonavimo ginčytis dėl skaičių ir didinti iš problemos politinį kapitalą, bet esminis klausimas – kodėl Europos Sąjunga apskritai turi priiminėti pabėgėlius ir kodėl ji reikalauja to iš savo narių? Žiūrint iš humanizmo perspektyvos, tų nelaimingų žmonių, žinoma, gaila, tuo labiau, kad Vakarai nemažai prisidėjo prie suirutės Artimuosiuose Rytuose organizavimo. Bet tegul jais ir rūpinasi pirmiausiai tie, kurie pavertė Libiją žlugusia valstybe, destabilizavo Iraką, primetė malkų į pilietinio karo Sirijoje laužą ir panašiai. Bendrai paėmus, europietiška multikultūralizmo politika ir taip kritinėje būsenoje, o masinis pabėgėlių priėmimas yra gaisro gesinimas benzinu. Viena Lietuva vargu ar pakeis šią tendenciją, bet Europai tuomet nereikia stebėtis, kad kaip ant mielių auga dešiniųjų radikalų populiarumas.

Trečioje vietoje Lietuvos Užsienio reikalų ministerija, nusprendusi pasidomėti kaip emigrantai jaučiasi užsienyje ir ko tikisi iš gimtinės. Jos užsakyto tyrimo metu buvo išsiaiškinta, kad net trečdalis apklaustųjų akcentavo nesvarstantys galimybės grįžti namo. „Du trečdaliai nori sugrįžti ir nemato tam kliūčių – čia, sakyčiau, yra tas teigiamas skaičius, kuriuo mes ir džiaugiamės. Tad nemanau, kad tas [30 proc.] skaičius labai didelis, juolab kad imtis buvo ne tik laikinai išvažiavę, bet ir jau įleidę šaknis užsienyje lietuviai“, - bandė aiškinti užsienio reikalų viceministras Mantvydas Bekešius. Bet, atsakydamas į kitą klausimą, viceministras pabrėžė, kad „tie du trečdaliai ne grįžta, o tiesiog nemato trukdžių sugrįžti. Nereikėtų painioti tų, kurie nemato kliūčių sugrįžti, ir tų, kurie nori sugrįžti“. Taip ir serga už Lietuvos krepšinio rinktinę Londone, ir pabandyk tu juos apkaltinti.

Užsienis

Pirmoje vietoje Ukraina. Ten keli reikšmingi įvykiai. Pirma, sukilėliai staiga nusprendė atitraukti pajėgas. Suprantama, jog ne todėl, kad labai gerbia Minsko susitarimus. Pirma versija – norėjo pademonstruoti, kad jie siekia taikos, o Kijevas ne. Bet Vakarai remia Ukrainą nepriklausomai nuo to, ką ji daro. Be to, Porošenka pareiškė, kad būtent jis liepė sukuri buferinę 30 km. zoną. Todėl yra dar viena separatistų atsitraukimo versija – siekis išprovokuoti Kijevą puolimui, kad po to galim būtų pereiti į kontrpuolimą ir taip perimti karinę ir politinę iniciatyvą. Kad nepripažintos respublikos (Maskva) vis dar ruošiasi karo tęsiniui įrodo ir tolimesnis jų karinių pajėgų stiprinimo procesas. Tačiau Ukraina provokacijai nepasidavė – liko gynyboje ir toliau apšaudo priešą iš tolo, tuo pat metu tvirtindama, kad jie tai daro patys. Kas dėl „Dešiniojo sektoriaus“ konflikto su prezidentu, tai JAV ambasadorius Ukrainoje, pastaruoju metu sprendžiantis įvairių interesų grupių konfliktus šioje šalyje, pareiškė, kad remia Porošenkos ir Avakovo poziciją. Taškas. O štai numušto Malaizijos Boingo istorijoje taškas dar nepadėtas, ir keisčiausia, kad Amerikos Valstybės departamentas netikėtai pareiškė, kad Jungtinės Valstijos dar neapsisprendė dėl tribunolo iniciatyvos. Gal todėl, kad žino, jog Rusijos kaltė šiuo atveju yra abejotina? Na ir kontraversiškiausiu įvykiu tapo Prancūzijos parlamentarų vizitas į Krymą bei jų kalbos, kad tai Rusijos teritorija. O juk tie žmonės po kurio laiko gali tapti valdžia Paryžiuje su N. Sarkozy priešakyje.

Antroje vietoje naujiena, kad Serbų Respublikos (Republika Srpska, esanti Bosnijos ir Hercegovinos federacijos sudėtyje; nepainioti su greta esančia Serbijos Respublika, Republika Srbija) parlamentas Banja Lukoje priėmė sprendimą šių metų rugsėjo mėnesį surengti referendumą dėl Bosnijos ir Hercegovinos Aukščiausiojo teismo ir respublikinės prokuratūros veiklos nutraukimo respublikos teritorijoje. Ekspertai vertina šią iniciatyvą iš esmės kaip referendumą dėl nepriklausomybės, ir kuo tai gali baigtis, neaišku. Greičiausiai, Serbų Respublikos prisijungimu prie didelės Serbijos, bet procesą gali lydėti įtampa, kurios dabar regione ir taip užtenka (prisiminkime įvykius Makedonijoje). Trumpai sakant, Balkanai vis dar rusena, ir pastaruoju metu atrodo, kad naujas gaisras juose įmanomas bet kuriuo momentu.

Trečioje vietoje žmogus, tiesiog sprogdinantis Ameriką savo pareiškimais. Tai milijardierius, nusprendęs balotiruotis į JAV prezidentus, D. Trumpas. Iš didžiausių jo „perlų“ galima paminėti pareiškimą, kad Jungtinės Valstijos yra savartynas Meksikos nusikaltėliams; kad Vietnamo karo veteranas senatorius Dž. Makeinas visai ne didvyris, nes didvyriai nepatenka į nelaisvę, ir kad jo konkurentas respublikonų partijoje L. Grahamas yra idiotas. Dar D. Trumpas žadėjo rasti bendrą kalbą su Rusija, kurios vadovas, anot jo, akivaizdžiai pranašesnis už B. Obamą. Galima pagalvoti, kad toks ekscentriškas personažas neturi jokių šansų JAV prezidentinėse lenktynėse, bet reitingai rodo, jog jis jau yra lyderis tarp respublikonų. Ar jis gali? Kol kas kalbėti apie tai dar anksti, bet neabejotina, kad D. Trumpas jau tapo reiškiniu JAV politikoje, ir jį reikia pradėti vertinti rimčiau. O galbūt tie, kas projektuoja Amerikos prezidentinius rinkimus, taip nusprendė garantuoti H. Clinton pergalę.