Lietuva ir užsienis per savaitę

NATO turi galingas ne tik oro ir sausumo pajėgas, bet ir laivyną. Nuotr. wp.com

F. Mogerini Lietuvoje ir A. Butkevičiaus pasiaiškinimai dėl „Ministerium“ verslo. Amerikos „vanagų“ planai Sirijoje ir Tsipro pergalė Graikijos parlamento rinkimuose. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Pirmoje vietoje pirmas oficialus ES vyriausios įgaliotinės užsienio reikalams ir saugumo politikai bei Europos Komisijos viceprezidentės Federikos Mogerini darbo vizitas į Lietuvą. Pagrindine jo tema, žinoma, tapo pabėgėlių krizė ir jos sprendimo būdai. ES pareigūnė, matyt, bandė įtikinti Lietuvą pritarti privalomam ir nuolatiniam kvotų paskirstymo mechanizmui, tačiau mūsų prezidentė su tuo nesutiko. Kita vertsu ji pažadėjo demonstruoti solidarumą ir geranoriškai priiminėti pabėgėlius, kas tikrai nedžiugina, nes neaiškios to solidarumo ir geranoriškumo ribos. Šiame kontekste taip pat norisi pažymėti, kad Vidaus reikalų ministras S. Skvernelis jau peržengia ribas su savo nesuprantamu entuziazmu pabėgėlių priėmimo srityje. Gal tada tegul pats visus priima ir apmoka jų pragyvenimą, o Lietuvos vardu apie šią problemą reikia kalbėti atsakingiau… Tuo pat metu aukščiausios Lietuvos valdžios atstovai susitikimuose su svečia iš Briuselio siekė priminti jai, kad Europa negali pamiršti Ukrainos ir bendrai Rytų partnerystės programos, bet F. Mogerini šie klausimai, atrodo, rūpėjo mažiausiai.

Antroje vietoje kaltinimai A. Butkevičiui šeimyninio verslo protegavimu. Jeigu trumpai, tai premjerui priekaištaujama, kad jis padeda turtėti įmonei „Ministerium“, kurios vienu iš akcininkų neaiškiomis aplinkybėmis tapo jo žentas, valstybinių užsakymų sąskaita. Šiame kontekste ministras pirmininkas net buvo priverstas aiškintis Seime, bet opozicija liko nepatenkinta jo iš popierėlio perskaitytais atsakymais. Kaip pažymėjo A. Kubilius: „Mes neišgirdome iš ministro pirmininko jokių aiškių atsakymų. Tai atsikalbėjimas, kuris parašytas advokatų, bet ne politiko atsakymas viešas ir skaidrus, kuris paneigtų bet kokias abejones tokioje istorijoje, kokia iš tikrųjų kelia daug natūralių klaustukų. Ne kasdien Lietuvoje susiduriame su tokia istorija, kai partijos vienos iš buvusių kampanijos vadovių sūnus po to įsteigia įmonę, kurią po to perima premjero žentas, o įmonė veikia iš vyriausybės užsakymų viešinimui“. Sunku nesutikti, bet tuo pat metu negalima nesutikti ir su A. Butkevičiumi, kuris pažymėjo: „Portale „15min.lt“ pasirodžiusi publikacija „Premjero žentas turi savo „ministeriją“: valstybės sukrauti pelnai ir įtarimai nešvariais žaidimais“ yra purvinos rinkiminės kampanijos dalis – tik taip galiu vertinti straipsnį, kuriame kaip įrankis politinei kovai pasitelkiami mano šeimos nariai. Jau pačiame pavadinime žeminama mano dukters vyro Evaldo Vaitasiaus ir,  žinoma, mano reputacija, nes tai, kas įvardyta straipsnyje, tai kaip siejama su mano šeima – yra netiesa ir šmeižtas“. Moralas – politikoje purve yra beveik visi, bet galioja taisyklė „varna varnai akies nekerta“, ypač kai kalbama apie šeimą. Opozicijai, matyt, visai prasti reikalai, jeigu tokių metodų ėmėsi.

Trečioje vietoje vėl nerimą keliančios žinios iš JAV kariškių. Vienoje iš ankstesnių apžvalgų buvo rašoma, jog Amerikos strateginio planavimo specialistai buvo šokiruoti JAV kariuomenės ekspertų pasakojimais apie tai, kiek Baltijos reljefas apsunkina karines operacijas. Dabar ne koks nors bulvarinis laikraštukas, o „Foreign Policy“ žurnalas paskelbė publikaciją, kurioje aiškinama, kad NATO neturi jokių šansų apginti Baltijos valstybes nuo karinės Rusijos agresijos, ir kalbėti galima tik apie jų susigrąžinimą. Pastarasis, tiesą pasakius, atrodo labai abejotinas, turint omenyje gynybinius Rusijos sugebėjimus ir regiono apginamumo specifiką. Tokiu būdu, arba mes greitu metu virstame didele karine NATO baze, arba mums galas, jeigu Putinas sugalvotų susigrąžinti Pribaltiką.

Užsienis

Pirmoje vietoje dar viena versija dėl europinės pabėgėlių krizės priežasčių. Jos logika daugmaž tokia. „Karo stovykla“ Vašingtone, kuri kuria, kaip ji mano, valdomą chaosą Ukrainoje ir Artimuosiuose Rytuose, nusprendė dar kartą pabandyti nuversti Assado režimą Sirijoje, paverčiant ją antra Libija, ir taip sukurti dar didesnį chaosą regione (tame tarpe dėl Irano). Pirmą kartą tai buvo siekiama padaryti JAV rankomis už tai, kad Assadas tariamai panaudojo cheminį ginklą prieš opoziciją. Dabar lygtais norima atlikti nešvarų darbelį Europos rankomis, bandant įtikinti ją, kad pabėgėlių problemos šaltinis – Sirijos režimas, kurį būtina nušalinti nuo valdžios. Tačiau vėl viską gadina Putinas. Tada jis pasiūlė sunaikinti cheminį ginklą, ir Obama kaip „taikos stovykla“ Vašingtone už to užsikabino. Dabar Rusijos lyderis nusprendė padėti Assadui kariniu būdu ir dar europiečius ragina veikti vieningu frontu prieš „Islamo valstybę“. O Obama vėl bando kabintis už tos idėjos. Gal ši versija ir klaidinga, bet verta dėmesio vien dėl įtartino situacijos pranašumo į ankstesnę istoriją su chemine ataka. Įdomu, koks šiame kontekste bus Putino ir Obamos pokalbio rezultatas.

Antroje vietoje Graikijos parlamento rinkimai, kuriuos vėl laimėjo Tsipras. Ne triuškinamai, bet laimėjo, kas laužo visą politinę teoriją. Pagal ją, krizės valdžia visuomet pralaimi. Be to Tsipras papildomai komplikavo savo padėtį tuo, kad iš pradžių surengė referendumą dėl kreditorių sąlygų, o po to tas sąlygas vis tiek priėmė – kitaip tariant, išdavė tautą ir pardavė Graikiją. Tačiau graikai vėl juo patikėjo. Tiesa, esmės tai nekeičia, nes susitarimas su skolintojais niekur nedings. Vienintelis nemalonus momentas Briuseliui tas, kad valdžioje Graikijoje lieka žmogus, kuriam politinės rankos buvo išlaužtos, bet kurį iš principo sunku kontroliuoti, nes jis linkęs priešintis ir žaisti žaidimus su tais pačiais rusais. Graikijos bombos laikrodis vis dar tiksi.

Trečioje vietoje Ukraina. Jos viduje Porošenka, atrodo, bando „valyti“ radikalią opoziciją (net Rados deputatai areštuojami), o premjeras Jaceniukas galimai skaičiuoja paskutines dienas savo poste. Tačiau visa tai, žinoma, smulkmenos, o esmė – konfliktas Donbase – nesikeičia. Tam tikru momentu atrodė, kad tuoj atsinaujins kariniai veiksmai, bet po Ukrainos prezidento kelionės į Berlyną įtampa fronte staiga sumažėjo. Dabar diskusijų objektas – savivaldos rinkimai, ir jų klausimas, matyt, taps centriniu „Normandijos ketverto“ vadovų susitikimo metu. Šiame kontekste taip pat pažymėtina, kad Ukrainos problematika dingsta iš globalios ir amerikietiškos darbotvarkės, o vokiečius ir prancūzus Putinas tikrai išdurs (nors jie, turbūt, ir neprieštaraus labai), kaip tai buvo su Minsko susitarimais. Trumpai sakant, Kijevas dabar nepavydėtinoje situacijoje, kuri vadinasi „arba Rusija laimi, arba Ukraina pralaimi“, ir kuo toliau, tuo mažiau tikėtina, kad separatistinės Donbaso teritorijos kada nors sugrįš į pastarosios sudėtį. Dar daugiau, vargu, ar tuo viskas pasibaigs...