Lietuva ir užsienis per savaitę

Kitų metų pradžioje Nyderlanduose įvyks referendumas, kuris labai nepatiks tiek Ukrainai, tiek Lietuvos valdantiesiems ir jų nepriklausomai (kitaip – valatkodelfinei) žiniasklaidai. Nuotr. spitsnieuws.nl

Lietuvos socialdemokratų socialdemokratiškumas ir naujas šalies energetinės nepriklausomybės garantas. Maidano šauliai ir vokiečių protestai prieš laisvos prekybos zoną su Amerika. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje lietuviškos partinės ideologijos paradoksai. Socialdemokratų vadovaujama vyriausybė parengė Lietuvai naują socialinį modelį, kurį Seime parėmė liberalai. Pastariesiems jokių priekaištų – jie remia tai, ką numato jų ideologinė platforma, bet socdemams, atrodo, laikas keisti pavadinimą. Įdomu, kad A. Butkevičius pabandė pasigirti tuo, kad užsienio investuotojams labai patinka ministrų kabineto iniciatyvos. „Bus gėda kitą savaitę, kai bus paskelbta informacija, kaip investuotojai vertina Lietuvos aplinką, pradėjus svarstyti šitą socialinį modelį... Kiek jau turiu informacijos tai bus pirmą kartą po Nepriklausomybės atkūrimo patys geriausi rezultatai“, - pažymėjo premjeras. Tačiau tai tik patvirtina liberalistinį permainų pobūdį, nes sunku rasti verslininką, kuriam labiau patiktų socialiai orientuotas darbo kodeksas. Štai tokios ideologijos pamokos Lietuvos rinkėjams.

Antroje vietoje naujas šalies pasiekimas energetinės nepriklausomybės srityje. Briuselyje pasirašytas susitarimas dėl pirmojo Lietuvos ir Lenkijos dujotiekio GIPL finansavimo. Šiame kontekste pažymėtini keli dalykai. „Ambergrid” vadovas S. Bilys patikino, kad dujos GIPL dujotiekiu vėliausiai pradės tekėti 2020 m. sausio 1 dieną. O ką darysime iki to laiko? Pasirašysime naują sutartį su „Gazpromu“? Tačiau kam tada vamzdis į Lenkiją? Tiesa, jai galima pardavinėti mūsų suskystintas dujas. Bet lenkams jų nelabai reikia. Tada gal per Lenkiją pavyks įkišti SGD terminalo produkciją Ukrainai. Bet toji pinigų net pigioms rusiškoms dujoms neturi. Ir visą tą neaiškų vaizdelį mūsų gerbiama prezidentė apibūdina taip: „Lietuva turėdama savo SGD terminalą, ieško galimybių būti taip pat ir taip vadinamu regioniniu „hub’u“ kur ne tik galėsime įsivežti, bet ir tiekti paslaugas, o galbūt ateityje ir tam, kam trūks – parduoti“. Esminis žodis - „galbūt“. Ko gero idealus pavadinimas Lietuvos energetinei strategijai, kurios nėra.

Trečioje vietoje senas naujas Lietuvos požiūris į Baltarusiją. ES pristabdė sankcijas pastarosios atžvilgiu, ir kaip pažymėjo mūsų užsienio reikalų ministras L. Linkevičius: „Nematau problemų. O kodėl nėra sankcijų kitiems prezidentams, pavyzdžiui, Vladimirui Putinui?“ Pasak jo, ES turi įvertinti, kad Baltarusija paleido politinius kalinius, nepripažino nuo Gruzijos atskilusių Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybės, Krymo aneksijos, neprisijungė prie Rusijos ekonominių sankcijų. L. Linkevičiaus teigimu, taip pat „sveikintini“ Baltarusijos prezidento vieši pareiškimai prieš Rusijos karinės bazės steigimą šalyje. „Turi būti tam tikri žingsniai iš mūsų pusės, kad būtų motyvuojamas procesas palankia vaga ir kartu siekiama pokyčių“, - konstatavo ministras. Trumpai sakant, dabar Putinas, o ne Lukašenka paskutinis Europos diktatorius. Tik neaišku, ar ilgam. Gal iki Rusijos karinės bazės Baltarusijoje atidarymo, apie ką, kaip pranešė Putino atstovas spaudai D. Peskovas, lyderiai jau pradėjo kalbėtis, arba iki naujų represijų opozicijos atžvilgiu – rinkimai juk baigėsi. Ir kaip Briuseliui ir Lietuvai dar nenusibodo lipti ant to paties grėblio, naiviai tikint, kad „jis ne toks, jis pasikeitė“?

Užsienis

Pirmoje vietoje trys naujienos, susijusios su Ukraina. Iš pradžių apie Donbase numuštą Boingą. Olandai turėjo tris variantus: kategoriškai apkaltinti Ukrainą, kategoriškai apkaltinti Rusiją arba pateikti kažkokias išvadas be konkrečių kaltinimų. Pirmas variantas iš karto buvo beveik neįmanomas. Antras – žymiai realesnis, bet tokiu atveju reikėtų svarių faktinių įrodymų, kurių nelabai yra, o be to pastaruoju metu Maskva lygtais vykdo Minsko susitarimus, ir kaltinti ją politiškai nepatogu. Tokioje situacijoje buvo pasirinktas paprasčiausias variantas, kurio ir galima buvo tikėtis – kalti visi ir niekas, ir aiškinkitės, ponai, patys, kas durnesnis. Gerai, kad nors konstatavo, jog Boingą numušė „Bukas“, ir Rusijos specialistai paskubėjo paaiškinti, kad tai buvo Ukrainos kompleksas bei raketa. Tačiau tiesa, kokia ji bebūtų, dabar jau niekam neįdomi – kiekviena pusė tikės tuo, kuo nori tikėti, ir viskas. Bet faktas tas, kad oficialiai Maskva neįvardinta kaip incidento kaltininkė. Antra svarbi naujiena iš Ukrainos – į protestuotojus Maidane galėjo šaudyti ne „Berkutas“ ir ne Putino snaiperiai, versiją dėl kurių atmetė pats Ukrainos generalinis prokuroras, o partijos „Svoboda“ atstovai. Kitaip tariant, savi į savus. Žinoma, visa tai panašu į Porošenkos bandymą susidoroti su oponentais, bet tai nereiškia, kad metami kaltinimai yra nepagrįsti – tiesiog tada tos tiesos niekam nereikėjo, o dabar prireikė „kovai su radikalais“. Bet kuriuo atveju ši istorija tik patvirtina faktą, kad dabartinis Ukrainos režimas yra toli gražu ne rožinis, ir įvairios paskutinės apklausos įrodo, kad šalies gyventojai ima suprasti, kokie žmonės stovėjo „orumo“ revoliucijos priešakyje. Na ir trečia naujiena, kuri gali tapti labai nemalonia staigmena Kijevui. Olandijoje įvyks referendumas dėl Asociacijos sutarties su Ukraina. Sprendžiant iš to, kad balsavimo iniciatoriams (be abejo, Putino agentams) pavyko surinkti reikiamą skaičių parašų, jo rezultatas Ukrainai gali būti neigiamas. Tuo pat metu pažymėtina, kad plebiscitas turės tik rekomendacinį pobūdį. Bet tikroje demokratinėje valstybėje patarimas beveik kaip įstatymas. Kita vertus, ataskaita dėl Boingo rodo, kad ir joje viskas įmanoma.




Antroje vietoje kruvinas teroro išpuolis Turkijoje. Pagrindinis klausimas – kas atsakingas? Oficialiai teigiama, kad greičiausiai „Islamo valstybė“. Bet galima dar kartą pažymėti, kad islamistams nėra reikalo gadinti santykius su Turkija, kuri iš esmės prisideda prie jų išgyvenimo. Kitas variantas – kurdai. Bet akcija buvo prokurdiška. Tada gal pati valdžia? Tačiau faktas tas, jog incidentas tik pakenks Erdogano politinei jėgai prieš pakartotinius parlamento rinkimus, gali sutrukdyti jai laimėti absoliučią daugumą. Reiškia, už išpuolio stovi tas, kas veikia prieš Erdoganą, ir tai ne kurdai. Galimai, jėgos JAV, kurios nori apriboti jo veiksmus Sirijoje bendrai ir prieš kurdus konkrečiai. Ir pabaigai. Užuojautą Turkijos lyderiui paskubėjo išreikšti Putinas, dar kartą pakviesdamas kartu kovoti su teroru. Tai gal Kremlius sudalyvavo? O gal tik bando pasinaudoti situacija, siekdamas pervilioti Ankarą į savo pusę. Sunku suprasti.


Trečioje vietoje dvi naujienos. Pirmiausiai daugiatūkstantinė demonstracija Vokietijoje prieš laisvos prekybos zonos su Amerika sukūrimą. Azijoje amerikiečiams jau pavyko prastumti panašią iniciatyvą. Europoje gali būti sunkiau, nes vokiečiai (ir ne tik jie), matydami kaip elgiamasi su „Volksvagenu“, nelabai nori žaisti pagal Amerikos primetamas ekonomines taisykles. Įdomu, kad Merkel remia rinkų suvienijimą, bet šalies gyventojai jau ima pavargti nuo jos pastoviai transliuojamos Vašingtono pozicijos įvairiais klausimais. Gal Europos Komisijos pirmininko Ž. K. Junkerio pasakymas, kad Jungtinės Valstijos neturi nurodinėti ES, kaip elgtis, yra rimtesnių permainų pradžia? Antra naujiena – Amerikos kariai lieka Afganistane. Štai ir paaiškėjo, kodėl talibai staiga užpuolė Kundūzo miestą. Obamai, žinoma, buvo „labai sunku“ priimti šį sprendimą, bet juk negalima palikti vargšų afganų likimo valiai.