Lietuva ir užsienis per savaitę

Pekinas stato dirbtines salas. Nuotr. breakingdefense.com

Lietuvos pilietiškumas ir socialdemokratai „korupcijos šešėlyje“. Rusiško lėktuvo katastrofa Egipte ir didėjanti įtampa Pietų Kinijos jūroje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…
 

Lietuva

Pirmoje vietoje žinia, kad grupė visuomenininkų surinko reikalingus parašus, kad Seimui būtų teikiamas įstatymo projektas dėl nelietuvių kilmės asmenvardžių rašymo dokumentuose. „Talka: Už Lietuvos valstybinę kalbą“ siūlo vardus ir pavardes, jeigu jose yra nelietuviškos raidės „w“, „q“, „x“, leisti rašyti tik papildomame paso puslapyje. Šiuo atveju svarbi ne tik pasiūlymo esmė (visai neblogas kompromisas įsisenėjusios problemos sprendimui), bet ir pats iniciatyvos faktas. Tokie veiksmai yra tikros demokratijos atspindys ir pilietinės visuomenės brandos požymis. Net jeigu ir nepavyks, kaip su referendumu dėl žemės, svarbu, kad gimė idėja, ir parašai buvo surinkti. Dabar bus įdomu pažiūrėti, kaip Seimas atsižvelgs į tautos valią.

Antroje vietoje D. Grybauskaitės priekaištai socialdemokratams. Anot valstybės vadovės: „Didžiausią populiarumą turinčią politinę partiją vienas po kito krečiantys skandalai ir net prie premjero aplinkos priartėjęs korupcijos šešėlis menkina žmonių pasitikėjimą šalies politine sistema. Tai aiškus signalas visoms politinėms jėgoms, kad negali būti jokio pateisinimo piktnaudžiavimui tarnybine padėtimi, nepotizmui, protekcionizmui ar nomenklatūrinėms privilegijoms“. Žodžiai, žinoma, gražūs ir teisingi. Tik susidaro įspūdis, kad prieš socdemus kaip prieš „didžiausią populiarumą turinčią politinę partiją“ pradėtas kryptingas puolimas. Ne, jie, galimai, iš tikrųjų ne šventieji. Tik manytina, kad ne geresni ir ne blogesni už kitus. Dabar reikia laukti atsako.

Trečioje vietoje primirštas rusiškos grėsmės diskursas. Kaip pažymėjo D. Grybauskaitė: „Rusijos kaimynystė išlieka nenuspėjama. Toliau militarizuojamas pasienis su NATO. Šios šalies kariniai veiksmai Sirijoje vis labiau destabilizuoja padėtį regione, didina priešpriešą su Vakarais ir atveria naują grėsmės židinį Pietuose. Todėl NATO privalo būti gerai pasirengusi atremti naujas grėsmes ir tam įgyvendinti būtinas karines, politines bei institucines priemones“. Kova su korupcija, be abejo, gerai, bet „agresyvios meškos“ ir „Tėvynės gynybos“ tematika, kuri būtinai turi būti įtraukta į naują Lietuvos nacionalinio saugumo strategiją, jau patikrintas populiarumo didinimo (elektorato mobilizavimo) instrumentas. Todėl tautą reikia palaikyti tonuse. O kartu ir dideliems sąjungininkams neleisti „užmigti“, juk Putinas nemiega – štai Aleksandrovo ansamblį į Baltijos šalis pasiuntė, o tai, kaip pažymėjo Latvijos užsienio reikalų ministras, Rusijos kariuomenės dalinys, kuris negali „tiesiog atvykti“. Gerai, kad sugebėjome užkirsti kelią šiai muzikinei agresijai.

Užsienis

Pirmoje vietoje neabejotinai rusiško keleivinio lėktuvo katastrofa Egipte. Jau galima teigti, kad reikalas tamsus, ir tiesos mes galime nesužinoti. Aišku, kad orlaivis sprogo ore. Bent už tai ačiū. O toliau prasideda informacinių pranešimų srovė, kurioje aibė prieštaringų teiginių ir spėjimų. Vieni sako, kad tai joks teroro aktas. Kiti mano, kad lėktuve galėjo būti bomba, kurią tikėtinai ten padėjo „Islamo valstybės“ atstovai. Kaip ten bebūtų, tikrovė galiausiai gali būti atskirta nuo realybės. Kitaip tariant, Rusijai nelabai naudinga versija dėl teroristinio išpuolio, nes tada šalies gyventojų parama operacijai Sirijoje gali sumažėti. Atitinkamai, viską galėjo organizuoti tie, kurie to kaip tik ir siekia. Žinoma, Kremlius gali bandyti kurti diskursą „matote, kokie jie žvėrys, tad mes buvome teisūs, ir kariausime toliau“, bet čia labiau iš bėdos. Bendrai paėmus, reikia stebėti, kaip įvykiai klostysis toliau, kokia bus informacinė banga, ir tuomet galima bus tvirčiau pasakyti, kas prie ko.

Antroje vietoje du svarbūs momentai, susiję su karu Sirijoje. Pirma, Obama nusprendė pasiųsti ten nedidelį kiekį specialiųjų pajėgų, kurios turėtų padėti JAV remiamoms jėgoms (pirmiausiai kurdamas) kovoti su islamistais. Akivaizdu, kas rusai šiandien yra perėmę iniciatyvą regione, ir reikia kažką daryti. Įdomiausia, kad visa šita situacija laba primena Antrojo pasaulinio karo pabaigą, kai sovietai jau artėjo prie Berlyno, ir sąjungininkams, kad neatsidurtų kažkur pergalės pašonėje, teko atidaryti antrą frontą. Šiame kontekste labai simboliškas yra tuometinis Stalino klausimas Žukovui: „Tai kas ims Berlyną (suprask, dabartinę „Islamo valstybės“ sostinę Sirijoje Raką) – mes ar sąjungininkai?“ Antra svarbi naujiena – Erdogano pergalė pakartotiniuose parlamento rinkimuose, kuriuose jo partijai pavyko laimėti daugumą. Tiesa, tai ne dviejų trečdalių dauguma, bet Turkijos lyderis, kaip ir reikėjo tikėtis, jau prabilo apie būtinybę keisti šalies Konstituciją, siekdamas sustiprinti prezidento (t.y. savo) galias. Kitaip tariant, dabar Erdoganas jaučiasi tvirčiau, ir gali aktyviau veikti Sirijoje, kas pastarajai nieko gero nežada, nes joje Turkijos vaidmuo labiau destruktyvus, negu pozityvus.

Trečioje vietoje auganti įtampa Pietų Kinijos jūroje, kur Pekinas stato dirbtines salas. Tuo pat metu kinai nori, kad prie šių teritorijų krantų niekas neplaukiotų be jų žinios – pirmiausiai, žinoma, amerikiečiai, kurie neseniai demonstratyviai pasiuntė į rajoną savo karinį laivą. Kinija perspėja, kad taip elgtis nereikia, kad tai provokaciniai ir pavojingi žingsniai, ir kad jai gali tekti imtis visų reikiamų priemonių, kad užtikrintų savo suverenitetą. Tačiau amerikiečiai teigia (ir pagrįstai, nes dirbtinėmis teritorijomis paremtas suverenitetas yra abejotinas), kad jie elgiasi pagal taisykles ir toliau darys tą patį, o štai Pekinas turėtų būti santūresnis savo veiksmuose. Trumpai sakant, vyksta nervų karas, ir įtampa didėja, nes čia dviejų galybių įvaizdžio klausimas – kas atsitrauks, tas silpnavalis. Kuo tai baigsis, pasakyti sunku. Rimtesnio konflikto, turbūt, nenori niekas, bet parodyti silpnumą irgi ne variantas. Tad tendencija tikrai pavojinga. Beje, negalima nepaminėti istorinio Kinijos ir Taivano lyderių susitikimo, kurį reikėtų vertinti kaip Pekino bandymą įtikinti maištingą teritoriją tuo, kad be Kinijos jos ateitis bus blogesnė, ir geriau pasielgti, kaip Honkongas.