Lietuva ir užsienis per savaitę

Ukrainos vadovas O. Porošenka (dešinėje).

Rusijos diversantai Juodkrantėje ir VSD pasiūlymų pavojus žodžio laisvei. Karas Kalnų Karabache ir referendumas Olandijoje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Be komentarų. Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Artūras Paulauskas apie Rusijos diversantus Lietuvoje: „Galėjo atrodyti, kad buvo išsilaipinę Juodkrantėje. Matyt, buvo kažkokios pratybos, ir jie išsilaipino“.

Pirmoje vietoje politiniai smūgiai socdemams ir „darbiečiams“. Pirmieji iš esmės prarado Druskininkų skyrių. Galima sakyti, kad tai A. Butkevičiaus „kisieliaus politikos“ – politikos be stuburo, kai lengvai paaukojami saviškiai ir konfliktuojama su sąjungininkais (pavyzdžiui, P. Gylio kandidatūros į VRM vadovus atmetimas), konjunktūriškai bijant kam nors neįtikti ir dviprasmiškai siekiant išsėdėti ant kelių kėdžių – pasekmė. Partinis gyvenimas yra žiaurus ir negailestingas, kartais reikalaujantis elgtis ne teisingai, o efektyviai, sulaukti už tai daug pagrįstos visuomeninės ir konkurentų kritikos, bet atlaikyti smūgį ir išsaugoti partijos autoritetą bei pasitikėjimą. A. Butkevičius to nesugeba padaryti. Keisti jį dabar, žinoma, neprasminga, bet ateityje būtina, jei socdemai galvoja apie šviesią ateitį. Įvaizdžio problemų turi ir „darbiečiai“ – V. Gapšiui pradėtas apkaltos procesas. Turint omenyje socialdemokratų ir R. Pakso sunkumus, galima sakyti, kad opozicija puola visu frontu. Mūšis dėl „Berlyno“ spalio 9 d., „džedajai“ krenta, svajonė likti valdžioje pavojuje.

Antroje vietoje prezidentės D. Grybauskaitės nuomonė apie Visagino atominės projektą. Jos teigimu: „Dėl ateities statybų ir taip toliau čia klausimas labai atviras. Manau, kad laikas po truputį mums juda nenaudinga linkme. Vis daugiau atsiranda energetinių šaltinių: saugių, švarių ir alternatyvių. Bijau, kad ar nebus Lietuva gerokai pramiegojusi savo galimybę“. Pirmiausiai, iš valstybės vadovės žodžių neaišku, tai reikia mums šio energetinio saugumo garanto, ar jau verta orientuotis į „saugius, švarius ir alternatyvius“ energijos šaltinius. Nejaugi ji išdavė branduolinės Lietuvos tikslą? O gal tiesiog nebetiki VAE sėkme, kadangi po Seimo rinkimų valdančioji dauguma greičiausiai nepasikeis, kas reiškia, jog taip ir nespėsime atsibusti. Tačiau kartais ilgiau pamiegoti sveika, nes kitaip visą dieną skaudės galvą dėl to, kur gauti pinigų politinio saugumo nuotoliams padengti. Kaip paklaustų A. Butkevičius: „Kaip jūs vertinate melą dėl Visagino atominės elektrinės projekto konservatorių valdymo metu, kada buvo sutarta su kaimynais, nors jokio susitarimo dėl įgyvendinimo nebuvo. Per tą laiką viešinimui iššvaistyti milijonai mokesčių mokėtojų lėšų“.

Trečioje vietoje socialinė reakcija į VSD siūlymą stiprinti informacinį saugumą, numatant baudžiamąją atsakomybę už dezinformaciją. Svarbu, kad ji atsirado, nes pastaruoju metu oficialios linijos kritikai arba „naivūs kvailiai“ („patogūs idiotai“), arba Kremliaus agentai. Kaip pažymėjo Mykolo Romerio universiteto docentas V. Valentinavičius: „Man tokie pasiūlymai asocijuojasi su sovietmečio Baudžiamojo kodekso straipsniu, kuris draudė juodinti tarybinę tikrovę“. Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Leonidas Donskis teigia, kad būtina įtvirtinti saugiklius, kurie neleistų naudoti įstatymo susidorojimui su žurnalistais. Tačiau V. Valentinavičiaus pasiūlymas žymiai prasmingesnis: pasak jo, sutrukdyti rusiškos dezinformacijos sklidimui geriausiai padėtų ne draudimui, o aukštesnė Lietuvos žiniasklaidos kokybė, geresnė savireguliacija ir didesnis finansinis saugumas. Bet LRTK, turbūt, taip nemano.

Užsienis

Be komentarų. Ukrainos prezidentas apie straipsnį JAV laikraštyje „The New York Times“, kuriame jo šalis kaltinama korupcija: „Man žinomas tas straipsnis. Norėjau aiškiai pakomentuoti: šiandien prieš Ukrainą vykdomas hibridinis karas – taip pat ir per informacijos sklaidos mechanizmus, kurie diskredituoja Ukrainos valstybę“.

Pirmoje vietoje atsinaujinęs ir spėjęs vėl apsiraminti karas Kalnų Karabache. L. Linkevičiui dėl visko kaip visada kalta Rusija, kuriai gaisras Kaukaze šiuo metu niekaip nereikalingas. Dar daugiau, rusiškoje žiniasklaidoje tas siužetas buvo didžiąja dalimi ignoruojamas, kas tik patvirtina hipotezę, kad Maskva nenori veltis į dar vieną karinę problemą postsovietinėje erdvėje. Ar galima buvo laukti tokios konflikto eskalacijos? Taip, kadangi Donbaso tipo susirėmimai ten suaktyvėjo jau seniai. Kitaip tariant, tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas bet kuriuo momentu galėjo apkaltinti oponentą agresyviais veiksmais ir atsakyti tuo pačiu. Tačiau Jerevanui nėra prasmės to daryti – Karabachas ir taip jos kontroliuojamas. Tuo tarpu Baku galėjo „imtis iniciatyvos“ dėl kelių priežasčių. Pirma, pridengti paaštrėjusias ekonomines problemas „didvyrišku karu“. Antra, Azerbaidžano sprendimą galimai įtakojo Turkija ir/ar Vašingtono „vanagai“, norintys įgelti Rusijai. Stebina tik I. Alijevo, kaip pakankamai patyrusio ir atsargaus politiko, neatsparumas avantiūrai. Todėl arba socialinė įtampa tokia didelė, kad garą reikia išleisti karo būdu, arba Azerbaidžano lyderį kažkas kažkuo rimtai prispaudė (pavyzdžiui, „spalvotos revoliucijos“ grasinimu ekonominių problemų kontekste). Ar prasidės didelis karas? Logiškai mąstant, neturėtų, ir įtampa Rusijos tarpininkavimo dėka lygtais mažėja. Kita vertus, to, kas dabar vyksta, irgi neturėjo būti, bet tai yra. Vis tik Kremlius, greičiausiai, stabdys tiek armėnų, tiek azerbaidžaniečių arklius, bet grįžti prie to, kas buvo anksčiau, bus sunku, ir geriausiu atveju mūsų laukia ilgalaikė Donbaso tipo „taika“ šiame regione.

Antroje vietoje referendumas Olandijoje dėl ES Asociacijos su Ukraina sutarties. Rusijos žiniasklaida ekstazėje. Greičiausiai rengėsi atsarginiam variantui (aktyvumas nepakankamas, bet rezultatas juk ryškiai antiukrainietiškas), bet netikėtai pasisekė, ir todėl ugnis iš visų pabūklų. Tačiau turi teisę, nes Kijevui tai didelis įvaizdžio smūgis, ypač turint omenyje, koks aukšto lygio agitatorių desantas buvo išsilaipinęs tulpių šalyje. Kita vertus, olandai, matyt, balsavo ne tiek prieš korumpuotą ir kariaujančią Ukrainą, kiek prieš ES diktatą. Net Lietuvos prezidentė pažymėjo: „Referendumo rezultatai atspindi Nyderlandų piliečių norą paskatinti pokyčius pačioje Europos Sąjungoje, padaryti ją atviresnę savo žmonėms“. Įdomu, kaip dabar Amsterdamas ir Briuselis išsisukinės iš susiklosčiusios padėties (jau nekalbant apie „gerą“ olandų pavyzdį britams), nors ukrainiečiams tai esmės nekeičia – Asociacija nuo pat pradžių buvo žymiai naudingesnė ES, be ne jiems, o jų ekonomika ir su sutartimi, ir be sutarties išlieka be ypatingų prošvaisčių. Tiesa, prezidento verslas nesiskundžia. „Forbes Ukraina“ duomenimis, P. Porošenka 2015 m. uždirbo 100 mln. dolerių. Žinoma, truputį nemalonu tapti „Panamos skandalo“ herojumi, ir kadangi šalis pretenduoja į pavyzdinės demokratijos statusą, Ukrainos vadovas galėtų parodyti pavyzdį ir pasitraukti iš savo posto, kaip tai padarė Islandijos premjeras. Bet JAV ambasadorius Ukrainoje G. Pyattas pažymėjo, kad minėta istorija šaliai „neturės neigiamų pasekmių“. Na jeigu jau Amerikos diplomatas pasakė, tai tada tikrai nieko tokio (tuo labiau, kad JAV Valstybės departamentas prisipažino, kad finansavo „Panamos“ tyrimą)...

Trečioje vietoje kelios įdomios naujienos. Pirma ekspertai.eu jau rašė apie Rokfelerių sprendimą atsikratyti tradicinės energetikos aktyvų. Tada buvo spėjama, jog tai ženklas resursų eksportuotojams, kad jų laikai greitai baigsis. Ir štai Saudo Arabija praneša, kad kurs didžiausią pasaulyje turto fondą, kuris turėtų padėti šaliai atsikratyti priklausomybės nuo naftos. Matyt, Rijadas kažką jaučia ar žino. Antra, pasirodo ne tik Rusijos sportas yra nešvarus – daktaras Markas Bonaras teigia, kad dopingu yra susitepę per 150 ryškiausių sporto žvaigždžių, įskaitant ir stipriausiame Anglijos futbolo divizione rungtyniaujančius futbolininkus. Įdomu, ar Didžioji Britanija dabar sulauks panašios kritikos kaip RF, ar čia „kitoks“ atvejis?