Lietuva ir užsienis per savaitę

Prancūzijos prezidentas F. Oliandas: NATO neturi įgaliojimų sakyti, kokie turi būti Europos santykiai su Rusija. Prancūzijai Rusija – ne grėsmė ir ne priešas.

Putino paranoja ir Brexit pasekmės Lietuvai. NATO prieš Rusiją ir Voluinės genocidas. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje...

Lietuva

Vasara – politinių atostogų metas. Todėl sunku tikėtis įdomių naujienų, ypač vidaus politikoje. Bet reikalą gelbėja prezidentė ir konservatoriai. Interviu „Der Spiegel“ šalies vadovė pareiškė: „V. Putino galvoje visos buvusios Sovietų Sąjungos teritorijos įeina į Rusijos įtakos zoną, jis nori atkurti senąją Rusiją. Tai yra jo paranoja, ir privalome vertinti ją rimtai“. Tiesą pasakius, kuo toliau, tuo sunkiau darosi suprasti, kada mūsų užsienio politikos kūrėjai ir vykdytojai sako tai, ką reikia/naudinga sakyti, suprasdami, kas vyksta iš tikrųjų, o kada realiai praranda adekvatumo ribas, paskęsdami pačių kūriamoje tikrovėje, kuri atrodo daugmaž taip: faktas – studentai iš Pskovo atvyko į Zarasų rajoną tvarkyti sovietų karių kapų; interpretacija – čia gali būti perrengti desantininkai (juk jie iš Pskovo), kurie vykdo hibridinę ataką, o Zarasų meras, leidęs tokį dalyką – naivus idiotas arba kolaborantas. Manote, kad tai tik fantazija. 2016 06 15 publikacija „Lietuvos žiniose“ pavadinta „Rusijos studentų misija su propagandos atspalviu“. Citata: „Parlamentaro Arvydo Anušausko nuomone, ši Rusijos studentų akcija yra parodomoji, o iš Lietuvos namo grįžę jaunuoliai veikiausiai skleis Kremliui naudingą „tiesą“.“ O dar Lietuva perka rusiškus kombainus per su R. Karbauskiu siejamą įmonę. Štai jums kitas liaudies priešas ir rusiško imperializmo finansuotojas, kuris dabar veržiasi į Seimą. „Beje, turbūt įdomu ir tai, kodėl tuo metu, kai mūsų prezidentė remia Ukrainą net kalbėdama ukrainietiškai, o Rostovo prie Dono srityje įkalinama FSB pagrobta Ukrainos lakūnė N. Savčenko, mūsų ūkininkai už ES pinigus vis dar perka šioje srityje pagamintus rusiškus kombainus? O jais prekiauja būsimasis Lietuvos gelbėtojas Karbauskis? Vsio zakonno? Jei ką, tai klausimas Skverneliui ir ypač STT teisuoliui Urbšiui. Ir dar žiniasklaidai,“ – balandį svarstė R. Valatka. Privalome vertinti tai rimtai...

(„Vesti“ žinios: Rusijos kombainų gamintojas pasakoja, kad parduoda Lietuvai, o po to reportažas apie studentų iš Pskovo atvykimą)

Antroje vietoje 64 702 Lietuvos Respublikos piliečių parašų dėl konservatorių inicijuoto įstatymo projekto, kuris uždraustų Lietuvoje pardavinėti Astravo atominėje elektrinėje pagamintą elektros energiją ir neleistų šiai elektrinei naudotis Lietuvos elektros energetikos sistema. Kaip jau ne kartą rašyta, tai, jog Astravo atominė jėgainė bus pastatyta, beveik neginčijimas faktas (nebent rusai susipyktų su Lukašenka ir užsuktų projekto finansavimo kranelį, bet kol kas rimtesnių prielaidų tokiam scenarijui nėra). Antra, jau nusibodo kalbos apie statomos elektrinės nesaugumą. Galima iki suprakaitavimo rėkti, kad rusiškos branduolinės technologijos nesaugios, bet faktas yra tas, kad Rusija yra viena iš pasaulinių branduolinės energetikos lyderių, o „Rosatomo“ užsienio užsakymų sąrašas yra pakankamai ilgas – ir ką, visos šios šalys tokios kvailos, kad savo rankomis sukuria sau branduolinę grėsmę (net suomiai pasirinko Rusijos reaktorių)? Pagaliau, TATENA vadovas pažymėjo, kad viskas su Baltarusijos projektu yra gerai. Tai, kad turime elektros jungtis su Švedija ir Lenkija, puiku. Tačiau kodėl tai turėtų reikšti, kad negalima pirkti elektros iš rytinės kaimynės, jeigu tai bus ekonomiškai naudinga, ir/ar užsidirbti iš jos tranzito. Politikai sugalvoja principą „tegul brangiau, bet tik ne iš rusų“ (pavyzdžiui, SGD terminalas), o moka gyventojai. Bet yra ir optimistinės žinios. Premjeras A. Butkevičius tikina, kad atliekų deginimo elektrinės Vilniuje ir Kaune padės sumažinti šilumos kainą 25 procentais. Tiesa, jos dar turi būti pastatytos, o Lietuvos politikų pažadai sėkmės negarantuoja. Tačiau bent jau sostinės projektą turėtų paremti Europos Komisija.

Trečioje vietoje kredito reitingų agentūros „Standard & Poor’s“ paskaičiavimas, kad Jungtinės Karalystės (JK) pasitraukimas iš Europos Sąjungos didžiausią neigiamą įtaką tarp Rytų Europos valstybių turės Lietuvai. Tačiau mūsų finansų ministerija nesutinka. Pavyzdžiui, S&P skyrė Lietuvai aukščiausią vietą pagal perlaidų sumas iš Britanijos. Tuo tarpu remiantis Lietuvos banko duomenims, gyventojų pervedimai iš JK 2014 m. sudarė 213,5 mln. eurų arba 0,6 proc. BVP, o, išankstiniu Finansų ministerijos vertinimu, pervedimai iš JK 2015 m. galėjo sudaryti apie 300 mln. eurų arba 0,8 proc. BVP, t.y. gerokai mažiau, nei nurodoma analizėje (1,2 proc.). Šiame kontekste galima pažymėti du momentus. Pirma, įvairios tarptautinės analitinės ir finansinės „kontoros“ (ar tai būtų reitingų agentūros ar net tokios institucijos kaip TVF) iš tiesų dažnai pateikia paviršutiniškas analizes, suklijuotas kaip išeina pagal principą „ir taip praeis“. Tačiau tai nėra priežastis nusiraminti. A. Zuoko teigimu, Lietuvos diplomatai Britanijoje paminėjo, jog šioje šalyje gyvena 400 tūkstančių mūsų valstybės piliečių. Jeigu jiems po Brexit teks rinktis tarp lietuviškos ir britiškos pilietybės (rezultatas didžiąja dalimi aiškus), Lietuva rizikuoja prarasti didžiulę dalį savo žmogiškojo resurso, kas yra svarbiausias bet kurios valstybės turtas. Ir tai jau bus ne šiaip neigiamas, o katastrofiškas efektas.

Užsienis

Be komentarų.

Džordžo Bušo šokis atsisveikinimo su nužudytais policininkais ceremonijoje Dalase.

Davido Camerono atsisveikinimo dainelė.

Pirmoje vietoje ilgai lauktas NATO suvažiavimas, kuris turėjo tapti išskirtinai reikšmingu Aljanso santykių su Rusija, kur jis kaltinamas Šaltojo karo politikos vykdymu, kontekste. Gera proga įvertinti abiejų pusių strategijas viena kitos atžvilgiu. Rusiškame informaciniame diskurse pastaruoju metu aktyviai peršama mintis, jog NATO (Amerika) kuria PRGS ir karinę infrastruktūrą šalies puolimui. Tuo pat metu Vakarai viešai serga baime, kad psichiškai nesveikas Putinas gali pradėti trečią pasaulinį (gal net branduolinį) karą. Iš tikrųjų viskas gali būti žymiai paprasčiau. Amerikai nereikia dviejų dalykų: vieningos Europos kaip ekonominio ir geopolitinio konkurento ir ES strateginės partnerystės su Eurazijos sąjunga. Todėl europiečius (taip pat per tokius ištikimus sąjungininkus kaip Baltijos valstybės ir Lenkija) bandoma įtikinti, kad Rusija kelia jiems egzistencinę grėsmę, o reiškia reikia gintis (PRGS, batalionai ir pan.). Maskva, savaime suprantama, reaguoja į tai priešiškai. Rezultatas – nesutarimai ES viduje ir Europos konfliktas su Rusija. Manytina, kad būtent tai turėjo omenyje Prancūzijos prezidentas F. Olandas, sakydamas: „NATO neturi įgaliojimų sakyti, kokie turi būti Europos santykiai su Rusija. Prancūzijai Rusija – ne grėsmė ir ne priešas“. Bendrai paėmus, visi supranta, kas vyksta, ir tiesiog konkuruoja skirtingų požiūrių atstovai. Kol kas laimi amerikiečiai.

Antroje vietoje Lenkijos kognityvinis disonansas. Iš pradžių Senatas pripažino Voluinės tragediją genocidu, kuri įvykdė su nacistine Vokietija bendradarbiavę Ukrainos nacionalistai, o vėliau šalies gynybos ministras A. Mačerevičius paaiškino, kad dėl visko kalta Rusija, o minėti Ukrainos nacionalistai buvo jos agentai. Štai taip sveikas protas pas kaimynus kovoja su alternatyvia tikrove atskirų veikėjų galvose. Na o Porošenka pradžiugino pasaulį savo šedevru. Pasirodo, Minsko susitarimų rėmuose Ukraina įvykdė „95 procentus politinių įsipareigojimų ir 100 procentų įsipareigojimų saugumo sektoriuje“. Baisiausia yra tai, kad tokie pareiškimai, kaip Lenkijos GYNYBOS MINISTRO ir Ukrainos PREZIDENTO, tampa normaliu dalyku, nes jų yra tiek daug, kad tiesa jau beveik niekam nereikalinga. Koks teisus buvo ponas Gebelsas...

Trečioje vietoje dar labiau paaštrėjusi situacija Pietų Kinijos jūroje. „Kinija pažeidė Filipinų suverenias teises į jų išskirtinę ekonominę soną, trikdydama Filipinų žvejybą ir naftos telkinių paieškas, statydama dirbtines salas ir neužkirsdama kelio Kinijos žvejams žvejoti toje zonoje,“ – sakoma Hagoje įsikūrusio Nuolatinio arbitražo teismo (NAT) pranešime. Tačiau, kaip paskelbė kinų valstybinė naujienų agentūra „Xinhua“, Kinija „nepriima ir nepripažįsta“ Jungtinių Tautų palaikomo tribunolo nutarties. Šiame kontekste pažymėtini keli dalykai. Pirma, tarptautinė teisė yra labai neapibrėžta, todėl ją visada galima išaiškinti taip, kaip reikia. NAT, būdamas vakarietiškos institucinės pasaulio tvarkos elementas (instrumentas), išaiškino taip, kaip reikėjo Amerikai, kuriai Pekinas metė geopolitinį iššūkį Rytų Azijos regione (panašiai kaip Rusija Ukrainoje ir Sirijoje). Todėl (ir tai antra) nenuostabu, kad kinai spjovė į minėtą teisimo sprendimą ir gins savo teises jėga, kuri jau seniai šiuolaikinėje tarptautinėje politikoje svarbesnė už teisę. Tokiu būdu, jų pozicija yra aiški, ir dabar įdomu, ar amerikiečiai (patys ar per sąjungininkus) bandys provokuoti Kiniją kažkokiems kariniams veiksmams. Aišku viena – tikimybė, kad Pekinas po kurio laiko gaus savo karštąjį tašką, padidėjo.

P.S. Apžvalgoje neaptartas teroro išpuolis Nicoje, nes kol kas sunku pasakyti, kokios galėjo būti jo priežastys. Oficialus paaiškinimas, žinoma, gražus („Islamo valstybė“ ir t.t.), bet sunku atsikratyti minties, kad tai spaudimas Prancūzijai dėl jos pozicijos tam tikru klausimu (Brexit sąlygos, santykiai su Rusija, Ukraina...).