Lietuva ir užsienis per savaitę

Pabėgėlių problemos Lietuvoje ir istorinė Vilniaus „draugystė“ su Kijevu ir Varšuva. Rinkimai Europoje ir visų karas prieš visus Sirijoje. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Be komentarų

Lietuvos EKSPERTŲ diskusija apie besikeičiančią saugumo padėtį (LRT topas).

Pirmoje vietoje Lietuvos reitingų stebuklai. Dažnai sakoma, kad pasaulinės naftos kainos labiau priklauso ne nuo ekonominių (loginių) veiksnių, o nuo įvairių politinių įvykių ir pareiškimų. Kažkas panašaus vyksta su „valstiečių“ populiarumu. Kaip parodė pirma po Seimo rinkimų „Spinter tyrimai“ apklausa, jis, lyginant su rugsėjo mėnesiu, šoktelėjo net 12,8 procentinio punkto ir siekia 26,8 proc. Kitaip tariant, LVŽS dar nieko rimto nepadarė, o reitingas jau pakilo. Susidaro įspūdis, kad didelė visuomenės dalis toliau gyvena kažkokioje vilties tikrovėje, tikėdama tuo, kuo nori tikėti nepriklausomai nuo realybės. Tokios situacijos pavojus yra tas, kad labai dideli lūkesčiai gali baigtis labai dideliu nusivylimu, kuris eilinį kartą išbalansuos politinę (partinę) sistemą, ir po keturių metų Seimas vėl pastebimai atsinaujins (bet nebūtinai į gerąją pusę). Tuo pat metu toliau krenta socdemų reitingas, o liberalai atsigauna. Pastaruosius, tikriausiai, gelbėja ideologinis nuoseklumas, principingumas santykiuose su konservatoriais ir tai, jog skandalai užsimiršta. Na o pirmieji, atrodo, turi pasiekti dugną, kad pradėtų kilti į viršų, ir galima „valstiečių“ nesėkmė gali juos dar labiau diskredituoti kaip nevykėlių partnerius, arba suteikti jiems šansą grįžti į politinį Olimpą kaip valstybės gelbėtojams. Kol kas net kandidato i ministrus normaliai parinkti negali.

Antroje vietoje pabėgėlių iššūkiai Lietuvoje ir lietuvių požiūris į juos. Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) Vilniaus biuro bei tyrimų kompanijos „Spinter tyrimai“ atlikta apklausa parodė, kad didžiausia problema integruotis Lietuvoje pabėgėliai įvardija sunkumus ieškant būsto, nes išmokos yra per mažos, ir darbo, kadangi jiems yra sudėtinga lietuvių kalba. Kaip pažymėjo TMO Vilniaus biuro vadovė A. Sipavičienė: „Žmonės nėra beraščiai, jie turi specialybes, juos būtų galima panaudoti. Bet didelė problema, su kuria jie susiduria, yra kalba. O išmokos iš tiesų yra labai simbolinės, aš sunkiai įsivaizduoju, kaip iš jų galėčiau išgyventi“ Tuo tarpu lietuviai kaip tik labiausiai baiminasi per didelių išlaidų atvykėlių integravimui, taip pat terorizmo ir nusikalstamumo grėsmių. Pastarieji du aspektai gal ir nėra aktualūs (bent jau kol kas), bet neramina žmones, nes Europos (pavyzdžiui, Vokietijos ir Prancūzijos) praktika nenuteikia optimistiškai. O finansinį momentą supranta net pabėgėliai, retoriškai klausdami: „Mes matome, kad lietuviai patys bėga iš šalies, tai kaip mes ten gyvensime?“ Tai gal pradėkime nuo savų, o ponios Merkel „atvirų durų“ politika palauks?

Trečioje vietoje Rusijos Dūma, pasmerkusi Ukrainos Rados ir Lenkijos Seimo priimtą „Atminties ir solidarumo deklaraciją“, kurioje akcentuojama nacistinės Vokietijos ir Sovietų Sąjungos agresija prieš ukrainiečių ir lenkų tautas, tame tarpe Lenkijos okupacija. Jūs be abejo norėsite paklausti: „O prie ko čia Lietuva?“ Kaip šių metų spalį pareiškė Rados pirmininkas A. Parubijus, minėtą deklaraciją turėjo sinchroniškai priimti Ukrainos, Lenkijos ir (dėmesio) Lietuvos parlamentai. Dabar grįžtame prie Dūmos sprendimo ir Lietuvos nerandame. Klausimas: „Kaip gi taip išėjo, kad draugai priėmė dokumentą, o mes ne?“ Tikriausiai sutrukdė Seimo rinkimai, valdžios kaita ir panašiai. O gal problema tame, kad Sovietų Sąjungos agresija Lenkijos atžvilgiu, kurią smerkia deklaracija, baigėsi Vilniaus krašto grąžinimu mūsų valstybei? Štai tokia draugystė, ir tyla...

Užsienis

Pirmoje vietoje Europos įdomybės. Atlantistai (taip pat Lietuvoje) šoke – Prancūzijos respublikonų kandidatu į prezidentus tapo F. Fillonas, kuris vadinamas Putino draugu. Tokiu būdu, bus arba blogai, arba labai blogai, jeigu laimės Le Pen. Tačiau tai dar ne viskas. Teigiama, kad laimėjęs rinkimus Jungtinėse Valstijose ir faktiškai užsitikrinęs pergalę Prancūzijoje, Kremlius imsis Vokietijos. Pastarosios šalies žvalgyba jau kalba apie kibernetinę Rusijos grėsmę. Akivaizdu, kad reikia kažką daryti. Todėl krikščionių demokratų atstovė Merkel nusprendė vėl siekti kanclerės posto. Bet jos pergalė tikrai nėra garantuota (pirmiausiai kalta „atvirų durų“ migracinė politika). Todėl į pagalbą mestas Europos Parlamento pirmininkas M. Schulzas, kuris nusprendė palikti savo postą ir tapti Vokietijos socdemų lyderiu. Atrodo, žinoma, gražiai – konkurencingai. Tačiau, jeigu Prancūzijoje varžysis du Putino mylėtojai, vokiečiams iš esmės teks rinktis tarp dviejų Maskvos kritikų. Tuo tarpu palankiau į Rusiją žiūrintis socdemas (dabartinis Vokietijos užsienio reikalų ministras) F. W. Steinmeieris, kurio požiūrį remia nemaža partijos dalis, greičiausiai bus „neutralizuotas“ per jam pasiūlytą asmeniškai patogų, bet politiškai nereikšmingą šalies prezidento postą. O Europos Komisijos pirmininkas, federalistas Ž. K. Junkeris, įsidrąsinęs po Trampo pergalės, toliau reikalauja europinės kariuomenės ir jau atvirai puola nacionalines valstybes, kurios, anot jo, žlugdo sąjungą. Trumpai sakant, kova dėl Europos ateities įsibėgėja.


Antroje vietoje Sirijos frontas. Čia iš karto kelios svarbios naujienos. Pirma, į karą Asado pusėje, atrodo, įsijungė Egiptas. Žiniasklaida praneša, kad jis pasiuntė į Siriją kovai su islamistais savo naikintuvus. Žinoma, jie neturės labai didelės įtakos konflikto eigai, bet svarbus pats faktas – Kairas po Trampo pergalės, matyt, galutinai nusprendė, kas bus nugalėtojas šioje istorijoje. Ir įvykiai Alepo mieste rodo, kad jo pasirinkimas turi racijos: Asadas su Rusijos ir Irano pagalba perlaužė situaciją („The Financial Times“ net parašė, kad opozicija jau veda derybas su Maskva be JAV žinios). Šiame kontekste tiesiog stebina, iš pirmo žvilgsnio, šizofreniška (kitaip nepavadinsi) Vakarų reakcija. Reikėtų džiaugtis, kad didelė dalis Alepo gyventojų pagaliau ištruko iš radikalų vergovės, o pavyzdžiui, atskiri Bundestago veikėjai ragina įvesti Rusijos atžvilgiu naujas sankcijas už jos veiksmus Sirijoje. Akivaizdu, kad tuos, kurių „valdomo chaoso“ regione planai žlunga, tiesiog siutina Rusijos laimėjimai bei – kas dar baisiau – tikėtinas Trampo pritarimas Maskvos veiksmams, ir jie jau nežino, ko griebtis. Tačiau toli gražu ne viskas Damaskui klostosi idealiai. Putinas lygtais susitaikė su Erdoganu, bet pastarasis staiga ėmė ir pareiškė, kad Turkijos kariuomenė yra Sirijoje tam, kad nuverstų Asadą. Reikia tikėtis, kad tai buvo pareiškimas vidiniam vartojimui ir kad Rusija numalšins aistras (Putinas ir Erdoganas jau pasikalbėjo telefonu, o po to Turkijos parlamentas pritarė „Turkiško srauto“ projektui). Kitaip greitai gali prasidėti Sirijos ir Turkijos, kuri siautėja šiaurinėje kaimyninės šalies dalyje ir neketina iš ten trauktis, karas. Dar daugiau, atrodo, aštrėja Ankaros santykiai ir su Sirijos kurdus remiančiu Vašingtonu, kas galimai pasireiškia jau apsikeitimu kariniais smūgiais. Didelis žaidimas tęsiasi...


Trečioje vietoje Fidelio mirtis. Galima įvairiai vertinti šį politinį lyderį. Pavyzdžiui, Trampas pareiškė, kad mirė „žiaurus diktatorius“. Tačiau didesnės pasaulio dalies atmintyje jis, matyt, liks kaip romantinės revoliucijos simbolis, antras toks po Če Gevaros. Taip pat negalima nepaminėti, kad jo valdymo laikais Kuba atsidūrė globalios branduolinės priešpriešos (Karibų krizės) epicentre. Pagaliau, sunku suprasti, kokia sėkmės žvaigždė išgelbėjo Fidelį nuo daugybės pasikėsinimų. Tačiau svarbiausi, turbūt, yra du dalykai. Pirmas – kaip vertina Comandante jo valstybės gyventojai. Akivaizdu, kad kubiečių gyvenimas dėl JAV sankcijų nebuvo saldus, ir daug kas paliko šalį, bet neveltui Kuba vadinama „Laisvės sala“, kuri sugebėjo išgyventi, neišsižadėdama savo idealų. Antra, maištingos Castro idėjos gyvos Lotynų Amerikoje. Mirė Venesuelos lyderis H. Chavezas, bet yra D. Ortega Nikaragvoje ir E. Moralesas Bolivijoje. „Žmonija trokšta teisingumo,“ – sakė Fidelis Castro.