Lietuva ir užsienis per savaitę

JAV prezidentas Donaldas Trampas apie dabartinį Baltųjų rūmų atstovą spaudai Joshą Ernestą: „Šitas vaikinas Joshas Ernestas yra kvailas. Ji gali pranešti apie kažką gero taip, kad tai skambės blogai“.

Rusijos vaidmuo Seimo rinkimuose ir grėsmė žodžio laisvei Lietuvoje. Naujas JAV Valstybės sekretorius ir istorinis naftos sandėris. Apie tai ir ne tik ekspertai.eu savaitės įvykių apžvalgoje…

Lietuva

Pirmoje vietoje nesibaigianti Rusijos grėsmė Lietuvai. Viešojoje erdvėje pasirodė informacija, kad JAV žvalgyba šiemet perspėjo mūsų šalį (taip pat Britaniją, Prancūziją, Vokietiją ir Čekiją), kad Kremliaus programišiai gali bandyti paveikti rinkimų rezultatus. Tačiau jeigu paveikė, tai kažkaip keistai – partinį balsavimą laimėjo „didžiausi Maskvos draugai“ konservatoriai. Tuo pat metu nieko pernelyg nesudomino faktas, kad po pirmojo balsavimo turo 2016 spalio 10 dieną į „Lietuvos Ryto televizijos“ laidą „Nuoga tiesa“ paskambinęs žiūrovas pasakė: „VRK kompiuteriai sugedo neatsitiktinai – buvo sutarta konservatoriams pridėti 10%, o liberalų sąjūdžiui 5% balsų. Kada nors ateityje viskas bus įrodyta. Viso gero“. Kuo tikėti, spręsti jums.

Antroje vietoje Seimo pataisos, kurios Civilinį kodeksą papildė nuostata, kad bus galima per teismą reikalauti atlyginti žalą, padarytą dėl asmens garbės ir orumo pažeminimo. Taip pat parlamentas išbraukė išlygą dėl atleidimo nuo civilinės atsakomybės, kai apie viešą asmenį paskleista tikrovės neatitinkanti informacija pažemino jo garbę ar orumą. Už tokį sprendimą balsavo 101 Seimo narys, nė vienas nebuvo prieš, vienas parlamentaras susilaikė. Premjeras bėdos – grėsmės žodžio laisvei – nemato: „Aš tikrai nematau grėsmių, nematau netgi galimybių varžyti žiniasklaidos laisvę arba riboti žodžio laisvę. Bet jei kita teisininkų grupė mato, kad tokios grėsmės yra, reikia apsispręsti, ar tos pataisos turėtų būti vetuotos, ar ne“. Gerai, kad bent prezidentė mano kitaip: „Tikrai labai įdėmiai žiūrėsiu, kol kas iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog netgi konstitucinė nuostata dėl kritikos galimybių ribojimo jau yra pažeidžiama, yra ta, tikrų požymių, kad yra pažeidžiama žodžio laisvė,“ – pareiškė D. Grybauskaitė. Šiame kontekste pažymėtini du dalykai. Pirma, su demokratine saviraiška Lietuvoje darosi vis blogiau. Antra, nematymas bėdos, priimant kontraversiškus sprendimus (ar tai būtų žodžio laisvė, ar dirbtinis apvaisinimas) – vienas iš požymių, kad jau greitai gali paaiškėti „valstiečių“ nesugebėjimas tinkamai valdyti šalį.

Trečioje vietoje „palanki“ Lietuvos verslo aplinka. Neseniai Latvijos parlamentui patvirtinus mokesčių lengvatas inovatyviam verslui, mūsų „startuolių“ darbo užmokesčio apmokestinimas tapo tris kartus didesnis nei kaimyninėje šalyje, ir jų bendruomenėje jau kilo banga svarstymų persikelti. „Atrodo, kad Lietuva, puikiai startavusi ir pastaraisiais metais itin sėkmingai plėtusi startuolių ekosistemą, sudarydama jiems sąlygas klestėti, po truputį konkurencinėje kovoje užleidžia pozicijas kaimynams,“ – pažymėjo advokatų kontoros „Cobalt“ asocijuota teisininkė, mokesčių patarėja E. Vėgėlytė. Tuo pat metu pažymėtina, kad Seime buvo pristatytas Lietuvos edukologijos universiteto kartu su keturiomis savivaldybėmis, Vilniaus dizaino kolegija ir Lietuvos demokratiškumo ugdymo kolegija (VšI, NVO konfederacijos vaikams steigėja) vykdomas Norvegijos projektas, skirtas virtualioms valdininkų mokymosi ir kvalifikacijos kėlimo platformoms parengti. Ir kaip su tokiu pažangiu viešuoju sektoriumi pas mus tokia probleminė aplinka inovatyviam verslui?

Užsienis

Be komentarų

JAV prezidentas Donaldas Trampas apie dabartinį Baltųjų rūmų atstovą spaudai Joshą Ernestą: „Šitas vaikinas Joshas Ernestas yra kvailas. Ji gali pranešti apie kažką gero taip, kad tai skambės blogai“.

Pirmoje vietoje Jungtinės Amerikos Valstijos. Ten niekaip nerimsta tie, kurie kaltina Rusiją kibernetiniu įsikišimu į prezidento rinkimus. „Prokurorų“ priešakyje – CŽV, bet štai Nacionalinė žvalgyba nesutiko su kolegų išvadomis. Visa tai primena purviną specialiųjų tarnybų ir už jų stovinčių interesų grupių žaidimą, siekiant sukritikuoti/apginti išrinktąjį šalies vadovą (ir niekam neįdomi žinia, kad informaciją apie demokratų rinkimines machinacijas Klinton naudai nutekino jų pačių atstovas). Tuo tarpu D. Trampas pasijuokė iš aukščiau minėtų hipotezių ir eilinį kartą šokiravo visus, nusprendęs Valstybės sekretoriumi skirti naftos kompanijos „Exxon Mobil“ vadovą R. Tillersoną, kuris gavo „Draugystės ordiną“ iš V. Putino rankų. Manytina, kad tai reiškia, jog JAV užsienio politika remsis ekonomine ir abipusiškai naudingų sandėrių logika, ko Kremliui tik ir reikia (ir kol ES pratęsia sankcijas Rusijos atžvilgiu, Trampo patarėjas Maskvoje neatmeta galimybės jų atsisakyti). Atrodo, baisiausi atlantistų košmarai ima virsti tikrove.

Antroje vietoje Artimieji ir Vidurio Rytai. Tai pagaliau įvyko – Alepas užimtas Sirijos pajėgų (beje, viename Kremliaus pokylyje, skirtame Rusijos didvyriams, buvo pastebėtas vienos rusiškos privačios karinės kompanijos vadovas „Vagneris“, kuris, kaip spėjama, padirbėjo tiek Ukrainoje, tiek Sirijoje). Vakarai iki paskutiniųjų reikalavo paliaubų, o dabar reikalauja sąlygų humanitarinei pagalbai. Ciniška šizofrenija (taip pat Jungtinėse Tautose) tęsiasi. Tuo pat metu Palmiroje „Islamo valstybė“ smogė atsakomąjį smūgį. Šiame kontekste sunku pasakyti, ar tai Rusijos žvalgybos klaida bei Sirijos kariuomenės silpnumo rodiklis, ar gerai apmastyta operacija, kurios tikslas buvo įvilioti didelę grupę radikalų į vieną vietą ir ten juos sutraiškyti (nes būtų keista, jeigu Rusijos specialiosios tarnybos ir palydovai nepastebėtų, kad keli tūkstančiai smogikų su sunkiąja ginkluota persikelia iš vienos vietos į kitą). Netikėtumas buvo nebent tas, kad Asado pajėgos, kurios Palmiroje nėra elitinės, spėjo evakuoti taikius gyventojus, bet nesugebėjo atremti šturmo, ir dabar teks koreguoti planą. Trumpai sakant – skaudus smūgis Maskvai ir Damaskui įvaizdžio prasme, bet strategiškai, lyginant su pergale Alepe, ne itin reikšmingas. Tuo pat metu Vienoje buvo pasiektas istorinis susitarimas dėl naftos gavybos mažinimo, kuriam pritarė ne tik OPEC nariai, bet ir organizacijai nepriklausančios valstybė. Ir visi patenkinti – Rusija, arabai ir Amerika, kurios kompanijos dabar galės dalinai atnaujinti skalūninės naftos gavybą, nes kainos įsitvirtins aukštesniame lygyje. Belieka tik spėlioti, kokie geopolitiniai ir geoekonominiai susitarimai laukia mūsų ateityje.

Trečioje vietoje Centrinė Azija. Ten savo nepriklausomybės 25-metį atšventė Kazachstanas. Ši valstybė yra pagrindinė Lietuvos partnerė regione ir dinamiškiausiai besivystanti jo šalis. Tiesa, ji dažnai kaltinama autoritarizmu – taip pat dėl to, kad nuo pat nepriklausomybės gavimo ją valdo vienas žmogus vardu Nursultanas Nazarbayevas. Tačiau prieš metant tokius kaltinimus, reikėtų įsigilinti į Centrinės Azijos specifiką. Ten neatsakingas ir skubotas demokratinis eksperimentas gali baigtis krauju, politiniu nestabilumu ir ekonominiu chaosu, ką puikiausiai pademonstravo dvi revoliucijos Kirgizijoje. Todėl iš esmės teisus yra Kazachstano prezidentas, sakydamas: „Taip, pas mus prezidentinė valdymo forma. Ją vadina diktatūra, vos ne autokratija. Tai visiška nesąmonė tų, kurie nežino mūsų sąlygų, nežino mūsų gyvenimo ir apskritai nieko nežino, laikraščiuose skaito. Reikės spręsti kitus uždavinius ir tauta paprašys kitos – tuomet kartu su tauta spręsime, ką daryti“. Žinoma, kaip bet kuri postsovietinė valstybė, Kazachstanas nėra ideali demokratija, bet Centrinėje Azijoje tai tikra „demokratijos sala“ su pakankamai stipriu liberalios ekonomikos elementu. O svarbiausia, šalis ne regresuoja, o vystosi. Tai pat vykdo subalansuotą užsienio politiką: kaip strateginę partnerę pasirinko Rusiją (geografija diktuoja politiką), bet kartu gerai sutaria tiek su Vakarais, tiek su Kinija (pavyzdžiui, ŠBO rėmuose). Žinoma, jau artimiausioje perspektyvoje kažkaip turės būti išspręsta valdžios kaitos problema. Tačiau jeigu Uzbekistane, kur buvo labai personalistinis režimas ir kur neseniai buvo išrinktas naujas prezidentas („demokratiškai“ gavo apie 90 proc. balsų), ji praėjo be ekscesų, Kazachstane viskas turėtų įvykti dar sklandžiau, nes niekas ten nesuinteresuotas politinės ir ekonominės sistemos išbalansavimu. Svarbu tik, kad kitas šalies vadovas kaip ir jo pirmtakas suprastų, jog ilgalaikį stabilumą užtikrina rūpinimasis tautos interesais ir konstruktyvūs santykiai su kaimynais.