Apie skalūnų dujų gavybos niuansus ir naudą Lietuvai esu rašęs savo ankstesniuose analitiniuose straipsniuose. Reikia pripažinti, kad mąstanti žiniasklaida nemažai rašo šia tema, formuoja palankią visuomenės nuomonę šiuo klausimu. Tai džiugina. Tačiau to nepakanka.
Trumparegiški kai kurių politikų sprendimai, siekiant pigaus populiarumo, skatina sunerimti. Vienas dalykas, kai prieš skalūnų dujų gavybą protestuoja neišprusę bendruomenių nariai, kurie tai daro tik iš nežinojimo ar suklaidinti. Kitas dalykas, jei neigiamą nuomonę apie šios rūšies dujas formuoja atsakingas pareigas užimantys Seimo nariai, stabdydami šių dujų įsisavinimo procesą.
Reikia pagirti, kad ministras pirmininkas Algirdas Butkevičius yra ryžtingas ir viešai pareiškė, kad iki gegužės menesio ledai tikrai pajudės, reikalingi įstatymai skubos tvarkas bus priimti prasidės pirmieji realūs darbai.
Tačiau premjero bendrapartietis Algimantas Salamkinas elgiasi nesuvokiamai. Noriu paklausti, ar tokių išsišokėlių, kaip A. Salamakinas, negali sudrausminti ir nubausti pati socialdemokratų partija? Ar dešimtys miljardų litų, kuriuos Lietuva gautų iš skalūnų dujų gavybos, nieko nereiškia? Negi A. Salamakinas, pernelyg sureikšminantis savo pareigas, nesupranta, kad lietuviškos dujos pagyvintų Lietuvos ekonomiką, atgaivintų kultūrą ir švietimą, kitas sritis? Ar geriau, kad, pavyzdžiui, bibliotekininkai ir toliau vargingai gyventų, o pensininkai gautų mažas pensijas?
Buvęs BNS vadovas, publicistas ir visuomenės veikėjas Artūras Račas viename savo straipsnyje taikliai primena dujų kritikams, kurie visa tai lygina su naftos gavyba ir sako, esą Lietuva nieko iš naftos neuždirbo, kad vien pernai į biudžetą iš naftos biznio buvo sumokėta 35 mln. litų naftos ir dujų išteklių mokesčio. Ar tie milijonai iš dangaus krenta? Ne, tie pinigai ateina iš žemės. Iš mūsų tėvų ir protėvių žemės. Todėl neniekinkime savo maitintojos lengavabūdiškais ir neatsakingais pareiškimais bei sprendimais.
Leisiu sau nukrypti į istorinę praeitį ir užduoti retorinį klausimą: ar kunigaikštis Gediminas nebūtų savo laiku išgavęs skalūnų dujų, jei tuo metu būtų egzistavusios tokios technologijos? Galima neabejoti: žinoma, būtų. O lėšas būtų panaudojęs Vilniaus ir jo apylinkių infrastruktūrai, Lietuvos stiprybės stiprinimui ir panašiems dalykams. Tai kodėl dabar nesiremiame protėvių išmintimi?
Be abejo, tam tikri pavojai išlieka, kai giliai po žeme vyks uolienų skaldymas. Bet juk mokslas aiškiai sako - pavojaus žmonėms nėra. Tai kuo reikia pasitikėti - mokslu ar įvairiais politikieriais, tokiais kaip A. Salamakinas ir panašūs?
Susimąstykime visi - skalūnų dujos gali tapti koziriu Lietuvai, kaip kadaise XX a. viduryje Norvegija įgijo savąjį kozirį, radusi daugybę gamtinių išteklių. Todėl pragyvenimo lygis šioje šalyje yra aukščiausias pasaulyje, o korupcijos mastas labai menkas.
Taigi, sakau jums atvirai - visi tie, kurie esate apkvalinti, pasiskaitykite daugiau apie skalūnų dujas, publikacijų netrūksta. Ir gyvenkite ne tik šia diena, bet ir rytdiena, mūsų vaikų ir anūkų ateities perspektyva.
Būsiu kategoriškas ir pritarsiu buvusio premjero Andriaus Kubiliaus nuomonei, kad siūlymas drausti skalūnų žvalgybą yra absurdiškas. Suprantu, demokratinėje valstybėje gali išsiskirti nuomonės vienu ar kitu klausimu. Tačiau strateginiais klausimais visų nuomonės turi sutapti. Juk akivaizdu: kas prieš savas lietuviškas dujas, tas už Gazprom viešpatavimą.
Nepamatuotas puolimas prieš skalūnų dujų gavybą kenkia Lietuvos žmonėms ir šalies reputacijai tarptautinėse rinkose. Tai Maskvos rankos darbas.
Todėl kviečiu visus būti oriais, emocijas palikti nuošalyje ir pagaliau suprasti, kad dujos, gaunamos iš Lietuvos žemės, privalo tapti visų mūsų pasididžiavimu ir ekonominio gerbūvio garantu.
Ankstesni D. Aginto laiškai:
Piktą isteriją keliantieji – atsikvošėkite ir įsiklausykite į argumentus
Skalūnų dujos – Lietuvos stiprinimas