Lietuviai verčiami bandomaisiais triušiais

Jau kuris laikas valdžios kuluaruose „vaikšto“ naujas politinių partijų susitarimo variantas, kuriame siekiama įtvirtinti parlamentinių partijų įsipareigojimą artimiausiems ketveriems metams didinti nacionalinio biudžeto išlaidas krašto apsaugos sistemai iki 2,5 procento bendrojo vidaus produkto.

Panašaus turinio politinę deklaraciją, kurią parengė, kaip sakoma, geriausi, tačiau neįvardinti „šalies saugumo ir užsienio reikalų ekspertai“, buvo norėta paskelbti kiek anksčiau - Lietuvos užsienio reikalų ministerijos surengto kasmetinio neformalaus „Sniego susitikimo“ dienomis, bet tada to nepavyko „prastumti“.

Dabar situacija, atrodo, yra kiek pasikeitusi, todėl vėl bandoma sugrįžti prie šio klausimo, pateikiant jį kaip opozicinių konservatorių politinę iniciatyvą ir įtraukiant į minėtą procesą ministrą pirmininką.

Lieka atviras klausimas, kodėl Lietuvai reikalingas būtent toks susitarimas dėl gynybos išlaidų didinimo ateinančių metų biudžetuose, jeigu kitais klausimais politinių partijų nuomonė, švelniai tariant, yra mažai reikšminga?

Gali būti, kad NATO lygmeniu būtų praktiškai neįmanoma kalbėtis apie šalies įsipareigojimų tęstinumą be aiškiai išreikštos politinės valios, todėl šalies gynybos ir užsienio politikos ekspertai taip primygtinai siekia įvelti į žaidimą išlikimo drugio krečiamą visą Lietuvos politinę sistemą.

Kita vertus, akivaizdu, jog nukraujavusios politinės partijos šiandien Lietuvoje gali lengvai atlikti tiesiog statistų vaidmenį, kai karinei biurokratijai reikia įforminti visos valstybės piliečių politinės valios ir atsakomybės klausimą.

Dabartinė Lietuvos visuomenė yra persotinta žiniomis apie geopolitines grėsmes, todėl gali susidaryti įspūdis, kad dauguma gyventojų jau yra „patikėję“ išskirtiniu karinės biurokratijos vaidmeniu būti Vakarų civilizacijos vertybių gynimo smaigalyje. Todėl yra linkę pateisinti ir bet kokius politinio isteblišmento žaidimus.

Sunku būtų prognozuoti, kaip ateityje gali klostytis tolesni Jungtinių Amerikos Valstijų ir Rusijos santykiai, todėl, daugėjant apsikeitimų abipusiais kaltinimais ir politiniais demaršais, Lietuvos situacija gali darytis vis labiau pažeidžiama. Visuomenė jau seniai yra paversta savotiška įvairių svetimų interesų išbandymo laboratorija. Pasaulio galingųjų tikslai ir interesai čia reiškiasi įvairiausiais pavidalais ir formomis, kurias nėra taip paprasta atpažinti.

Iš pirmo žvilgsnio gan keistai atrodo Lietuvos gyventojų nuomonės tyrimai, kiek jų, pavyzdžiui, pasitiki Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) būsimaisiais politiniais sprendimais, tarsi iš anksto būtų žinoma, kokius „teisingus“ sprendimus ruošiasi priimti Amerikos prezidentas.

Kodėl Lietuvai reikia pirmauti karinių išlaidų srityje, racionaliai paaiškinti būtų sudėtinga. Gali būti, jog siekis neproporcingai didinti, lyginant su kitomis Europos Sąjungos šalimis, išlaidas karinėms reikmėms yra tarsi eksperimentas, kurį siekia įgyvendinti šioje srityje veikiančios interesų grupės. Pavyzdžiui, Vokietijos konservatyviosios Krikščionių demokratų sąjungos (CDU), jos partnerės Bavarijoje Krikščionių socialinės sąjungos (CSU) ir Socialdemokratų partijos derybose dėl naujos „didžiosios koalicijos“ kol kas niekaip nesiseka pasiekti susitarimo dėl gynybos biudžeto padidinimo iki 2 procentų BVP.

Sunku būtų racionaliai paaiškinti, kodėl taip ženkliai turi skirtis Lietuvos ir Vokietijos politikų požiūris į tarptautinio saugumo sistemos stiprinimą.

Šiame kontekste viešojoje erdvėje nuolat plaukioja tokios formuluotės kaip „blogėjanti saugumo situacija“, „karštėjanti aplinka“, „rimtos grėsmės“, „informacinės, kibernetinės atakos“, „politinis ir ekonominis spaudimas“, „grasinimai aljansui branduoliniu ginklu“, todėl yra tvirtinama, jog „karinei mašinai ir grėsmių užkardymui reikia skirti vis daugiau lėšų“.

Tarptautinio NATO bataliono dislokavimo Lietuvoje minėjime prezidentė kartu su krašto apsaugos ministru iškilmingai pranešė, jog Rusija nuolatiniam laikui Karaliaučiuje dislokavo „Iskander“ raketas, galinčias nešti ir branduolinį užtaisą.

Tai reiškia, kad mūsų diplomatai ir užsienio reikalų ekspertai pasirodė bejėgiškai Lietuvos saugumo užtikrinimo plotmėje. Dar 2007 metais konservatorių partija paskelbė „Rusijos sulaikymo strategiją“, kurioje Lietuva yra įvardijama kaip Kremliaus „hibridinių karų“ taikinys.

Ši unikali strategija turėjo neva išvesti Lietuvą iš „Kremliaus politinių įtakų lauko“, tačiau iš tikro pasirodė, į kokias propagandines painiavas šiandien yra įtraukta Lietuvos visuomenė, siekiant priimti netiesioginį šios politinės grupuotės dominavimą.

Konservatoriai jau seniai kariauja hibridinius karus šalies viduje, skleisdami įtarumo, nepasitikėjimo ir visuomenės grupių supriešinimo atmosferą, todėl Lietuvos vidaus ir užsienio politiką šiandien tam tikra prasme kamuoja sąstingis.

Kryptis, kurią bando diktuoti hibridinėmis grėsmėmis manipuliuojantis šalies isteblišmentas, veda link dar didesnių socialinių kataklizmų.

Šiandien akivaizdu, jog Lietuvos visuomenė nėra pasirengusi priimti globalizacijos iššūkių. Visuotinės gerovės tema Lietuvoje tėra tik fragmentiškų „susirūpinimų“ atspindys.

Lietuvos valdžios veikimas, visų pirma, turėtų būti nukreiptas į dabartinės mūsų visuomenės, kuri yra atsidūrusi labai sudėtingų išbandymų ir santykių sūkuriuose, būklės diagnozę.

„Be tiesos, be pasitikėjimo ir meilės tam, kas teisinga, nebūna nei sąžinės, nei socialinės atsakomybės: socialinė veikla tada virsta asmeninių interesų ir galios logikų žaismu, ardančiu visuomenę, keliaujančią į globalizaciją ir išgyvenančią tokius sunkius momentus kaip dabartiniai.“