Lietuviškas biznis arba darbas „Senjoruose“...

Kad manęs nepagristai neužtąsytų po teisingiausius pasaulyje Lietuvos teismus, iš anksto pareiškiu, kad visa tai yra tik pasaka, o visi sutapimai atsitiktiniai.

Gyvenimas pilnas netikėtų posūkių ir Fortūna pasisuko tokia vieta, kad teko eiti darbintis į „Senjorus“.

Aišku, buvau visko girdėjęs, bet kitų patirtis visada turi mažesnį svorio koeficientą nei asmeninė. Pradėjau, aišku, nuo pokalbio Personalo skyriuje. Įdomu pasidarė jau pirmo pokalbio metu. Labai patyrusią personalo vadybininkę (gal 19, gal 21 metų) labai domino klausimas, ar aš ilgai dirbti ketinu ir ar aš jokiu būdu neketinu emigruoti. Na, kam uždavinėti klausimus, atsakymai į kuriuos vis tiek aiškūs? Negi iš jų taip žmonės bėga? Bet pagalvojau, kad tiesiog reikia ko nors paklausinėti... Vienu žodžiu, pakankamai greitai sutarėme dėl konsultanto pareigų ir tūkstančio litų algos per bandomąjį laikotarpį. Tiesa, sutartyje buvo įrašytas minimumas. Pažadėjo, kad bus mokami priedai ir t. t., bet apie tai vėliau.

Taip pat teko pasirašinėti krūvą popierių (apie 30 parašų), pvz., kad neprieštarauji dėl tavo asmens duomenų tikrinimo, kad neturi teisės atskleisti, kokiomis kainomis Senjorai prekes gauna ir kokiomis parduoda. Rado paslaptį – seniai žinoma, kad lietuviškas biznis negali gyventi be 100–200 procentų pelno. Pvz., guminio espanderio metras „Senjoruose“ 2,5 Lt, o įmonėje iš Rokiškio (juos gaminančioje) 80 centų. Yra ką slėpti .... Na, bet pereikime prie paties darbo. Konsultanto darbas yra konsultanto darbas, čia nieko naujo ir netikėtumų nebuvo, gal tik kad skyriaus vadovo visi nekentė, ir vieno jo pavaduotojo irgi visi nekentė. Nes buvo už ką. Pvz., kad išeitum pietauti – turi gauti žetoną. Bet gali ir negauti – viršininkėlis gali pažiūrėti į laikrodį ir pasakyti: „Liko 2–3 valandos, ką čia pietausi. Dirbk ir išeisi pusvalandžiu anksčiau.“ Nors tu jau atidirbai 7–8 valandas be pertraukos... Lietuvoje toks požiūris į darbuotoją įprastas ir nieko nestebinantis... Užtat netikėtumas buvo tvarka kaip kokiame kalėjime – gauni raktą-kortelę. Be jos – nė žingsnio. Atidaro tarnybinį įėjimą, duris į salę, duris į rūbinę, duris į mokymų klasę ir t. t. Ach, dar atidaro duris į tualetą. Taip, taip – reikia juk valdžiai žinoti, kiek darbuotojas praleidžia laiko tualete (kiekvienąkart naudojant kortelę sistema fiksuoja, kas, kur ir kada ėjo). Taip pat dar durų kryžkelėje stovi (tiksliau sėdi) koks nors apsauginis. Su metalo detektoriumi rankoje. Kiekvieną išeinantį iš salės būtinai apieško su detektoriumi. Ar tik jis ko nors nenušvilpė, nepaisydamas visur esančių kamerų. Išeinant iš rūbinės namo – dar nuodugnesnis patikrinimas. Moterims net į rankines nosį kyšteli. Mat „Senjoruose“ vagia. Vagia viską: ir lemputes vagia, ir didesnius daiktus. Vagia lygintuvus ir fenus, klijus ir makrofleksą. Vieną pilietį sulaikė besinešantį rankovėse keturis balionus Makroflex putų. Tik vat nesulaikė (nes nepastebėjo) žmogaus, nušvilpusio visą antklodę. Na, bet manęs tai neliečia, pasakiau aš, bepietaujant rūbinėje kolegai, mus juk tikrina kiekvienąkart išeinančius iš salės.

Tiesą sakant, tokio garsaus juoko aš negirdėjau jau seniai. Juokėsi visi buvę patalpoje. Pasirodo, liečia visus. Didelę dalį trūkumų vis tiek išskaičiuoja iš darbuotojų algų. Kad niekas nesijaustų nuskriaustas – nuskaičiuoja proporcingai gaunamam atlyginimui ir darbo stažui. Ir, aišku, veikia principas – kas tavo, tas ir mano, o kas mano, tas ne tavo. Tai yra, per inventorizaciją gauti prekių trūkumai ir perviršis vienas kito nekompensuoja. Pvz., jei trūkumas 10 tūkstančių, o pliusas 8 tūkstančiai, tai trūkumas vis tiek 10 tūkstančių. Trūkumas darbuotojui, pliusas „Senjorams“. Tipiškas pavyzdys – dingo paletė druskos. Taip yra apie toną druskos. Išnešti tiek kišenėse sudėtinga ir todėl ėmė peržiūrinėti kamerų įrašus. Pasirodo, nieks nedingo, paletę per klaidą išsiuntė į Klaipėdos „Senjorus“. Tie užsipajamavo ir ėmė prekiauti, o druską vis tiek įrašė Vilniaus „Senjorams“ kaip trūkumą.

Aišku, yra ir kitų būdų, kaip palengvinti dabuotojo kišenę „teisėtai“. Pvz., slaptas pirkėjas. Neišlaikei testo ir džiaugsies gaudamas 1100–1200 Lt. Ir dirbdamas 168–175 valandų per mėn., tarp jų ir savaitgaliais. Ir jei anksčiau tikrindavo tik pasibaigus bandomajam laikotarpiui, tai dabar ir nesibaigus. O kas bjauriausia – netgi per kalėdinį prekybos vajų. Kai fiziškai negali prieiti prie kiekvieno: nuolat eilė, ir ant galvos vienu metu keli lipa. Slaptam pirkėjui nusibosta laukti, kol eilė dings, ir jis rašo, kad konsultantas nepriėjo, kad jam teko pačiam prieiti, o kad tuo metu konsultantui trise ant galvos lipo, galima ir neparašyti. Teko slapta pirkėjui „prieiti pačiam“ – 50 procentų. Mažiau nei trys klausimai iš konsultanto pusės – dar minus 20 procentų, nepadėkojai už pirkinį – dar 20 ir t. t. Išlaiko apie 10–15 procentų. Ir jei anksčiau žiūrėdavo videoįrašą, kaip bendrauja su slaptu pirkėju, tai dabar jau to nebereikia... Užtat ir darbuotojų kaita fantastiška – absoliuti dauguma neišdirba pusės metų.

Va čia ir slypi atsakymas, kodėl sutartis pasirašinėjama minimumui. Pvz., trūkumai ir išskaičiavimas iš algos. Rašai sutikimą, kad tau išskaičiuotų iš algos. Gali ir nerašyti – neišskaičiuos. Tik bus pagal patarlę „Kolūkis – savanoriškas dalykas. Neįstosi – sušaudysime“. Kitaip sakant, neišskaičiuos, bet gausi tik tą minimumą, kuris įrašytas sutartyje. Na, o kadangi pasirašai, jog sutinki dirbti ir savaitgaliais, tai ir gausi pliką minimumą.

Tokiame fone propaganda „Senjorų“ vidaus puslapyje, kad mūsų vertybės patenkinti klientai ir laimingi darbuotojai atrodo, švelniai tariant, negražiai. Toks įspūdis, kad prekybos centro viršūnėlė ne tik su dvasiomis šnekasi (tai būtų dar pusė bėdos), bet ir atsakymus girdi (o tai jau visai nekas). „Laimingi darbuotojai“, „Subūrėme daugiau nei 4 000 bendraminčių komandą“ ir t. t. – tiesiog erzina, ypač kai „Senjorai“ 2011 m. uždirbo 700 milijonų Lt grynojo pelno. 50–60 milijonų mažiau – ir 3 000 darbuotojų algos padidėtų 1,5–2 kartus (Respublikos valdžia, aišku, galėtų ginti žmonių interesus padidindama minimumą, bet, aišku, ginti oligarchų interesus labiau apsimoka). Aišku, kad darbuotojai nelieka abejingi tokiam požiūriui į juos, ir valgykloje mielai dalinasi informacija apie „Senjorus“. Ir kai kurie dalykai kaip minimum labai įdomūs. Pvz., sklinda kalbos apie „Senjorų“ prezidento turimą 5 žvaigždučių viešbutį Turkijoje (čia tiems, kurie galvoja, kad lietuviškas biznis pinigus palieka Lietuvoje). Arba kad UAB „Senjorų prekybos centras“ neturi savo patalpų ir nuomojasi patalpas iš UAB „Senjorai“, kurie priklauso tai pačiai žmonių grupei, kurie valdo UAB „Senjorų prekybos centras“.... Įdomu, tiesa? Arba rinkliava iš tiekėjų – nori, kad tavo prekės būtų geriausioje vietoje, pvz., prie kasų, moki 80–120 tūkstančių... Na, o kalbant apie patenkintus klientus – tai tipiškas nugirstas pavyzdys toks: darbuotojas atpjovė 2 metrus kažkokio laido, o pirkėjas namuose pasimatavo ir paaiškėjo, kad ten 1,9 m. Paskambino ir sukėlė triukšmą. Tik be reikalo, nes, pasirodo, tie kabelių matavimo aparatai turi leidžiamą 4–5 procentų paklaidą. Aišku, į kurią pusę.... Pardavinėjami kabelių likučiai (su 50 procentų nuolaida) irgi būna trumpesni negu ant jų rašoma. Nepaisant tokių šulerių metodų, „Senjorų“ pelnas sumažėjo drastiškai. Jei 2010 metais grynasis pelnas buvo 1 milijardas, tai 2011 m. tik 700 milijonų. Ko čia stebėtis – kaip išsireiškė vienas darbuotojas, ką čia gali nusipirkti Maximos darbuotojas už savo centus, ir ką mes galime nusipirkti Maximoje už savo centus. Maxima, beje, žada savo darbuotojams nemokamą maitinimą, o IKI ir maitina jau. Senjorai apie tai negalvoja ir negalvos – ne toks ten mentalitetas. Jei net respublikos valdžia nesuka galvos dėl 60–80 tūkstančių kasmet išvažiuojančių darbingo amžiaus žmonių, tai kodėl Senjorams iš valdžios neimti pavyzdžio? Visi vis tiek neišvažiuos, o mes dar atlyginimus sumažinsim, vešim dar daugiau pigiausio kiniško šlamšto ir toliau piniguose maudysimės. Panašiai kaip su naktine mokesčių reforma – kiek mokesčius pakelsim, tiek daugiau ir surinksim. Apie tai, kad žmonės statybinių (ir ne tik) prekių ima važinėti į Lenkiją, kur jos daug pigesnės, stengiamasi negalvoti.

Dar vienas požiūrio į žmones pavyzdys – tai visokie mokymai. Kaip pavyko išsiaiškinti, visi be išimties mokymai vyksta darbuotojų laisvadieniais. Nesvarbu, ar mokymai apie makaronų kabinimą klientams, ar autokrautuvo teisės (tarp kitko, už krautuvo teises išeinant teks susimokėti). Tačiau tie mokymai dar ir cirkas. Pvz., 2012 metų gruodį buvo kažkokie mokymai apie klientų aptarnavimą ir pan. Abi Vilniaus Senjorų parduotuvės sukrapštė apie 10 žmonių. Viena iš pirmųjų užduočių – prieš įjungtą kamerą papasakoti, kodėl Senjoruose gera dirbti (ir dar pasirašyti sutikimą, kad sutinki būti filmuojamas). Keletas žmonių sarkatiškai „pavarė” pagal reklaminį plakatą. Kiti tuo metu prunkštė burnas užsispaudę. Tik viena jaunutė mergina (ir panašu, kad ir lektorius) sarkazmo nesuprato ir, išvardijusi porą pliusų, nusprendė paprieštarauti dėl gero darbo. (Berods, ketino priminti nuskambėjusį vadovės atsakymą kasininkei, kai ta pasiskundė, kad ją stipriai pykina ir ji gali apalpti („sėdėdama nenualpsi, o vemti gali po kasa”). Lektorius filmuotojas sureagavo žaibiškai – mergina nespėjo nė žodžio apie trūkumus pasakyti, kai jis nutraukė: „Ne, apie trūkumus nereikia”, ir išjungė kamerą. Bet lektorius perspėjo: „Čia labai rimtas dalykas, dviejų dienų mokymams skirta 120 tūkstančių.“ Aišku, rimtas: kelias grupes po 8–10 žmonių moko po 4–5 lektorius. Čia ir 200 tūkstančių negaila būtų. Lektoriai tai labai patyrę, pvz., lektorė, mokanti klientų psichologijos ir kaip reikia dirbti su klientais. Vienas žmogus subtiliai pasišaipė paklausdamas, ar lektorė turi konsultantės arba pardavėjos patirties. Į tai nuskambėjo atsakymas, kad neturi ir jai jos nereikia, nes ji turi daug konsultantų kontrolės patirties... „Ir daugiau jis nieko nebesimokė, užtat daug mokė kitus“ (c.) Na, bet pagal Senjorų standartus ji labai gera lektorė (jos pačios vertinimu). Ir ji tokia tikrai ne vienintelė: yra toks dalykas, kaip atestacijos – krūva klausimų apie prekių išdėliojimą, atidavimą ir pačias prekes. Maža to, kad kad kai kuriuose skyriuose neišleidžia mokytis į mokymų salę (ir dar aiškina, kad apie tai nieko nesakytum personalo vadovei), tai dar pati testavimo programa su krūva klaidų. Na, kur jūs matėte šviesos diodą su 95 procentų naudingumo koeficientu? Kai Osram firma džiaugiasi diodu su 40 procentų naudingumo koeficientu. Ir tokių pavyzdžių ne vienas ir ne du. Su tuo apšvietimo skyriumi dar vienas anekdotas. Krūva dirbančių konsultantų, krūva išlaikiusių testus 100 procentų, o šviesos diodų juostelę prie transformatoriaus gali pajungti tik vienas žmogus. Nors aiškiai parašyta, kur jungti juostelę, o kur laidą iš rozetės (kaip pašnekovas paaiškino, pajungti tai jis gali, ir tokias „chaltūras“ senai daro, bet kadangi oficialiai neturi elektriko pažymėjimo, tai jam neleidžia). Bet šviesos reikalai prasti ne tik apšvietimo skyriuje, bet ir visuose Senjoruose. Juk ir šviesą įjungia, tik kai pradeda įleidinėti į parduotuvę pirkėjus. Taupo. O iki to sandėlyje tvyro tokia prietema, kad, norint pasižiūrėti užrašą ant dėžutės, tenka arba temti ją po kuria nors iš veikiančių lempų, arba pasišviesti mobiliuoju telefonu (prožektorių neišduoda). Mobilųjį telefoną, beje, turėti darbo metu kišenėje draudžiama.

Na, o baigiant apie pliusus ir minusus, galima pasakyti, kad Senjoruose nepatartina susirgti. Bent jau neišdirbus kelerių metų. Pvz., kažką atleido dėl to, kad susirgo per Kalėdas. Tai, aišku, negirdėtas įžūlumas iš darbuotojo pusės – sirgti per Kalėdas ir Naujuosius Metus. Baisiai primena Balio Sruogos romaną „Dievų miškas” (apie vokiečių koncentracijos stovyklą): „Anksčiau naujokas neprabuvęs lageryje trijų mėnesių, išvis neturėjo teisės prašyti medicinos pagalbos, kad ir kas jam būtų atsitikę.“ O atsitikti gali visko...

Kad manęs neapkaltintų neobjektyvumu, parašysiu ir apie teigiamą dalyką. Draudimas nuo nelaimingų atstikimų darbe. Pvz., nukrito darbuotojas nuo kopėčių. Kas ranką susilaužė, kas koją. Nors, aišku, tai visada darbuotojų kaltė. Neturi aukštalipio pažymėjimo – aukščiau kaip 120 cm lipti negali. O žmonės lipa ir aukščiau: ir 2, ir 3–4 metrus. Kai kurie patyrę darbuotojai lipa į tokį aukštį ir be kopėčių. Aišku, ne dėl to, kad nebūtų laiko kopėčias po visą sandėlį stumdyti, o tik norėdami gauti draudimo išmokas. Geri tie Senjorai – galėtų juk be aukštalipių pažymėjimų žmonių išvis nepriimti, bet priima....

Iš kitos pusės, kaip paaiškino darbuotojas veteranas – Senjorai prenumeruoja plataus formato tylėjimo programą šalies dienraščiuose, ir jei kas nors ir atsitinka darbe, tai apie tai tiesiog niekas nieko nerašo. Ir tikrai – kada aš paskutinį kartą skaičiau apie nelaimingą atsitikimą Senjoruose?

Tai va toks to lietuviško biznio veidas. Nors vietoje žodžio „veidas“, ko gero, vertėtų įrašyti kitą kūno dalį, minkštesnę ir apvalesnę.