Lietuviškoji teisėsauga Petro Gražulio „veidrodyje“

Daugelis mūsų teisėsaugos ydų atsiskleidžia įdėmiau pažvelgus į jos surengtą ilgalaikį viešą spektaklį, kuriame verčiamas dalyvauti parlamentaras Petras Gražulis. Sveiku protu mūsų policijos ir prokuratūros vadovų veiksmų paaiškinti jau neįmanoma, tačiau ir nesveikais juos vadinti neapsiverčia liežuvis – juk tie veiksmai palaikomi ne tik dalies parlamentarų, bet ir „aukštesnių“ instancijų. Tie parlamentarai nesuvokia, kad vien jau rimtais veidais klausydami akivaizdžių teisėsaugos vadovų paistalų žemina ir Seimą, ir jį rinkusius žmones. Seimūnų elgesys šiuo atžvilgiu labai svarbus, juk Seimas ir kuria mūsų teisėsaugos sistemą. Tad į P. Gražulio istoriją galima žvelgti kaip į mūsų teisėsaugos „veidrodį“. Kas jame matyti?

Generalinė prokuratūra visais įmanomais ir neįmanomais būdais siekė panaikinti parlamentaro teisinę neliečiamybę, kad jis būtų patrauktas atsakomybėn, esą nevykdęs „teisėtų policijos pareigūnų reikalavimų“. P. Gražulis neslepia savo krikščioniškosios vertybinės orientacijos, todėl atvirai pasisako prieš gėjų ir lesbiečių propaguojamas vertybes, ypač – prieš viešą lytiškumo demonstravimą ir gundymą naujaisiais homoseksualiais malonumais. O tie malonumai pastaruoju metu tampa pagrindine europietiška pasauliui teikiama vertybe. Tad šiuo požiūriu P. Gražulis nusiteikęs ir prieš pagrindinę „europinę“ liniją. Didžiuma mūsų politinio ir teisėsaugos elito tą liniją palaiko. Vieni – atvirai aistringai, kiti – santūriau, tačiau neslėpdami pritarimo besiplečiančiai gėjų paradų geografijai, taip pat ir naujojo lytiškumo programų įsitvirtinimui švietimo sistemoje.

Visa Lietuva, o su ja ir pasaulis matė nesyk kartojamus vaizdus, kaip policininkai minkė parlamentarą, paskui tempė jį. Plika akimi matyti pažeidimai policininkų veiksmuose, tačiau juk svarbiausia – pamokyti P. Gražulį. Patys policininkai nebūtų ėmęsi tokių veiksmų – tik užsiundyti, tik pajutę, kad kaip tik tokių veiksmų ir laukia vyresnybė, taip pat ir platesnis užkulisinis įtakingųjų sluoksnis. Tad policininkai parodo, ko jie išmokyti. Kaip ir žymiosios Garliavos operacijos metu. Juk žino – įsitrauks generalinis prokuroras su visa savo palyda, įsisuks teismų karuselė dėl „teisėtų pareigūnų reikalavimų nevykdymo“, pasipriešinimo ar trukdymo jiems vykdyti savo „pareigas“. Niekam jau bus neįdomu, ar patys tų pareigūnų reikalavimai yra teisėti, ar jų veiksmai nepažeidžia įstatymų.

Kokia teisinė sumaištis turi vyrauti mūsų politikų galvose, kai jie rimtu veidu aiškina, kad Seimo komitete svarstys klausimą, ar tai, kad P. Gražulis buvo surakintas antrankiais, kaip nors apribojo jo laisvę. Nenustebčiau, kad dėl to būtų nutarta kreiptis ir į Konstitucinį Teismą, kuris netruktų nudžiuginti publiką dar vienu teisinės išminties perlu. Neseniai jam juk pavyko pareigybinių atlyginimų proporcijas paversti dieviška konstitucine norma. Akivaizdūs policinės prievartos veiksmai mūsų teisėsaugai nė motais, nes ji žino – svarbiausia yra teismo ir vyresnybės sprendimas. Bėda ta, kad tokiai logikai pasiduoda ir dalis parlamentarų, nesuvokdami, kad labiausiai teisinius valstybės pamatus ir ardo teismų sprendimai, prasilenkiantys su akivaizdžiais, visiems matomais faktais ir sveiku protu. Tačiau toks ir yra lietuviškosios teisėsaugos tikslas – atbukinti žmones ir priversti juos aklai vykdyti visokius potvarkius bei sprendimus.

Homoseksualų eitynes pažymėjo atvykėlio olando elgesys. Jis prie Katedros, šventoje Lietuvos vietoje, šaipydamasis iš susirinkusių besimeldžiančių už eitynių organizatorių ir dalyvių sielas žmonių, skambino jiems savo lyties varpais, šitaip skelbdamas naujų vertybių metą. Mūsų teisėsauga stebėtinai greitai užglaistė šį įvykį – olandas išvyko iš Lietuvos sumokėjęs poros šimtų litų baudą ir palydėtas pritariančiųjų katučių. Neįžvelgta nei ypatingo cinizmo, nei šventos vietos išniekinimo, nei pasityčiojimo iš visuomenės moralės – vien menkas viešosios tvarkos sutrikdymas. Palyginkime su P. Gražulio atveju. Pastarasis – tiesiog baisus nusikaltėlis. Jau kurį laiką išsijuosę dirba policijos ir prokuratūros pareigūnai, Seimo komitetai ir pats Seimas, kad vienaip ar kitaip išnarpliotų jo nusikaltimus. Negaila nei darbo, nei lėšų. Nereikia didelio proto suvokti, kad valstybė vėjais paleido šimtus tūkstančių litų, – juk nėra pigios prokurorų ir seimūnų darbo valandos. Tačiau juk europinės svarbos darbui. Puikuosimės pirmininkaudami.

Tačiau tokia P. Gražulio „šlovė“ neduoda ramybės kai kuriems mūsų politikams, esą pernelyg stiprinantis savo įvaizdį. Tačiau juk niekas netrukdo ir kitiems ginti krikščioniškas vertybes. Keisčiausi šiuo atveju atrodo garsiausiai P. Gražuliu besipiktinantys konservatoriai – jų vadovai nepraleidžia progos paremti prokurorų reikalavimus ir padejuoti dėl parlamentaro vykdomos „rinkimų kampanijos“. Kas jau kas, o konservatoriai turėtų besąlygiškai palaikyti P. Gražulį, kaip krikščioniškas vertybes išpažįstantį politiką, – juk konservatoriai yra sykiu ir krikščionys demokratai. Tačiau kaip tik viešai šio politiko išsakomas krikščioniškumas konservatorius ir erzina – akivaizdžiai rodo vaizduojamą, apsimestinį konservatoriško krikščioniškumo pobūdį. Gal krikščionys demokratai niekam nepastebint virto gėjais krikščionimis?