Lietuvos išpardavimas

Feljetonas

Brangūs, brangieji ir patys brangiausieji. Vagys, atkatų meistrai ir sąžiningi milijonieriai. Toliau eitų laikantys politines nosis į vakarų pusę ir valstybės išdavikai. Besislepiantys po partinėmis (neperšaunamomis) nomenklatūrinėmis kaldromis – besidangstantieji patriotų etiketėmis. Jų tiek prisiveisė, prisidaugino ir į viską prilindo, kad net išsigandusi demografinė situacija kai kuriuos kiemus apeina ratu.

Po ilgo penkiasdešimties metų tarybinio (sovietinio) „okupacijos“ jungo. Po įtempto. Dvidešimt šešių metų lietuvių tautos genocido – pagal vakarų planus ir brėžinius. Atkūrus (išsivadavus nuo vienos priklausomybės ir tuojau atsigulus po dar blogesne), ką sapnavo gyvenantys anapus pinigingo Atlanto ir vietinė, gerai užsimaskavusi buržua – įvyko! Lietuva – jau be savo nacionalinio banko. Be LITO. Be 80% sunaikinto genofondo. Be stabilios valstybinės energetikos. Su įstatymų tvoromis, saugančiomis ponus nuo vargšų, ir jų apėjimais. Su korupcija visuose lygiuose. Su didžiausiu pasaulyje alkoholizmu, emigrantu srautu, suicidais ir genocidu. Su ne nustekentų darbinių piliečių, o grupių ir klanų interesais. Be šanso prasimušti iki referendumo net surinkus reikiamą parašų skaičių. Be vienodų sąlygų užsienio ir vietiniam: mažam ir vidutiniam kapitalui. Su, mažomis raidelėmis didelės netiesos rašymu ant produktų įpakavimų. Su „suverenitetu“ kuris užkoduotas marionetinių valdžių tampymui už virvučių.

Siurprizas Lietuvai, kad kitais metais žada atvykti ponas popiežius Pranciškus. „Savo tvirta laikysena Šventasis Sostas padėjo Lietuvos žmonėms kovoje dėl laisvės ir tai Lietuvai yra ypatingai svarbu“. Už ką Lietuvos žmonės (irgi ne kiaulės) – susigriebę, bažnyčios tarnautojams pradėjo mokėti pensijas. Renka į valdžią. Užmerkia akis į vieną kitą dvasininko nekaltą, neįrodytą, teisėsaugos neišaiškintą paišdykavimą. O gal atvažiavęs popiežius pasikvies „ant kilimo“ teisėjus, kurie eina iš proto tyčiodamiesi iš likusių Lietuvoje paskutinių gyventojų? Gėdins, duodamas pylos Seimo nariams – kurie pasirašė ir kurie apsukriai nedalyvavo... „Žemės ūkio paskirties žemės įsigijimo įstatymo Nr. IX-1314 pakeitimo įstatymo projekto (nauja redakcija) (Nr. XIIP-1902(4) priėmimą“? Drįstu abejoti. O gal tiesiai šviesiai pasakys prasigėrusiai, tuberkulioze spjaudančiai, narkomanizuotai, potencialių vėžininkų tautai – stokitės, imkite šakes ir ginkite savo ir savo į užsienį išvažiavusių vaikų teises bei laisves? Kažin... Greičiausiai atvirkščiai. Dievo tarpininko balsu dainuos: „Kaip radote taip ir paliksite. Reikia susitaikyti ir prisitaikyti. Atsukti antrą skruostą... Ne šokinėti valdžios vilkams į akis, o nuolankiai patiems lįsti jiems į nasrus“. Jis juk nebadavo palapinėje protestuodamas dėl valdžios ir teisėsaugos savivalės, lyjant lietui, naktimis gąsdinant policininkams – Daukanto aikštėje. Nematė kaip šiaulietė teisėja Irena Stasiūnienė, teismo salėje, slepia pagrindinį daiktinį įrodymą, neleidusi su juo net susipažinti! Be jokio perėmimo perdavimo akto, be protokolo! O sekančiame posėdyje – bruko kažkokius fragmentus, kurių anksčiau niekada akyse nebuvau matęs, nedviprasmiškai „murkdama“: „Ar čia tos endoprotezo detalės, kurias chirurgas išėmė operacijos metu? (Operacijos metu aš buvau „po narkoze“, o mano kviesti prokuratūros darbuotojai nei filmuoti, net dalyvauti operacijos metu nesivargino)“. Nei jų, nei apsukruolių – kurie tą užsakytą vardinį endoprotezą planinei operacijai į KUL pristatė – pati teisėja iškviesti į teismą – neleido.

Mūsiškė, poetų apdainuota, ubagų apverkta ir apžagsėta, baigianti galutinai išsilietuvinti šiandieninė Lietuva – buvo agrarinė, tapo totalitarine. Jungas yra jungas. Uždėjo pavalkus, pagąsdino puolančiais rusais – turi tempti. Visiems, to nelengvo savų saviems uždėto pažeminimo temptukams nuoširdžiai linkiu: būtinai sulaukti artėjančių švenčių ir jeigu įmanoma jas pergyventi – su vilties kibirkštėle akyse.