Lietuvos režimas prieš Lietuvą ir pasaulį

Vilniaus televizijos bokštas – akis badantis, vis dar aplaidžiai nesunaikintas sovietinio palikimo reliktas, dideliu spinduliu gėdingai dergiantis neprikausomos Lietuvos sostinės vaizdą.

„Istorinėje situacijoje, kurioje daug kalbama ne tik apie jau realiai vykstantį „naująjį Šaltąjį karą“, bet ir apie Trečiojo pasaulinio karo galimybę, Lietuva užėmė bekompromisę, visiškai nelanksčią ir kraštutinę 1991 m. susikūrusios globalios neoliberalios pasaulinės tvarkos gynimo poziciją. [...] Mūsų užsienio politika yra šis tas didesnio negu vien tik burnojimas prieš Rusiją. Nekritiškas užsiangažavimas JAV užsienio politikos vektoriui priešpriešina mus ne tik Rusijai, bet ir didžiajai pasaulio daliai ir visai Homo sapiens rūšies istorijai.“^*

Šie žodžiai buvo parašyti prieš septynerius metus, antraisiais Ukrainos krizės metais. Nuo to laiko situacija tik pablogėjo. Nesitenkindamas trisdešimt metų kultivuojama politine rusofobija, neoliberalus Lietuvos režimas dabartinės vyriausybės rankomis griauna santykius su Kinija, atsitveria tvoromis nuo Baltarusijos valstybės ir pačios Lietuvos piliečių. Susidaro įspūdis, jog Lietuvą terorizuojanti mizantropų gauja jaučia sadistinį malonumą naikindama Lietuvos ekonomiką ir yra apsėsta politinės valios paaukoti Lietuvą ant mirštančio vienpolio pax Americana pasaulio altoriaus.

Dabartinės Lietuvos vyriausybės politinės valios kryptį sudaro trys destruktyvūs vektoriai, nukreipti prieš: 1) Lietuvą; 2) Vakarus; 3) pasaulį. Tai – agresyvios mažumos politinė valia, nukreipta prieš daugumą Lietuvos, Vakarų ir viso pasaulio žmonių.

1) Už dabartinės valdančiosios koalicijos partijas balsavo mažiau nei 20% Lietuvos rinkėjų. Tačiau ši koalicija vykdo agresyviausią per pastaruosius trisdešimt metų prieš „tradicines vertybes“, už kurias pasisako dauguma Lietuvos žmonių, nukreiptą politiką.

2) Ši ultraliberali globalistų koalicija kartu su kitų Vakarų šalių globalistais vykdo antinacionalinę prieš „tradicines vertybes“, už kurias pasisako vis dar dauguma Vakarų šalių žmonių, nukreiptą politiką. Lietuvos ir kitų Vakarų šalių globalistų solidarumas pasireiškė ir prieš pilietines teises nukreiptoje politikoje COVID-19 pandemijos metu.

3) Sąmoningai ir valingai supriešindama Lietuvą su kylančiais alternatyviais pasauliniais galios poliais (Rusija ir Kinija), dabartinės valdančiosios koalicijos suformuota vyriausybė ne tik dar didesniu mastu už iki šiol buvusias vyriausybes nepaiso pamatinio Stasio Šalkauskio suformuluoto Lietuvos sėkmingą vystymąsi laiduojančio principo - pusiausvyros tarp Rytų ir Vakarų – bet ir priešpastato Lietuvą didžiajai pasaulio daliai.

Destruktyvus Lietuvos režimo veikimas pasireiškia ir Ukrainos krizėje nuo jos pradžios iki dabartinio momento. Krizės pradžioje Lietuvos režimas kartu su kitais Vakarų režimais įžūliai kišosi į Ukrainos vidaus reikalus ir palaikė antikonstitucinį perversmą, kurio dėka valdžią Ukrainoje uzurpavo agresyvi mažuma, išprievartavusi ir tebeprievartaujanti Ukrainos istoriją ir – panašiai kaip Lietuvos režimas Lietuvos atveju - atmetusi pamatinį sėkmingą Ukrainos vystymąsi laiduojantį principą, pusiausvyrą tarp Rytų ir Vakarų. Dėsninga, kad Lietuvos režimo destruktyvi veikla Ukrainoje savo kulminaciją pasiekė esant dabartinei ultraliberaliai globalistų vyriausybei, tiekiančiai Ukrainos režimui ginklus.

Lietuvos neoliberalaus režimo destruktyvumas negali būti paaiškintas vien tuo, kad jis yra proamerikietiškas, o Lietuva yra JAV vasalas. Vengrija irgi yra JAV vasalas. Visos NATO narės yra JAV vasalai, bet nedaug tėra NATO narių, kurių užsienio politika būtų tokia makabriška, kokia yra Lietuvos režimo – ypač dabartinės vyriausybės – vykdoma užsienio politika. Jos makabriškumas yra sąlygotas jos įkvėpimo šaltinio – agresyviausios JAV politinio elito dalies, vadinamųjų neokonservatorių, siekio priešintis daugiapolio pasaulio gimimui „iki paskutinio limitrofo“. Lietuvos atvejis yra vienas tragiškiausių šios strategijos pavyzdžių.

Lietuvos neoliberalaus režimo – ypač dabartinės valdančiosios koalicijos – vykdoma užsienio politika diskredituoja patį Lietuvos valstybingumą, nes kai kam gali susidaryti įspūdis, kad pagrindinė šito valstybingumo paskirtis yra kenkti kaimynams ir būti pagaliu, kurį JAV kaišioja į gimstančio daugiapolio pasaulio ratus. O tai būtų ne tik pavojinga, bet ir neteisinga XIII amžiuje gimusio valstybingumo atžvilgiu. Jis tikrai vertas daugiau nei būti psichopatų ir mizantropų „vertybinės“ politikos įkaitu.

*Andrius Martinkus, „Lietuva lemtingame Homo sapiens rūšies istorijos taške“, Šiaurės Atėnai, 2015, Nr. 10 (1218)