Iš kairės į dešinę: valstybės vadovas Vytautas Landsbergis, Ukrainos prezidentas Vladimiras Zelenskis, Gerovės valstybės kūrėjas Gitanas Nausėda, pirmoji valstybės ponia Diana Nausėdienė ir Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. |
Lietuvos viešojoje erdvėje vietinės aktualijos dažnai „pamirštamos“, ir ukrainietiška tematika dominuoja jau seniai: įvairiose šalies vietose jau gerokai daugiau Ukrainos vėliavų nei vietinių Lietuvos vėliavų, per TV kanalus vis skamba pasisakymai apie didvyriškas ukrainiečių kovas, pabėgėliams iš Ukrainos skiriamas didelis dėmesys: įvairios socialinės garantijos, būstai, darbo vietos įvairiose šalies įmonėse. Ir dar vienas iš ryškių akcentų: tai jau du metus didžiulės sumos iš šalies biudžeto skiriama karinei paramai Ukrainai. Ir ši linija tęsiasi : štai sausio 10 dieną Vilniuje viešėjo Ukrainos prezidentas V. Zelenskis, susitikimo su juo metu Lietuvos prezidentas G.Nausėda pareiškė, kad jau nutarta iš Lietuvos biudžeto skirti dar 200 milijonų eurų karinei paramai Ukrainai.
Tuštėjanti Lietuva ir didėjanti parama Ukrainai
Gaila, tačiau valdantieji nelabai kreipia dėmesio į tokias „smulkmenas“, kaip drastiškai tuštėjanti Lietuva. Ir karinės paramos mastai Ukrainai vis auga. Dar 2022 metų pavasarį į Ukrainą buvo gabenami automatai, šaudmenys, „Stinger“ sistemos. Vėliau paramos mastai vis didėjo: į Ukrainą pradėti gabenti šarvuočiai, kulkosvaidžiai, dronai bei kita karinė technika. Ir štai dar vienas karinės paramos paketas – 200 milijonų eurų. Iš Lietuvos į karinio konflikto zoną bus gabenami dronai, kariniai sunkvežimiai, visureigiai, šaudmenys, apranga kariškiams bei kiti paramos elementai. Lietuvos gynybos ministras Arvydas Anušauskas teigia: „Paramos Ukrainai tiekimas-vienas pagrindinių mūsų ministerijos veiklos prioritetų. Lietuvos tiekiama ginkluotė prisideda prie Ukrainos kovos už nepriklausomybę, mes ir toliau tęsime šią misiją“.
Tuo tarpu šalies piliečių reikalams skiriamas menkas dėmesys. Pensijos ir atlyginimai kyla labai nežymiai, tuo tarpu maisto produktų kainos ir komunaliniai mokesčiai auga sparčiai. Panašu, kad prezidentas Gitanas Nausėda jau pamiršo pažadus Lietuvoje kurti gerovės valstybę.
Karinės paramos Ukrainai vajus. Nusivylimas ir fanatizmas
2022-2023 metais Lietuva, Latvija ir Estija itin didelį dėmesį skyrė Ukrainai – į tuos Pabaltijo kraštus vykdavo gausios ukrainiečių politikų bei kariškių delegacijos, ir pastoviai iš Pabaltijo buvo gabenami dideli kiekiai įvairių ginklų.
Tačiau ne visos ES šalys tokios „pažangios“: štai Vengrija ir Slovakija jau faktiškai visai netiekia ginklų Ukrainai. Labai ženkliai karinę paramą sumažino Ispanija, Italija, dar keletas ES šalių.
Įdomu pastebėti, jog ir Pabaltijo lyderių tarpe vis tik juntamas nusivylimas. Štai visai neseniai Lietuvos premjerė Ingrida Šimonytė pareiškė: „Deja, tenka pripažinti, tikėjomės kitokios karinio konflikto Ukrainoje eigos. Faktiškai tai reiškia, kad pirminis scenarijus apie Kijevo proveržį nebuvo įvykdytas. Panašu, kad 2024-ieji bus sunkūs metai“.
Gaila, kad tas nusivylimas neduoda tikro suvokimo. Ir dar dominuoja fanatizmas. 2023 metų eigoje iš Lietuvos į Ukrainą gabenta labai daug įvairios ginkluotės. Tame tarpe perduoti MI-8 sraigtasparniai, priešlėktuviniai pabūklai L-70, granatsvaidžiai, dronai, milijonai šovinių, radiolokacijos kompleksai. O šiais metais vėl tęsis paramos Ukrainai vajus.
Visi požymiai rodo, kad valdančio režimo lyderiai neturi savarankiškos pozicijos, tėra akli fanatikai, NATO struktūrų statytiniai. Kas bent kiek priešinasi tai fanatiškai linijai, patiriai atakas. Štai tik pora iš daugelio pavyzdžių. Pirmas pavyzdys: pereitų metų gale iš Seimo pašalintas deputatas Petras Gražulis, kuris pastoviai primindavo, jog reikia ne tik teikti paramą Ukrainai, bet rūpintis Lietuvos žmonių gerove. Antras pavyzdys: jau artimu metu prasidės žinomų visuomenės veikėjų: žmogaus teisių gynėjos, žurnalistės Erikos Švenčionienės, žurnalisto Kazimiero Juraičio, ir istoriko Valerijaus Ivanovo teismo procesas. Jie bus teisiami už keliones į Rusiją bei Baltarusiją, ir viešus pasisakymus už draugiškus santykius su Rusija.
Kaip Lietuvai ekonomikai smogė atsitraukimas nuo Rytų rinkų?
Įdomu pasiaiškinti, kaip gi klostosi Lietuvos ekonomikos padėtis, kai buvo pasirinkta remti, remti ir dar kartą remti Ukrainos kariškius, o tikros šalies ekonominės-finansinės realijos nustumtos į antrą ar net trečią planą. Rudenį Lietuvoje tradiciškai suvedami pagrindiniai statistiniai duomenys. Taip buvo ir 2023 –ujų rudenį, ir įdomu sužinoti –kuo įdomios statistikos detalės?
Palyginus su 2021 metais, pigiausių maisto produktų krepšelis pabrango net 33 procentais. Tuo pačiu paaiškėjo skandalingi duomenys apie Lietuvos ekonomikos šakų kreivę žemyn: per dvejus metus nuo 2021-ujų metų, vaistų gamyba sumažėjo net 42,5 procento, automobilių detalių gamyba – 38,3 procento, naftos produktų gavyba – 11,6 procento. Dėl naftos srities – dar neseniai buvo džiūgaujama jog lietuviškos naftos išgavimas yra labai perspektyvi sritis. Deja, jau matosi, kad realybė skiriasi nuo rožinių svajonių. Dėl vaistų gamybos padėtis aiški-didelė dalis gaminamų vaistų buvo gabenama į Rusiją bei Baltarusiją, ir nutraukus jų eksportą į kitas šalis, paaiškėjo kad rasti taip vadinamas „naujas rinkas“ sudėtinga.
O štai Lietuvoje daugelį metų klestėjusi trašų gamyba visai žlugo: užsidarė du stambūs trašų fabrikai – Kėdainių „Lifosa“ ir Jonavos „Achema“. Ir šiuo atveju suveikė rusiškas faktorius – nes būtent iš Rusijos buvo gaunama didelė dalis trąšų gamybai reikalingų komponentų, o jau pagamintos trąšos vėlgi dalinai buvo gabenamos į šią kaimyninę šalį.
Priėmus politinius sprendimus visai nutraukti ekonominius ryšius su Rusija, viskas žlugo, trašų įmonės užsidarė, šalies biudžetas neteko gan daug pajamų, nes šios itin pelningos sumokėdavo daug mokesčių, o gatvėje atsidūrė tūkstančiai bedarbių.
Ryšių su Rusija nutraukimas smogė ir transporto sektoriui. Daug Lietuvos gyventojų dirba tolimųjų reisų vairuotojais. Dar 2019-2021 metais jų mėnesio algos sieke 1500-1700 , tačiau jau 2023 metais ženkliai sumažėjo – jau tik 1000-1200 eurų. Kodėl? Nutraukus ryšius su Rusija, sumažėjo transporto bendrovių pelnai, be to, vairuotojais įsidarbino daug ukrainiečių, kurie sutiko dirbti už mažesnes algas. Ir to rezultatai – kai kurios smulkios transporto įmonės žlugo, ir vairuotojai tapo bedarbiais, o dalis stambesnėse įmonėse dirbusių Lietuvos piliečių pasitraukė iš darbo, nes už tūkstantį eurų dirbti specifinį, reikia pripažinti tikrai nelengvą darbą (kai po 30-45 paras tenka būti reisuose, ir tik po galima porą savaičių atsikvėpti namuose) nelabai apsimoka.
Dėl komunalinių mokesčių, tai jie taip pabrango, kad pensininkams kartais tenka pakloti visą mėnesio pensiją. Nes nuo 2022 metų pavasario mokesčiai už būstą ėmė drastiškai kilti, ir dabar jau dažnai siekia 200-280 eurų per mėnesį. O daug Lietuvos gyventojų gauna pensijas, kurios siekia nuo 200 iki 300 eurų per mėnesį. Kodėl taip išaugo komunaliniai mokesčiai? Visai nutraukus elektros įsigijimą iš Rusijos, jos kaina labai pakilo. Dėl tos priežasties smarkiai išaugo ir dujų kaina. Taigi antirinkos įsigalėjimas smogė daugeliui piliečių.
Kada baigsis šokis su kardais? Ar įmanomas Lietuvos atgimimas?
Publicistas, žmogaus teisių gynėjas Henrikas Juodiška: „Kaip buvęs verslininkas, ir kaip žmogaus teisių gynėjas, stebiuosi dabartine padėtimi. Ekonomika turi savo dėsnius, ir negalima taip visko sujaukti – kaip kad dabar padaryta. Atsitraukimas nuo Rytų rinkų buvo klaida. O ką gali gero Lietuvai suteikti karinės paramos Ukrainai plėtra? Kam mums reikalingas tas šokis su kardais ? Ar yra strateginiai Lietuvos ekonomikos vystymo planai? Deja, apie tai nieko negirdime. Girdime tik karinės isterijos šūkius. Apskritai, padėtis tokia, kad primena juokingą sceną: kai vežimas statomas prieš arklį. Gal geriau nesivelti į karinių konfliktų židinius? O atlikti tikrą šalies ekonominį auditą?.“
Žurnalistas ir istorikas Giedrius Grabauskas: „Mūsų krašte nemažėja skurdas ir masinė emigracija į Vakarus. Ir tokių reiškinių fone vis dar tęsiama karinė parama Ukrainai. Švelniai tariant, tai kelia daug klausimų. Ar Lietuva tokia turtinga, kad galima būtų švaistyti biudžeto lėšas, šimtus milijonų eurų? Tokias sumas skirti šarvuočiams, dronams, visureigiams, šoviniams? Ir tuos ginklus bei karinę įrangą vis vežti į karo zoną?
Jau metas daryti išvadas. Iš karinės isterijos krypties pasukti link taikos krypties. O tam reikia keliu salygų. Pirma – Lietuva turi tapti neutralia šalimi, taikos zona. Antra – jau pribrendo laikas skelbti amnestiją dėl politinių motyvų persekiojamų asmenų atžvilgiu. Trečia – norint atkurti pilietinę santarvę bei realią ekonominę gerovę, sudaryti draugystės ir bendradarbiavimo sutartis su Rusija, Baltarusija, Kinija, Kuba, Vietnamu. Šių kelių sąlygų įvykdymas sudarys sąlygas tikram Lietuvos atgimimui.“