Lukašenka uždraudė „lėkštes“

Baltarusijos daugiabučių gyventojai nebeturi teisės žiūrėti palydovinės televizijos. Baltarusijos Respublikos ministrų taryba patvirtino naują procedūrą, iš esmės draudžiančią palydovinės įrangos registravimą ir kabinimą ant daugiaaukščių sienų ir stogų.

Norėdamas iškelti anteną, baltarusis nuo šiol turės prašyti vietinės valdžios leidimo, parengti projekto dokumentus, pereiti kelias derinimo pakopas ir tik tada kreiptis į kompaniją, užsiimančią atitinkamos įrangos pastatymu. Prieš tai valstybinis inžinierius turės apžiūrėti namą ir išduoti įrangos kompanijai atitinkamą leidimą. Visam procesui įstatyme numatytas mėnuo.

Galų gale leidimas kainuos apvalią sumą – kelis šimtus dolerių. Beje, ir tuomet pilietis nebus apdraustas nuo neigiamo atsakymo, kurį, aišku, galima ginčyti Baltarusijos teisme, bet vargu ar kas nors tuo užsiims. Anot The New Times šaltinio, antenos „legalizacija“ – „sudėtinga ir varginanti procedūra: manoma, kad daugelis tuo tiesiog neužsiims“.

Kuo neįtiko

Kovos su „lėkštėmis“ priežastys yra paviršinės. Pirma, valdžia nori apriboti piliečių prieigą prie užsienio masinio informavimo priemonių – net Rusijos televizijos kanalai šiuo metu ėmė itin negatyviai kalbėti apie Baltarusiją. Be to, pastaraisiais mėnesiais pastebimas ir tam tikras politinis Baltarusijos ir Ukrainos nuomonių nesutapimas. Minskas mėgino apriboti Ukrainos maisto produktų tiekimą vietos rinkai ir dėl to, be abejo, sulaukė Ukrainos žurnalistų, kurių laidos Baltarusijoje noriai žiūrimos, kritikos.

Be to, Lenkijos teritorijoje veikia vienintelis baltarusiškas opozicijos kanalas „Belsat“. Jį matyti gali tik „lėkščių“ savininkai. Ne veltui „Belsat“ informacinių programų vadovas Aleksejus Dikovickis šioje valdžios iniciatyvoje įžvelgia smūgį savo darbdaviui.

Antra, su faktiniu palydovinės televizijos uždraudimu aiškiai susiję kabelinių tinklų operatoriai. Reikalas tas, kad baltarusiai ėmė masiškai atsisakinėti kabelinės televizijos tada, kai ją iš pagrindų „apvalė“ nuo užsienio visuomeninių politinių televizijos kanalų. Baltarusijoje už kelis šalies prezidentą „įžeidžiančius“ pasišaipymus uždraudė net Rusijos TNT. Dabar kabelinės televizijos tinklelyje – tik pramoginės programos.

Nederėtų pamiršti ir to, kad 2015 metais Baltarusijoje turi vykti prezidento rinkimai. Eiliniai baltarusiai įsitikinę, kad iš jų tikslingai atimama galimybė lemiamos politinės kampanijos išvakarėse stebėti alternatyvią televiziją. Rusijos televizijos kanalų naujienos Baltarusijos eteryje rodomos valanda vėliau, o visi siužetai apie Baltarusiją iškarpomi. „Kabeliniuose paketuose nėra net Ukrainos televizijos kanalų ir jau kelis mėnesius jų negalima sugaudyti net per palydovą. Mįslė“, – kalbėdamasis su The New Times stebėjosi baltarusių politologas Romanas Jakovlevskis.

Ar valdžia pasieks norimo efekto, galutinai baltarusiams nuleidusi eterio uždangą?

Baltarusijos žiniasklaidos ekspertas ir režisierius Leonidas Mindlinas tuo abejoja. „Tie draudimai iš esmės beprasmiški: kol dirba internetas, kad ir pats lėčiausias, žmonėms išlieka prieiga prie alternatyvios informacijos, tegu ir ne televizijos formatu.“ Ekspertas įsitikinęs, kad valdžia tokia „apsauga“ tik kenkia sau, galutinai įtvirtindama savo kaip piliečių teisių smaugikės įvaizdį.

„Šalyje jau neliko žurnalistų“

Ekspertai nurodo, kad palydovinių antenų yra apytikriai 800 tūkstančių vienetų. Prieš dešimt metų manyta, kad jų buvo apie 350 tūkstančių.

Kad sumažintų gyventojų susidomėjimą užsienio kanalais, valdžia atidaro du naujus. Iš viso šalyje kol kas veikia trys dideli televizijos kanalai: ONT, BT ir STV. Baltarusijos 4-as kanalas bus išimtinai „šeimyninis“, nuolat rodantis serialus. Dar vienas naujadaras – penktasis – taps sporto kanalu.

Baltarusijoje nėra ir nepriklausomos spaudos. Opozicijos laikraščiai kioskuose neparduodami, o didžiausias šalies leidinys „Komsomolskaja pravda Belorusiji“ apskritai vengia šalies politinio gyvenimo aprašymų. Ir net nekomentuoja vyriausybės ar valstybės vadovo pareiškimų, tik pateikia skaitytojams citatas iš oficialių asmenų pareiškimų. Nedideli regioniniai laikraščiai priversti bendradarbiauti su valdžia, kitaip jiems neliks vietos kioskuose, o jų žurnalistams nebus leidžiama dalyvauti oficialiuose valstybės tarnautojų renginiuose.

Beveik visos opozicijos masinių informavimo priemonių žurnalistai, gyvuojantys iš užsienio paramos, skelbia žinias tik iš užsienio. Jei jie su diktofonais ar kameromis pasirodo gatvėse, juos kaipmat sulaiko teisėsaugininkai.

Vieno didžiausių Baltarusijos laikraščių redaktorius, kalbėdamasis su The New Times korespondentu, pareiškė, kad „šalyje jau neliko žurnalistų. Yra propagandininkai, už 500–700 dolerius per mėnesį rašantys propagandinius straipsnius, kurių niekas nebeskaito. Tiražus užtikrina priverstinė prenumerata: nori nenori, bet „Tarybinė Baltarusija“ tavo pašto dėžutėje bus, ir už prenumeratą susimokėsi. Kitaip atleis iš darbo“, – pasakojo jis.

Kita stovykla – opozicijos tinklalapių darbuotojai. „Visas jų turinys – tai arba valstybės informacijos agentūrų pranešimai pakeistais pavadinimais, arba kažkokios citatos iš emigracijos forumų, arba perspausdinta medžiaga iš Rusijos, Ukrainos ar Vakarų laikraščių“, – pridūrė žurnalistas.

Prieiga prie opozicijos tinklalapių kompiuteriuose, kurie priklauso valstybinėms įstaigoms ir įmonėms, uždrausta jau trejus metus. Eiliniams piliečiams prieiga prie opozicijos žinių nutraukiama retai, socialinių konfliktų, opozicijos mitingų metu ir t. t. Tiesa, vaizdo medžiagos opozicijos tinklalapiuose beveik nėra. Šalyje, kurioje interneto greitis butuose retai viršija 1 megabaitą per sekundę, juo naudotis ypač nepatogu ir gana brangu, o neribotais prieigos prie tinklalapių paketais mėgaujasi labai mažai žmonių.

Nepriklausomų masinės informavimo priemonių diskreditacija aktyviai užsiima KGB. Kelios dešimtys čekistų kasdien, atlikdami savo pareigas, rašo opoziciniuose tinklalapiuose naujienų komentarus, siedami apginti prezidentą ir jo vykdomą politiką, „iškeldami į dienos šviesą“ redaktorius, kaltindami juos cenzūra, kai tie išima jų komentarus. Retsykiais valdžios iniciatyva vykdomas informacinis dergimas. Pavyzdžiui, neseniai judėjimo „Už laisvę“ vadovas, 2006 metų kandidatas į prezidentus Aleksandras Milinkevičius, kurio vardas opozicijos sambūryje vis labiau siejamas su KGB, išvadino „Chartiją 97”, didžiausią Baltarusijos opozicijos resursą, tendencinga ir propagandine. Politiko nuomone, tinklalapyje turi atsispindėti įvairios nuomonės apie tai, kas vyksta šalyje, o ne tik valdžios kritika.

Bet kaip nekritikuoti, jei kiekvienas nepriklausomo žurnalisto tyrimas dėl pliuralizmo šalyje pasitinkamas su šakėmis. Žurnalistas Olegas Gruzdilovičius, knygos „Kas susprogdino Minsko metro“ autorius, gegužės pabaigoje gavo iš prokuratūros įspėjimą dėl neleistino teisėtvarkos pažeidimo „platinant neobjektyvią ir sąmoningai iškreiptą informaciją“. Beje, Baltarusijoje jau kelerius metus veikia įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už vyriausybės ir valstybės diskreditavimą. Šįkart prokurorus papiktino faktas, kad Gruzdilovičius eksperimento metu vaikštinėjo įvairiose metro stotyse nešinas dideliu krepšiu, kuriame buvo prikrauta daugybė metalinių daiktų. Ir beveik visose metro stotyse budintys milicininkai į įtartiną praeivį nekreipė jokio dėmesio.

Gegužės 18 dieną valstybinė informacinė agentūra „BelTA“ straipsnelį apie vorus iliustravo bendra Lukašenkos ir Kazachijos prezidento Nursultano Nazarbajevo nuotrauka. Prie naujienos „Nuodingi vorai tarantulai įsiveisė Baltarusijoje“ buvo pridėta dviejų politikų nuotrauka. Ją pakeitė, tačiau informacija pasklido opozicijos šaltiniuose ir forumuose, atseit baltarusių žurnalistai, iš kurių atimta teisė laisvai dirbti, imasi naujos protesto formos – provokacijos. Ką gi, visko gali būti...

Vertė Alicija Žukauskaitė

Šaltinis: „newtimes.ru“