Lukiškių aikštė ir požiūris į Vytį dar labiau suskaldė visuomenę

Vasario pabaigoje Tarptautinės dailės kritikų asociacijos (AICA) Lietuvos sekcijos, Lietuvos dailės istorikų draugijos nariai, Lietuvos kultūros tyrimų instituto darbuotojai pakvietė pasirašyti peticiją „Už  laisvą  Lukiškių aikštę!“.

Peticijos iniciatoriai siekė, kad jauki Lukiškių aikštė nebūtų bjaurojama pseudo paminklais.

„Lietuvai nereikia stabų, esame prieš skubotą isterišką paminklizmą. Mums reikia  gyvybingų, iš  tikro gyvenimo kylančių programų, mūsų valstybės kūrimo ir stiprinimo idėjų, kurios sutelktų Lietuvos visuomenę ir stiprintų viltį. Atmename, kai tūkstantinės minios akivaizdoje tuometinėje Lenino aikštėje buvo demontuotas paminklas sovietinės imperijos stabui Leninui. Tuomet aikštės centre atsivėrė  švari erdvė – tikras laisvės ženklas, kurį kiekvienas pripildėme savo  gyvenimo turiniu ir tikėjimu Lietuva,  bendro gėrio kūrimu. Švari erdvė iki dabar  buvo išsaugota, joks naujas stabas joje nebuvo pastatytas. Nūnai ne paminklų  statymo metas, o naujų idėjų, kurios mus atnaujintų, laikas. Lietuvai, įžengusiai į valstybės atkūrimo šimtmečio jubiliejaus metus, labiausiai reikia vilties  turinio, o ne sustabarėjusių konstruktų. Taip, Vytis yra mūsų valstybės ženklas, mūsų herbo centras. Jis  vainikuoja Simono Daukanto aikštėje Respublikos Prezidento rūmų fasadą, Vytis plazda mūsų vėliavoje, ženklina visus valstybės institucijų dokumentus. Bet pagrindinės paminklo bėdos yra bent dvi. Pirma, nevykusi idėja - kam Vytis mojuos kardu, ar ne Genocido aukų muziejui? Antra, dėl žemokos meninės kokybės žirgas, deja, atrodo apgailėtinai. Pretenzijos į realizmą, bet anatomiškai žirgo skulptūra neįtikina, nežavi. Raitelio poza yra beveik neįmanoma derinyje su žirgo poza. Stilizuotas sprendimas šiek tiek gelbėtų, bet tik šiek tiek. Vyčio negalima savintis, negalima jo  profanuoti niekam,  prisidengiant dirbtinai sulipdytų fondų, komitetų sprendimais. Vytis yra  mūsų valstybės  vizitinė kortelė, rodanti piliečių tapatybę Tėvynėje ir visame pasaulyje. Tai yra mūsų visų, o ne kokių nors atskirų  grupuočių nuosavybė. Prašome Lietuvos valstybės ir Vilniaus miesto vadovus išsaugoti Lukiškių aikštėje  laisvės  erdvę, palikti aikštę švarią ir jaukią žmonių susitikimams, buvimo kartu džiaugsmui kaip laisvės ir vilties erdvę dabarties ir ateities Lietuvai. Čia  ne tik ir ne tiek meninės kokybės, profesionalumo klausimas. Tai jau gerokai daugiau – čia jau pažeidžiamos žmogaus, kiekvieno vilniečio, Lietuvos piliečio  teisės, kai atskira grupuotė, fondas mėgina uzurpuoti širdžiai  mielą  laisvoje Lietuvoje tapusią Vilniaus teritoriją“, - buvo sakoma peticijos tekste, kurią pasirašė apie tūkstantis piliečių.

Balandžio 25 d. konservatoriai surengė spaudos konferenciją „Kas vilkina Lukiškių aikštės Laisvės kovotojų atminimo memorialo ir jos kompleksinio sutvarkymo projektą?“.

Joje buvo pranešta, kad „Lukiškių aikštės paminklą dovanojančios nevyriausybinės organizacijos asmeniškai kreipėsi į premjerą, prašydamos rasti bent 10 minučių savo darbotvarkėje iniciatyvos ir memorialo pristatymui“.

„Praėjusį trečiadienį tvirtinant šimtmečio programą iš jos išbraukta Lukiškių aikštės atidarymo ceremonija, nebėra signatarų pagerbimo, nebelieka ir paminklo atidarymo. Stebėdami tokius nesuvokiamus valdžios sprendimus manome, jog Premjeras, meras ir kiti pareigūnai arba nesusipažinę su mūsų parengtu projektu, arba dar blogiau – neturi noro net įsigilinti į idėją ir jos įgyvendinimą. Todėl kreipiamės į Ministrą Pirmininką Saulių Skvernelį, prašydami skirti mums bent 10 minučių savo laiko, kad galėtume pristatyti projektą, supažindinti su idėja“, – teigė Lietuvos Sąjūdžio tarybos pirmininko pavaduotojas Laimis Dieninis.

Spaudos konferencijoje dalyvavęs „Vyčio“ paramos fondo vadovas Vilius Kavaliauskas teigė, jog susidaro įspūdis, kad valstybės pareigūnai kitais metais Lietuvos šimtmečio minėjimo nešvęs, todėl neleidžia ir piliečiams rengti didelių projektų:

„Šiandien mes esame desperatiškoje situacijoje, kai gyventojai daug paaukojo, o mums neleidžiama statyti paminklo. Vadinasi, mes tarsi patys apgauname žmones, kurie mumis tikėjo ir aukojo istorinės atminties skulptūrai. Mes jaučiame nepaprastai didelę atsakomybę prieš žmones, be kurių šio projekto net nebūtų. „Vyčio“ memorialinis kompleksas gali būti vienas ryškiausių visuomenės ir valstybės bendradarbiavimo pavyzdžių, kai valstybei trūksta lėšų kilnaus tikslo įgyvendinimui ir tinkamam valstybingumo atkūrimo šimtmečio paminėjimui įamžinant Lietuvos Laisvės kovų, kovotojų ir jos garbingos istorijos atmintį, o to imasi patys gyventojai. Svarbiausia, jog tokiems projektams nebūtų trukdoma“.

Konservatoriaus Vytautas Juozapaitis teigė, kad „Lietuvos gyventojų ir nevyriausybinių organizacijų iniciatyvos griovimas Lietuvos valstybingumo minėjimo išvakarėse – didžiausia nepagarba už Lietuvos laisvę kovojusiems ir jų artimiesiems“.

„Tai visiškai nesuvokiama mūsų valstybės gėda ir neįgalumas, tačiau aš tikiuosi, jog vis dėlto bendrą kalbą dar galime surasti.<...> Skaudžiausia, jog valstybė tokiu būdu parodo visišką nepagarbą Laisvės kovų dalyviams, kuriems ir yra skirtas šis paminklas“, - pasakė konservatorius.

Spaudos konferencijoje akcentuota, jog ne mažiau keistai atrodo ir priešinimasis Laisvės kovų paminkle įamžinti jojantį karį.

„Mums dažnai sako, jog ši skulptūra yra agresyvi, militarizuota, tačiau „Vytis“ simbolizuoja kovą ir gynybą. Todėl skulptūroje vaizduojamas jojantis karys su skydu, kadangi turi visuomet gintis. Mano pagrindinė mintis kuriant šią skulptūrą, buvo ta, jog laisvė nėra dovana. Tai kasdieninė kova“, – teigė Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, menininkas Rimantas Dichavičius.

Lietuvos Nepriklausomybės gynimo sausio 13-osios brolijos pirmininkas Kasparas Genzbigelis apibendrino, jog fondas skaidriai bei atvirai įgyvendino konkursą, kuriame dalyvavo žymiausi Lietuvos skulptoriai.

„Aukščiausio lygio ekspertai iš visų variantų pasirinko būtent „Vyčio“ skulptūrą. Surengėme skaidrų ir visiems atvirą konkursą, tačiau stebint šiandieninės valdžios akibrokštus, susidaro įspūdis, jog pilietinių iniciatyvų valdantiesiems visai nereikia. Manau, jog sužlugdant patriotinio Laisvės kovotojų ir kovų, bei garbingos istorijos memorialo įgyvendinimo projektą, sumenkinamas ir pats Lietuvos valstybingumo atkūrimo šimtmečio paminėjimas. Kam tai galėtų būti naudinga?“, - klausimą iškėlė K. Genzbigelis.