|
Raigerdai, labai daugeliui tavo pateiktų samprotavimų pritariu. Dievas iš tiesų yra Absoliuti Tiesa. Bet nesupratai manęs, kuomet aš paprašiau tavęs filosofiškai pasvarstyti mano pateiktą dvasinę tiesą (ją vadinu dvasine, nes ji iš Apreiškimo). Ten juk nėra parašyta, kad Dievas tik Meilė ir niekas daugiau, ir be to parašyta, kad meilė nėra Dievas. Ne viskas tai, ką žmogus suvokia kaip meilę, yra Dievas. Bet Dievas yra meilė todėl, kad jis geras, kilnus, išmintingas ir mylintis. Jame nėra neapykantos, gąsdinimų, grasinimų. Visus šiuos požymius Dievui priskiria pats žmogus, neteisingai suvokdamas Dievą ir įdeda tokius samprotavimus į taip vadinamus šventus raštus, grynai analizuodamas savo poelgius. Žmogus iš tiesų yra kilęs iš Jūros, Vandenynų (čia nesiplėsiu, nes labai plati tema ir labai ginčytina). Būtent tai, kad žmogus iš tiesų yra kilęs iš gyvūnų, nulemia jo klydimus, priskiriant savo išlikusius gyvūniškus požymius Dievui. Gana tikslus tavo apibūdinimas, kad dvasios kontaktas su materija sukuria gyvybę. Net mūsų planeta galėtų atrodyti, kaip žmogaus įsivaizduojamas rojus, jei joje gyventų tik išmintingi, mokantys mylėti ir atsikratę visų gyvūniškų instinktų žmonės. Beje tokia ir yra viso pasaulio evoliucijos prasmė - sukurti mąstančią būtybę žmogų, ir palaisniui iš gyvūno-žmogaus ją padaryti žmogumi-dvasia, kartu vykdant jau tik žmogaus dvasinę evoliuciją. Bet visos evoliucijos turi nukrypimų ar išsigimimų. Nuo to neapsaugota ir dvasinė arba religinė evoliucija. Rojus tikrai egzistuoja, bet jis tikrai nėra toks, kaip jį įsivaizduoja žmogus arba jį bando pavaizduoti žmogaus protas. Citatą apie vaisius aš beje pats vartoju gana dažnai, net ir pokalbyje su tavimi ją vartojau. Bet dėl tikslumo, joje nėra kalbama apie lapus, o apie nenaudingas šakas, kurios neveda vaisių ir kurios bus nugenėtos.
|