Mikalojaus Vilučio antroji esė knyga – „Sriuba“ torto mėgėjams

Mikalojus Povilas Vilutis. Sriuba. – Vilnius: Tyto alba, 2014. – 128 p. Piešiniai autoriaus.

Nauja Mikalojaus Vilučio knyga „Sriuba“ – esė rinkinys, tarsi prieš penkerius metus išėjusio „Torto“ tęsinys, tik, pradėjęs nuo deserto, dabar menininkas patiekia pirmąjį patiekalą – sriubą. Nepraradę humoro jausmo „Sriubos“ ragautojai ir valgytojai ras čia įvairiausių prieskonių – autorius paskanino sriubą per savo įspūdingą gyvenimą patirtais spalvingais įspūdžiais, nutikimais.

Gimiau Žvėryne 1944 metais. Žvėrynas – tai ne zoologijos sodas, tai Vilniaus rajonas. Buvau vaikas, paišiau paveikslėlius, vėliau buvau menininkas girtuoklis, nepripažintas genijus. Tada nupaišiau geriausius savo paveikslus. Paskui buvau pripažintas dailininkas, bet jau nebe genijus. Vilniaus dailės akademijoje mokiau studentus meno, nors nežinau, kas menas yra. O dabar nežinau nieko. Iš savo nežinojimo knygą parašiau ir pavadinau ją „Sriuba“. Mano virtuvėje virtos visiems žinomos mintys. Gal kiek kitokio skonio. Cogito ergo sum. Nusibodo galvoti. Nusibodo būti. Ir nežinoti nusibodo. Kai buvau jaunas, žinojau. 

„Sugrįžki, jaunyste, alyvom sužydėk!“

Mano vaikystės draugė Alma, išgirdusi mano ilgesingą aimaną, paklausė: „Nejaugi nori būti jaunas ir durnas, o ne senas ir išmintingas?“ – „Noriu būti, – atsakiau savo jaunystės draugei Almai, – senas ir durnas.“ Kad žinočiau. Kad nereikėtų galvoti, kad galėčiau ramiai negyventi. Galvojimas – blogis. Gyvenimas – blogis. Tie, kurie žino, negyvena. Jiems pasisekė. Mikalojus Vilutis 

Leidyklai "Tyto alba" pranešus šią nuostabią naujieną, gerbiamus skaitytojus norėtųsi supažindinti su pirmosios M. Vilučio knygos recenzija bei interviu su juo. 

Alkis: Tortas. Esė. Mikalojus Vilutis, Tortas. Esė, Vilnius, Tyto alba, apipavidalinimas - Mikalojus Vilutis, 2009.

Tortus gimdo arba karvės, arba konditerijos meistrai. Mikalojus Vilutis – tikrai ne karvė. Bet ir ne konditeris. Tai – meistras, kuriam paklūsta ne tik dailininko įnagiai, bet ir plunksna (tušinukas, kompiuteris?). Nors „Tortas“ – pirmoji M. Vilučio autorinė knyga, ši dovana jo 65–mečio proga tikrai skalsi. Žinoma, Karlsonas pasiskųstų, kad geriau jau būtų 65 tortai. Tačiau nuraminkime švedišką motorinį skraiduolį: knygoje yra lygiai 65 puslapiai. Taigi viskas gerai.

Ar skanus tas „Tortas“? Indiško neprimena, nes nėra saldus. Jame – 12 trumpų esė, užimančių nuo 1 iki 7 puslapių. Šiandien, degant torto žvakutėms (teksto išminties liepsnelėms), tikiu, kad skaičių magija – ne atsitiktinė. Viskas čia preciziška. Net M. Vilučio galvos svoris nurodytas – 4 kg 350 g (p. 5). Sunki kažkokia. Gal nuo minčių, susikaupusių, per gyvenimą? Jų čia nemažai ir gana įdomių. Beje, būtina paminėti, kad rašto tekstai čia glaudžiai susipynę su M. Vilučio piešiniais, nes „paukštelis garbina Dievą čiulbėdamas, o aš – paveikslėlius paišydamas“ (p. 5). M. Vilutis imasi ir didaktinės misijos – tobulinti pasaulį, nors suvokia, kad tai – „beprasmė veikla beprasmybėje“ (p. 4). Panašu į savigyrą. Ką gi, plojam, plojam. Ir keliaujam toliau per manuskripto lapus, padailintus „paveikslėliais“, kurių su jokiais kitais nesupainiotume (kas nežino – M. Vilutis yra šilkografijos, dar kitaip – serigrafijos, pradininkas Lietuvoje; ja menininkas, Nacionalinės premijos laureatas užsiima maždaug nuo 1974 m.; Vakarų pasaulyje šilkografija atsirado XVIII a. pabaigoje, 1907 m. užpatentuota; jos šaknys – tūkstantmetės ir veda į Rytus, kur sakūros auga). M. Vilutis šmaikštauja. Daro tai ezopine kalba, primenančia Merfio dėsnių, Juozo Erlicko ir Sigito Parulskio humorą. Vis dėlto yra ir savitumo. „Petras turi du kilogramus dešros, o Povilas vieną. Petras yra lygiai du kartus laimingesnis už Povilą“, – dėsto M. Vilutis (p. 7). Na, priklauso nuo apetito. „Žmogaus tikslas būti idiotu“, – liūdina, šauniajam kareiviui Šveikui antrindamas menininkas (p. 7). Tačiau tuoj pat paguodžia: žmogus „negali tapti idiotu, jeigu toks negimė, tai priklauso ne nuo jo valios“ (p. 7). Visai liūdna. Žmogus net durnas pabūt neturi savo valios. Toliau M. Vilutis (matyt, vis dėlto nevalgęs dešros) alksta ir kalba apie žmogieną, kurios skonis, kaip jam sakė vienas žmogus, panašus į kiaulienos. Postringavimai apie kiaulės ir žmogaus laimės būsenas pratęsiami prisimenant Šopenhauerį, tetą Marytę, prieš karą gyvenusią Kaune, draugą Vytautą Jurkūną jaunesnįjį, Nyčę ir Hermaną Hesę. Iš jų įdomiausia man pasirodė teta Marytė, kuri tremtyje kartą gavusi mėsos net šoko iš džiaugsmo (p. 10).

Sunku suvokti, kaip šias esė vertinti. Ar tai – gimtadieninis savipokštas? „Kotletai svarbiau už meilę“ (p. 13). Išties tortas greičiausiai Karlsonui nepatiks, nes labai jau mėsiškas. Vis dėlto išminties perlų yra: „Tik labai stiprus žmogus gali be vargo pasiekti tai, ką kiti pasiekia titaniškomis pastangomis. Tačiau garbinami yra Aleksandras ir Cezaris, bet ne Vladas Katinas (tas, kuris pasiekė laimę, kai vedė, – M. P.). Deja, žmonės ieško didvyrių toli, amžių glūdumose, ir nepastebi, kad tikroji didybė yra čia pat, šalia“ (p. 14). Ponai istorikai, perrašykit vadovėlius, ponai holivudininkai – scenarijus. Nuo šiol Asteriksas ir Obeliksas kausis su Katiniksu. O M. Vilutis prisipažįsta, jog dažnai kenčia todėl, kad negali nukariauti pusės pasaulio ar bent išžudyti pusės savo tėvynainių.

Suprantu. Torto laukia žmogus. Išalkęs. O visi tik gimtadienines kalbas sako ir pavalgyt neduoda. Todėl M. Vilutis ir porina savo poringes. Apie Bobutę gigantę, kuri šeštajame dešimtmetyje, būdama per septyniasdešimties, savo rankomis save ir visą šeimą išmaitindavo. Anot Vilučio, technika daro žmones invalidais. Todėl geriau pasiversti varna, nes jos išdraskytus lizdus per pusę valandos atstato. O laisvę suteikia neturėjimas. Čia alkanas cinikas virsta išminčiumi, panašiu į alkaną (bet ne ciniką) šv. Pranciškų.

Teksto nuotaika kartais primena filmą „Mano gyvenimo žuvis“ („Big Fish“, 2003 m.; pastatytas pagal Danielio Wallace’o 1998 m. romaną „Didelė žuvis. Neįtikėtino dydžio romanas“; beje, knyga – vos 180 puslapių) ir čekų rašytojo Bohumilo Hrabalo (1914–1997) pasakojimus. Tiesa, B. Hrabalas mirtinai mėgo balandžius (juos lesindamas iškrito pro langą ir mirė), o „Didelės žuvies“ pasakotojas Edwardas Bloomas pavirto šamu. Kuo, baigiantis knygai ir tortadieniui, gali virsti M. Vilučio esė – nenuspėjama. Bet stebuklo laukime. Svarbiausia, nepamiršti „eiti per laukus“, t. y. – laisvės. Happy birthday, Mr. Vilutis!

**

Mindaugo Peleckio interviu su M. Vilučiu.

– Koks Mikalojaus Vilučio vizijų ir svajonių pasaulis?

– Negaliu papasakoti. Mano vizijų ir svajonių pasaulis neturi formos, todėl žodžiai, apibūdinantys reiškinius šiame pasaulyje, netinka. Nėra formos, nėra žodžių, nėra pabaigų, todėl nėra ir skaudėjimo. Kai man pavyksta pabėgti iš nykaus išorinio pasaulio ir iš savo vidinės nykios vienatvės į savo sukurtą vizijų ir svajonių pasaulį, kur aš esu absoliutus valdovas, būnu laimingas. Tik tada. Ten aš pasiilsiu nuo savęs ir nuo gyvenimo. Kai mano vizijos ir svajonės tampa tikrove man. Tikroji – čia ir dabar – realybė. Bet ne gyvenime. Ten ir pradžia ir pabaiga, praeitis ir ateitis. Gyvenime nepasiekiau gyvulio – čia ir dabar – palaimingo lygio. Tik svajonėse.

– Jūs esate ne tik dailininkas, rašytojas, bet ir savitas filosofas. Iš ko semiatės išminties – ar tik iš gyvenimo, ar ir iš kokių nors autoritetų?

– Gamta, žmonės, jų veikla, jų elgesys, menininkų kūriniai, didžiųjų mąstytojų mintys, tai, kas apskritai vyksta aplink mane, ir yra gyvenimas, kuriame aš gyvenu. Iš ten ir medžiaga mano kūrybai – vaizdams ir mintims. Aš – puodas, į kurį sukraunu, ką gyvenimas man duoda, ir išverdu savo sriubą.

Kas esu aš, kas yra gyvenimas, man įdomu, bet nelabai svarbu. Tai duotybės, kurios nepriklauso nuo mano valios. Tai kam sukti galvą, jeigu vis tiek nieko negaliu pakeisti. Man svarbu, ką daryti su savim, ką veikti su gyvenimu, kaip reaguoti į tai, ką jis teikia, ko šiame gyvenime man tikrai reikia. O labiausiai noriu žinoti, ko man šiame gyvenime nereikia. Atsakymus, labiausiai tinkančius mano prigimčiai, randu Senekos ir Schopenhauerio raštuose. Šie mąstytojai yra didžiausi mano autoritetai.

– Banalus, bet „privalomas“ klausimas. Kokie Jūsų kūrybiniai planai?

– Kūrybiniai planai – ne mano suplanuoti. Šiuo metu iliustruoju Sigito Gedos meilės poeziją „Siuita Virginijai“. Paskui rengiu knygą apie savo mamą, skulptorę Emiliją Liobytę. Išleisti šią knygą pasiūlė ir leidybą finansuoja mamos mokinė Dainora Juchnevičiūtė. Dėkoju jai. Jeigu Kultūros ministerija paremtų, galėčiau išleisti savo kūrinių albumą. Tik nežinau, kas geriau: ar paišyti naujus paveikslus, ar garsinti jau nupaišytus. Manau, geriausia būtų, jei garsintų kiti, o ne aš pats. Pagalvosiu.

– Koks santykis tarp Jūsų žodinės ir vizualiosios kūrybos? Kuri kurią skatina, inspiruoja?

– To paties žmogaus kūryba. Žmogaus kūrinys yra tas pats žmogus, tik kita forma. Forma gali būti įvairi – žodžio, vaizdo, garso, judesio... Esmė – ta pati. Nesvarbu, į kokius butelius, apvalius ar kampuotus, įpiltas vynas iš tos pačios statinės. Vynas – tas pats. Žinoma, kūrinys, kaip netiesmukas žmogaus autoportretas, turi būti tikras. Kūryba iš vidaus, bet ne iš išorės. Kai žmogus gyvena ir kuria taip, kaip jis nori, bet ne taip, kaip pageidauja kiti. Gyvenimas ir kūryba sau, prigimties, bet ne laikmečio madų padiktuota. Meninė tiesa.

Kartais galvoje atsiranda vaizdai, kuriuos, man atrodo, verta įgyvendinti, kartais – mintys, kurias verta užrašyti. Nepriklauso nuo mano noro. Vertingi vaizdai aplanko retai, reikia laukti. Belaukiant kartais ateina į galvą mintys. Prisimenu kokį nors įvykį, pasakymą, man nesuprantamą poelgį, gvildenu visa tai, čiupinėju mintimis iš visų pusių, ir kartais išeina rašinėlis. Iš gyvenimo. Manau, viskas, į ką reaguoju šiame gyvenime, veikia mane, inspiruoja konkrečiai veiklai. Tik nežinau kaip.

– Kuriuos savo darbus (darbų periodus) vertinate labiausiai, kurie Jums reikšmingiausi ir kodėl?

– Mano darbų pobūdis sutampa su mano gyvenimo periodų pobūdžiu. 1970–1978 buvo didingų svajonių, smagaus jaunatviško gyvenimo metai. Tarpuvarčių bohemos laikai. Tada nupiešiau ankstyvuosius darbus. Gaivališkus, nesugalvotus. Gyvenau ir paišiau be pastangų, kaip savaime išeina. Ir išeidavo neblogai. Gyvas buvau ir darbai buvo gyvi. Visas mano to meto gyvenimas tuose paveiksluose. 1970–1976 metais mano darbų nepriimdavo į parodas. Todėl buvau laikomas talentingu menininku. Jaučiausi nepripažintas genijus.

Paskui atėjo sunkiojo gėrimo periodas. Nykaus, nelinksmo, vienodo. 1979–1988 – tamsos ir beviltiškų praregėjimų metai. Visa tai darbuose ir visa tai darbai skleidė. Nelinksmi paveikslėliai, bet ne tuščiaviduriai. Daug skaudėjimo juose. Vertinu tuos darbus.

Paskui, nuo 1989-ųjų, pradėjau gyventi dorai. Sočiai ir šiltai. Kaip vabalas mėšle. Gyvenimas teisingas, tvarkingas ir nykus. Ir darbai tokie. Tvarkingi, sudėlioti, gražūs ir nykūs. Tarsi būtų patenkinti savim. Išorinis ir vidinis gyvenimai sutapo. Paskui baisu pasidarė. Gyvenimas šiltoj, gličioj, kūno temperatūros terpėj. Pasiilgau spalvų. Egzaltuotų džiaugsmų ir paskui siaubingos juodos pagirių nevilties. Energijos, kuri yra tarp šių dviejų polių. Pilnakraujo gyvenimo. Šio ilgesio rezultatas yra mano piešiniai tušu. Gyvenimas greitas, o ilgesys ilgas. Galima visą gyvenimą ilgėtis palaimos, kuri truko akimirką. Ir piešinius savo paišau ilgai. Mėnesiais. Piešiniais esu patenkintas.

Savo darbus vertinti man yra sunku, kaip ir save patį. Schopenhaueris kalbėjo, kad yra trys žmogaus vertės: kaip jis pats save vertina, kaip jį vertina kiti ir ko jis iš tiesų yra vertas. Iš dviejų pirmųjų derėtų išvesti trečiąją. Todėl man svarbi yra kitų nuomonė ir nepasitikiu savąja. Dauguma išprususių žmonių labiausiai vertina mano ankstyvuosius, aštuntojo dešimtmečio darbus. Tie darbai nesmirdėjo prakaitu. Kūryba kaip aktyvus poilsis. Ir žmonės ilsisi į juos žiūrėdami. Kam jiems kentėti mano kančias. Savų pakanka.

Tik apibūdinu savo darbus, bet nevertinu. Apskritai mano vertinimo kriterijus yra išgyvenimai, kuriuos patiriu paišydamas paveikslą. Ką patiriu, tą įdedu į paveikslą. Tas paveiksle ir yra. Jaunystei būdingas nepasitenkinimas savimi, noras būti kitokiam, geresniam. Išeiti iš savęs. O paskui tenka sugrįžti. Kai supranti, kad nuo savęs nepabėgsi. Todėl ankstyvieji mano darbai galbūt ne mano. Ne visai mano. O naujausi, net jeigu ir prastesni, bet mano. Mano vaikai. Iš mano vidaus. Kokie jie bebūtų, man jie patys gražiausi.

– Jūsų knyga „Tortas“ daug ką šokiravo, nes buvo labai netikėtas kūrinys. Prisiminkite tą dieną, valandą, akimirką, kai sugalvojote „Tortą“.

– Šokiravimas nėra mano kūrybos tikslas. Tačiau jeigu man pavyko dar šokiruoti šimtus kartų šokiruotą skaitytoją ir žiūrėtoją – džiaugiuosi. Paveikslėlius paišydamas siekiu efekto, noriu, kad jie matytųsi, kad žmogus atkreiptų į juos dėmesį, pažiūrėtų atidžiau ir galbūt pajustų meną, kuris galbūt ten yra, paslėptas po pompastišku paviršiumi. Paveikslėliai yra tikslas, o rašinėliai – priemonė mintims pasakyti. Žodžiai – priemonė, mintis – tikslas. Dažnai nežinau, ar mintys yra mano, ar kur nors perskaitytos. Nesvarbu. Svetima mintis, suvokta ir priimtina, tampa sava. Dauguma minčių turbūt seniai pasakytos, stengiuosi jas pateikti kitaip, kitaip pagrįsti. Rašau taip, kad skaityti būtų patogu, nevarginčiau skaitančiojo. Žinau, ką noriu pasakyti, ir stengiuosi pasakyti aiškiai. Jei nepavyksta, pavyzdžiu iš gyvenimo paaiškinu. Pasijuokiu iš nevilties ir beprasmybės. Liūdni juokeliai, bet žmonėms patinka. Knyga pavyko. Sulaukiau gausių plojimų, teikiančių man begalinį džiaugsmą. Tik nelabai pasitikiu plojimais. Per daug yra dalykų, kuriems plojama. Naudingos kritikos mažai. Visuomet stengiuosi savo emocinę nuomonę pagrįsti objektyviais faktais. Patikėjau savo rašinėlių verte išgirdęs pasakojimą žmogaus, labiau linkusio mane kritikuoti negu pagirti. Dvi jaunutės mergaitės, Grita ir Roberta, ruošėsi gerti šampaną. Mano knygelė gulėjo ant stalo ir mergaitės ją atvertė. Pradėjo skaitinėti ir joms taip patiko, kad perskaitė visą ir net šampaną užmiršo. Sakė, kad labai juokingi rašinėliai, bet juose daug filosofijos. Kai žmogus juokiasi, jis – laimingas. Knygelė nors trumpam padėjo mergaitėms pasiekti gyvenimo tikslą – laimę. Knyga, kuri padeda pasiekti gyvenimo tikslą, be abejo, yra vertinga. Ir dar. Priversti jaunutes mergaites, kurios ruošiasi gerti šampaną, skaityti filosofiją yra pasiekimas. Filosofija vietoj šampano. Negirdėta filosofijos sėkmė.

Leidykla „Tyto alba“ išleido Antano A. Jonyno poeziją su mano paveikslėliais. Kažkas iš leidyklos darbuotojų pasiūlė man pačiam ne tik iliustruoti, bet ir parašyti knygą. Pasiūlymas įvyko konkrečią dieną ir valandą, bet pati knyga susikaupė. Rašinėju gal 15 metų. Iš tų rašinėlių ir iškepiau savo knygą – tortą. Tortas susijęs su šviesiausiais mano vaikystės prisiminimais. Šeštojo dešimtmečio tortai su rožėmis ir lelijomis buvo be galo gražūs. Būtent jie suformavo mano meninį skonį visam gyvenimui. Stengiausi, kad ir mano knyga būtų tokia pat skani ir graži kaip tortas. Ir lengvai virškinama. Atrodo, pavyko.

– Jūsų, kaip dailininko, braižo su niekuo nesupainiosi. Rašymo braižas taip pat unikalus. Įdomu būtų sužinoti, kaip dabar iliustruojate: naudojatės kompiuteriu ar vis dar dirbate ranka?

– Mano kūrybos unikalumas nėra visiškai unikalus. Matyt, ir aš nelabai unikalus. Tokie ir kūriniai. Man artima Renesanso vaizdo struktūra. Uždaros kompozicijos. Žaviuosi Bizantijos ir ankstyvąja slavų religine daile. Picasso, mano galva, yra geriausias XX a. dailininkas. Bandžiau juo sekti. Nepavyko. Picasso kūriniai skleidžia didingą antikinę dvasią. Man išeidavo juokingi. Bandžiau mėgdžioti Salvadorą Dalķ. Pavyko kur kas geriau. Kartais paimu, pavyzdžiui, Botticelli darbo reprodukciją ir bandau nukopijuoti kurią nors figūrą. Nepavyksta, nes nesu geras piešėjas. Išeina unikali figūra. Nemokėjimas, nepakankamas profesionalumas yra mano paveikslų unikalumo priežastis. Mokėjimas, kaip tiesa, yra vienas, o nemokėjimų, kaip melo, begalinė įvairovė. Dažna kūrinių unikalumo priežastis. Turbūt ir mano rašinėlių unikalumo priežastis ta pati. Neprofesionalumas. Kūrybos ten apskritai mažai. Viskas iš gyvenimo. Išsiskirti iš kitų nesistengiu. Paišau, kas man gražu. Rašau, kas man atrodo išmintinga.

Kaip minėjau, dabar iliustruoju Gedos meilės poeziją „Siuita Virginijai“. Uždavinys sunkus. Poetą pažinojau. Kęstučio Grigaliūno surengtoje parodoje „Vilniaus albumas“ buvo mano darbų. Sigitui jie patiko, ir jis norėjo, kad panašiai iliustruočiau jo eilėraščius. Bendras mano darbų pavadinimas buvo „Posėdžių veikla“. Posėdžių metu paimdavau mašinraščio lapą ir paišydavau negalvodamas. Pati ranka paišydavo. Kaip išeina. Pasąmonės srautų paišyba. Gedos poezijos taip iliustruoti negalima. Negaliu sau suteikti visiškos kūrybinės laisvės kaip „Torte“. Reikia derintis prie Sigito eilėraščių. Geriausia būtų tapti Geda, kad nupaišyčiau tinkamas iliustracijas. Sigitu aš netapsiu. Nežinau, kaip pasiseks.

Iliustruodamas knygas naudoju „Photoshop“ programą. Tušu nupaišau detales, kompiuteryje jas sudėlioju į kompozicijas ir nuspalvinu. Knygą užbaigiu „InDesign“ programa. Kompiuteris palengvina darbą. Lengvo darbo ir rezultatai lengvi, tuščiaviduriai. Kai tarp kūrėjo ir jo kūrinio atsiranda monstras kompiuteris, mažai kūrėjo. Žmogaus prisilietimo nelieka. Gyvybės nėra. Nebeaišku, kas yra kūrinio autorius – kompiuteris ar žmogus. Todėl, manau, kompiuteriniai lavonėliai nėra mano kūrybos viršūnė. Labiau vertinu savo piešinius. Tik aš ir popierius. Čia aš valdovas, kaip ir svajonėse.

– Jei vienu sakiniu reikėtų išreikšti Jūsų gyvenimo filosofiją, koks jis būtų?

– Iki mirties kaip nors išgyvensiu.