Mokslo ir valstybės institucijos: lietuviškos bendravimo kultūros grimasos

Prof. Habil.dr. Juozas Al. Krikštopaitis Kultūros, filosofijos ir meno institutas

Pastaruoju metu (nuo 2008 m. vidurio iki 2009 m. gegužės mėn.) vyko Lietuvos kultūros kongreso (LKK) Tarybos organizuoti renginiai – konferencijos bei debatai, skirti aptarti pribrendusius politinės kultūros ir kitus neatidėliotinus klausimus. Man kaip LKK Tarybos nariui teko dalyvauti ir kitų organizacijų forumuose, kuriuose buvo nagrinėti valstybės politikai svarbūs Lietuvos mokslo ir studijų įstatymo tobulinimo bei reformų vykdymo reikalai. Šiandien galiu drąsiai konstatuoti: valdžios atstovai nepaisė (ir dabar įžūliai nepaiso) iškeltų klausimų bei siūlymų. Jie savo abuojumą arogantiškai demonstravo, išeidami iš vykstančių diskusijų, net dar neprasidėjus reikšmingų klausimų svarstymams. Tad nereiktų stebėtis, kad valstybinės institucijos ir toliau drąsiai veikia pagal tai, kaip diktuoja korumpuotos ir finansinius resursus valdančios grupės. Esu įsitikinęs, kad sąžiningai mokslo srityse dirbantys asmenys negali abejingai stebėti įvykius, kurie yra susiję su politine kultūra, su pilietine savimone, su mūsų jaunimo ateitimi. Manau, mano pasiūlyta aptarimo tema yra ne tik aktuali, bet ir svarbi kaip pilietinės savimonės išraiška, nusakanti asmeninės elgsenos pobūdį. Pradėsiu nuo tezės, apibendrinančios mano asmeninę patyrtį, įgytą dalyvaujant minėtuose debatuose. Įvertinęs esamą situaciją ir tai kas pasakyta konstatuoju, kad * veiksmų viešumas ir skaidrumas yra esminiai ne tik politinės, bet ir visų bendravimo būdų kultūros principai; į juos atsiremia visa tai kas nusakoma sąvokomis moralė, etika, teisingumas, pareiga, atsakomybė. Suprantama, vartojant minėtas sąvokas kyla interpretaciniai neaiškumai, nes viešumo ir skaidrumo reikalavimus (principus) mūsų visuomenė suvokia įvairiai – vieni pagal savo išsilavinimo turinį, kiti pagal angažuotumą, treti – intuityviai, remdamiesi savo kasdiene patirtimi. Atrodo, kad išsilavinimas turėtų čia atlikti esminį vaidmenį. Deja, realiame gyvenime reikalai klostosi kitaip: sunku atsispirti pelno, karjeros ar ideologinėms pagundoms, atvirai siūlomoms ar gudriai įvairių tekstų labirintuose paslėptoms. Remdamasis ankščiau vykusių konferencijų, debatų ir pasitarimų analizės rezultatais, darau kelias išvadas: * Egoistinių asmeninių, partinių bei užsakytų siekių sumaištyje valdžios struktūros imituoja viešumą ir skaidrumą, slėpdamos tikruosius tikslus. Reformų imitacija žaloja politinį gyvenimą, mokslą ir kultūrą. Neteisėtų veiksmų nebaudžiamumas demoralizuoja visuomenę. * Turime pripažinti, kad žiniasklaidai dažnai pavyksta atskleisti skaidrumo imitacijas. Tačiau vien žiniasklaidos pastangų nepakanka, kad pavyktų užkirsti kelią savivalei ir nebaudžiamumui. * Aktyvi pilietinė pozicija – tai alternatyva skandalingai dabarties situacijai. Visuotinas nepakantumas apgaulei bei savivalei privalo stabdyti visas viešumo ir skaidrumo imitacijos formas. * Ypatinga intelektinio potencialo (kapitalo) bei intelektinės produkcijos (nuosavybės) reikšmė valstybingumo, visuomenės tapatumo ir išlikimo pagrindams yra Lietuvos politikų nesuvokta ir nusikalstamai ignoruojama. * Šios dvi vertybės – intelektinis potencialas ir intelektinė produkcija privalo tapti valstybinės politikos ir esminiais strategijos orientyrais. * Šiuo metu klostosi katastrofiška situacija. Pastarąjį  teiginį paaiškinsiu. Reikalas tas, kad 1. Netramdoma savivalė ir nebaudžiamumas apėmė visas veiklos sritis; 2. ypatingai pavojingame kelyje atsidūrė tai, kas lems mūsų visuomenės ateitį, t.y. mokslas, švietimas bei ugdymas; čia savivalė, ruošiant mokslo ir studijų įstatymo projektą, pasireiškė įžūlia forma; įstatymo projektą surentė interesų grupes aptarnaujantys klerkai, ignoruojantys ne tik Konstituciją, bet ir aukštos kompetencijos mokslininkų patirtį, išreikštą konstruktyviais siūlymais. Dabar vyriausybės priimta mokslo ir studijų reformos programa yra neįgali siekti asmens ugdymo tikslų; ji nukreipta naikinti esamą mokslo potencialą ir tyliai pakirsti valstybės galias. Tai nusikaltimas, reikalaujantis griežtos bausmės. Prezidentas, pasirašydamas šį įstatymą, tapo nusikaltimo bendrininku. Kyla visiems suprantamas klausimas – ar prokuratūrą atkreips į tai dėmesį? Manau – ne, nes mūsų jurisprudencija nėra savarankiška; kaip rodo praktika, ji yra manipuliuojama. Tai kas pasakyta, liudija apie susiklosčiusią situaciją, pavojingą mūsų ateities perspektyvoms. Gali kilti klausimas – kas vyksta mus supančiame pasaulyje, apibrėžtame geografine Europos sąvoka? Kaip pažymi Suomijos analitikai, jau 2009 m. pradžioje išryškėjo aktyvios daugumos Europos universitetų pastangos eiti reformų keliu [1, 2]. Helsinkio universiteto vadovybė, pasitelkusi savo intelektinį potencialą, jau paruošė 2010-2012 metų veiklos strategiją. Jos esminis tikslas – dominuoti Europos akademiniame gyvenime, t.y. išugdyti konkurencines universiteto galias. Pirmas uždavinys – sukurti gabiausiems ir jau pasaulyje pasižymėjusiems mokslininkams puikias sąlygas dėstyti, atlikti unikalius tyrimus ir patogiai be buitinių rūpesčių čia gyventi. Suomija, negalinti pasigirti gausiu gyventojų būriu, yra priversta minėtas optimalias darbo ir gyvenimo sąlygas siūlyti žymiems užsienio mokslininkams. Patyrimą sutelkti „stiprius“ mokslininkus Helsinkio universitetas jau yra sukaupęs: čia reikšmingų rezultatų tam tikrose srityse pasiekė mokslininkai, atvykę kelerius metus padirbėti į Suomijos sostinę. Šiandien pasaulinėje mokslo erdvėje jie garsina šį Šiaurės Europos universitetą, gebantį drąsiai grumtis dėl savo ateities. Taip pat Helsinkio universitetas rodo daug pastangų „prisivilioti“ studentų iš užsienio. Tam reikalui efektyviai tarnauja žiniasklaida, internetiniai informaciniai kanalai, atstovybės bei diplomatų tarnybos. Kitas svarbus reformų klausimas – universiteto autonomija. Mat reformos efektyvumas, veiklos ir jos strategijos manevringumas priklauso nuo institucijos savivaldos savarankiškumo. Siekiama, kad į akademinį gyvenimą reguliuojančias struktūras (Senatą, Tarybą, bei įvairias patarėjų, globėjų komisijas) nepatektų valstybinių institucijų atstovai bei kitos „įtakų“ grupės, paralyžiuojančios autonominį reikalų tvarkymą. Į minėtas struktūras yra kviečiami asmenys, suteikę ryškią finansinę ar kitokio pobūdžio paramą; jie kartu su universiteto vadovybe dalinasi atsakomybės našta. Jau dešimtmetis, kai palaikau ryšius su Helsinkio universiteto mokslininkais ir domiuosi jo akademiniu gyvenimu, nes patyriau, kad šio mokslo ir studijų centro pavyzdys yra sektinas, ypač Baltijos šalių  universitetams, turintiems bendrą istoriją, nulemtą visas jas palietusių geopolitinių įvykių. Manau, mums būtų naudinga domėtis ne tik Suomijos akademiniu gyvenimu, bet ir kitais – jos kultūriniais, politiniais, socialiniais įvykiais. Čia regiu ypač vertingą bendravimo kultūros patyrimą. Literatūra 1. WILHELMSSON, T. University Reform and Internationalisation of the University of Helsinki. Helsinki University Bulletin, 2008, No 2, p. 4. 2. TIKKANEN, M. J. The Spring of Reform, Unrest and Planning for Internationalization. Helsinki University Bulletin, 2009, No 1, p. 4.„Ekspertai.eu“ skelbiamą informaciją draudžiama visuomenės informavimo priemonėse atgaminti be raštiško asociacijos „Global Gaze Network“ sutikimo, kurį galima gauti adresu [email protected]