Mūsų finansinis (ne)raštingumas

Pasikeitus šalies vyriausybėms, aktualia tema tapo valstybės finansai: 2013 metų biudžetas, atlyginimai, mokesčiai, valstybės skola. Daugeliui vos galą su galu sudurti galinčių Lietuvos gyventojų svarbesne problema už valdžios finansines peripetijas tapo jų materialinė padėtis, t. y., ką jie gali sau leisti šiandien ir ko tikėtis rytoj. Nuo to priklausys jų apsisprendimas, ar verta vegetuoti iš pašalpos ar mažo uždarbio, ar emigruoti, o gal palaukti naujos vyriausybės duotų pažadų įgyvendinimo.

Lietuvos finansinio scenarijaus raida

Nepriklausomybę atgavusios valstybės pradinė valdžia užsitarnavo nuopelnų įvedusi litą kaip nacionalinę valiutą, transformavusi socialistinį ūkį į rinkos ekonomikos sistemą ir įgyvendinusi sovietinių įmonių privatizavimą (iš dalies ir „prichvatizavimą“). Tačiau embrioniniame rinkos ekonomikos tarpsnyje buvo sunku išvengti klaidų.

Nesigilinant į pernykštį sniegą, tenka prisiminti kai kurias esmines finansų srities klaidas, kad jų daugiau nebekartotume. Prie jų tenka priskirti Gedimino Vagnoriaus vyriausybės nepateisinamą išlaidumą, kuris strimgalviais vedė į finansinį bankrotą, ir nuo jo išgelbėjusio premjero Andriaus Kubiliaus taupymo (perlenktos lazdos) politiką, pažėrusią masinę bedarbystę ir didelį skurdą.

Tuo metu, kai šalies ūkiui verkiant reikėjo investicijų, Lietuvos bankas (LB) joms nesuteikė būtinų sąlygų. LB veiklos lygis, įskaitant ir komercinių bankų kontrolę, buvo žemiau nulio. To rezultatas – neišvengta Lietuvos investicinio banko, "Litimpex" banko ir Banko „Snoras“ bankrotų. Iracionalumu pasižymėjo ir 2002 metais LB nustatytas 3,4528 lito (vietoje 3,50) santykis su vienu euru. Už „nuopelnus“ LB vadovo Reinoldijaus Šarkino mėnesio alga siekė 27 tūkstančius, banko valdybos narių – per 19 tūkstančių litų.

Po Lietuvos įstojimo į ES 2004-iais įvyko lūžis: spartus ūkio augimas, didele dalimi pagrįstas rizikingais kreditais (jiems palankias sąlygas teikė LB ir kiti bankai), nevaldomas ekonomikos „perkaitimas“, didelė infliacija ir nekilnojamojo turto kainų burbulas. Galima spėlioti, ar 2007 metais „ant padėklo“ pateikto euro (būtume net estus aplenkę) neįsivedimas buvo Algirdo Brazausko vyriausybės nesugebėjimas, ar nenoras (bet ne Briuselio kaltė).

Finansiniam nusikaltimui prilygo Gedimino Kirkilo vyriausybės pateiktas ir visos valdžios palaimintas 2008 metų biudžeto projektas, numatęs rekordinį 25 procentų biudžeto pajamų kilimą ir neatsakingai suplanavęs dar vieno milijardo litų biudžeto deficitą (!) vietoj būtino finansinio rezervo sudarymo. 2009-ųjų pradžioje grėsė valstybės nemokumas. Antrą kartą šalies finansus išgelbėjo A. Kubiliaus vyriausybė, tačiau gelbėjimo kaina buvo pernelyg didelė: radikalus diržų veržimas, diletantiška „naktinė mokesčių reforma“, Europos rekordą sumušęs ekonomikos kritimas 15 procentų, 13 procentų bedarbystė (jaunimo tarpe - 29,3 procento), rekordinė emigracija (2009–2011 metais emigravo 160,6 tūkstančio Lietuvos gyventojų), 10 procentų biudžeto deficitas ir valstybės skolos šuoliavimas. Viešojo sektoriaus skola 2008-iais siekė 17 milijardų litų, o 2012-iais perkopė 40 milijardų litų ir 40 procentų BVP ribas.

Už absoliučią valstybės skolą ne mažiau reikšminga yra skolinimosi kaina. 2009 metais skolintasi tarptautinėje finansų rinkoje už 7–9 procentus metinių palūkanų, kai Latvija iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF) skolinosi už 2,23 procentus metinių palūkanų. Valstybės skolos palūkanos dar ir šiandien smaugia šalies biudžetą ir kasmet kainuoja 2,1 milijardo litų, arba po 700 litų kiekvienam Lietuvos gyventojui.

Galima manyti, kad vien „plikbajoriškas unoras“ mums neleido 2009-iais ir dar vis neleidžia pigiai skolintis iš TVF. Tačiau esminė, tik ekspertams suvokiama priežastis - tai, kad TVF ekonominės krizės metu jokiu būdu nebūtų sutikęs su gyventojų pajamų mokesčio (GPM) tarifo mažinimu nuo 24 iki 21 procento. Ši skubiai prastumta mokesčių reformos afera ne tik milijardais litų pagilino finansinę duobę, bet ir užkrovė pagrindinę mokesčių naštą ant mažas pajamas gaunančių gyventojų pečių, kuriems skaudžiausiai atsiliepė pridėtinės vertės mokesčio (PVM) tarifo didinimas iki 21 procento. Kai išsivysčiusiose ES šalyse didžiausios biudžeto pajamos suplaukia iš GPM, Lietuvoje 44 procentus biudžeto pajamų sudaro PVM, 17 procentų – akcizai ir tik 19 procentų – GPM.

Mūsų Prezidentės, patyrusios finansininkės-buhalterės, argumentas, kad paskola iš TVF galėtų būti interpretuojama, jog „nesugebame patys susitvarkyti“, demonstruoja politinę ir loginę nekompetenciją, nes yra priešingai: būtent nepateisinamai aukštų paskolų palūkanų mokėjimas reiškia nesugebėjimą tvarkytis. Tai įrodo ir faktas, jog ne tik Latvija, bet ir Lenkija pasinaudojo kelis kartus pigesne TVF paskola.

Juokingai skamba kai kurių Vakarų „ekspertų“ liaupsės mūsų valdžiai, kad neprašome finansinės pagalbos iš Briuselio kaip Graikija. Minėtiems politikams nė motais, kad užtikrintai pirmaujame ES pagal emigraciją ir valstybės skolos augimo tempus, pagal mažiausius atlyginimus ir didžiausią socialinę atskirtį (neskaitant Rumunijos ir Bulgarijos).

Kadangi mūsų aukščiausios valdžios pareigūnai dėl savo finansinio neraštingumo (ar kitų priežasčių) nesugeba (ar nėra suinteresuoti) racionaliai valdyti valstybės finansų, nestebina ir tai, kad daugelis eilinių piliečių laiko savo santaupas kojinėse (džiaugiasi vagys). Gyventojų finansiniu švietimu ir raštingumu nėra suinteresuoti gerai uždirbantieji politikai, nes mažas pajamas gaunantys, bet finansus išmanantys rinkėjai balsuotų už politines partijas, propaguojančias progresinį GPM. Žemas finansinio raštingumo lygis labiausiai tarnauja politinėms partijoms, žadančioms rinkėjams aukso kalnus, t. y. nerealiai didelius atlyginimus. 

MMA absurdiškumas

Apie minimalios mėnesio algos (MMA) didinimą tuščiažodžiaujama jau daug metų. 2008-iais nustatyta 800 litų MMA (ant popieriaus) neužtikrino minimalaus pragyvenimo lygio, nes nuolat didėjo kainos, ypač energetikos ir maisto produktų. 2011 metais Bendrasis vidaus produktas (BVP) augo 5,9 procento, vidutiniai atlyginimai – 2,5 procento (valstybiniame sektoriuje – 3,3 procento), o MMA nesikeitė. 

Vyriausybė pradėjo trimituoti apie krizės pabaigą. Patyliukais buvo duotas startas „savų“ aukštų pareigūnų algų kėlimui: Lietuvos Banko valdybos narių algos ūgtelėjo 1370 litais iki 19268 litų, valstybinės įstaigos „Oro navigacija“ direktoriaus alga šoktelėjo 1511 litais iki 12447 litų, Aplinkos ministerijos kanclerio alga paaugo 939 litais iki 7793 litų (gal už „nuopelnus“ būstų renovacijai?), o ir kitų pamalonintų „valstybininkų“ sąrašą dar būtų galima ilgokai tęsti.

Vien per pirmąjį 2011-ųjų pusmetį kai kuriems centrinės valdžios pareigūnams buvo išmokėta apie 300 000 litų priemokų prie algų, tarp jų – ir 185 700 litų premijų 37-iems Prezidentūros darbuotojams. Dažniausiai minimas pateisinimas – viršvalandžiai. Mūsų valdžiai nė motais, kad viršvalandžiai reiškia blogą darbo organizaciją ir turėtų būti kompensuojami išeiginėmis dienomis.

Kitą valdžios socialinio jautrumo medalio pusę atskleidė tai, kad nepaisant Trišalės tarybos (valstybės, verslo ir profsąjungų atstovų) pritarimo padidinti MMA iki 900 litų, A. Kubiliaus vyriausybei ilgesnį laiką sekėsi torpeduoti net MMA kėlimą iki 850 litų. Mat Finansų ministerijos buhalteriai įtikino premjerą, jog MMA didinimas 50 litų valstybės iždui taptų sunkiai pakeliama našta, nors ir būtų naudingas, bet tik… „Sodrai“.

Kyla klausimas, kas turėjo didesnės įtakos premjerui: ar ekonominis analfabetizmas, ar oligarchinis spaudimas, ar išvada, kad „Sodra“ – tai „kita respublika“? Žinant, kad Lietuvoje yra apie 50 tūkstančių biudžetinių įstaigų darbuotojų ir apie 150 tūkstančių privataus sektoriaus darbuotojų, gaunančių MMA, kad visiems šiems darbuotojams MMA padidės 150 litų, o atskaičius mokesčius – 110 litų, kad darbdaviams atlyginimų didinimas kartu su įmokoms „Sodrai“ padidės 197 litais ir kad pridėtinės vertės bei akcizų mokesčiai sudaro apie 29 procentus visos legalios vartojimo apyvartos, pasitelkus ekonominę logiką ir paprasčiausią aritmetiką galima tikėtis tokių pasekmių šalies ekonomikai:

a) valstybės biudžeto uždarbio fondo metinės išlaidos išaugs 118,2 mln. Lt (50 000x197x12), kurie bus iš dalies kompensuojami visų 200 tūkstančių darbuotojų mokamu GPM, sudarančiu 54 mln. Lt (200 000x150x0,15x12);

b) darant prielaidą, kad iš 110 Lt papildomų pajamų (jų neturės tik „vokelių“ gavėjai) tik apie 80 Lt bus išleidžiami vartojimui, vien per PVM ir akcizus į valstybės biudžetą įplauks 55,7 mln. Lt pajamų (200 000x80x0,29x12); 

c) „Sodros“ biudžeto pajamos išaugs 122,4 mln. Lt (200 000x150x0,34x12);

d) tuo būdu valstybinio ir „Sodros“ biudžetų pajamos padidės 232,1 mln. Lt ir 113,9 mln. Lt bus didesnės nei valstybės biudžeto išlaidos;

e) „Sodros“ biudžeto išlaidos ženkliai sumažės, nes kai kurie MMA gavėjai praras teisę į socialines išmokas, o kai kuriems bedarbiams gali apsimokėti įsidarbinti;

f) privataus sektoriaus darbdaviams išlaidos atlyginimams ir socialiniam draudimui teoriškai išaugtų 354,6 mln. Lt (150 000x197x12), tačiau faktiškai jos bus mažesnės, nes kai kurie darbdaviai (mokesčių sukčiai) padidinto MMA gavėjams suplonins „vokelius“ po 110 Lt;

g) MMA gavėjai įgis teisę į didesnę senatvės pensiją;

h) išaugęs vartojimas teigiamai atsilieps šalies ekonomikai;

i) sumažės socialinė atskirtis;

j) didesnės MMA gali turėti įtakos ir kitoms algoms.

Nepaisant akivaizdaus MMA didinimo iki 1000 litų teigiamo efekto, pasigirdo kai kurių kapitalo atstovų gąsdinimų, kad vyks daugelio įmonių bankrotai, išaugs bedarbystė ir emigracija. Išskirtiniais atvejais finansinių sunkumų gali kilti kai kurioms smulkioms įmonėms, ypač paslaugų srities. Tokiais atvejais vyriausybė turi galimybę suteikti mokestines lengvatas.

MMA įšaldymo arba radikalaus didinimo (iki 1800 litų) absurdiškumas pasireiškia tuo, kad pirmuoju atveju išlieka aukšto lygio skurdas ir masinė emigracija, o antruoju – „darbiečių“ ir „tvarkiečių“ partijoms dėl nerealių MMA kėlimo pažadų pavyko sumedžioti nemažai naivių rinkėjų balsų. Ūkiui suvirškinus 1000 litų MMA, tolesnis atlyginimų kėlimas turėtų priklausyti nuo ekonominių parametrų. Darant prielaidą, kad darbo našumas ir infliacija artimiausiais metais augs maždaug 3 procentų tempu, nominalus metinis MMA didinimas, pagrįstas išaugusiu darbo našumu, galėtų būti 30 litų, plius 30 litų infliacijos kompensavimui. Tokiu atveju ekonominiu ir socialiniu požiūriu pateisinamas būtų metinis MMA kėlimas 60 litų. Spartesnis MMA ir kitų algų kėlimas kenktų šalies konkurencingumui. Pažadukų žarstoma nereali MMA reikštų ekonominį kataklizmą – to negali sau leisti jokia vyriausybė.

Finansinės politikos vizija

Vyriausybinių partijų finansinės srities programose vyrauja frazeologija, o konkretūs finansiniai projektai yra retenybė. Socialdemokratų partijos programa, išskyrus konkretų MMA didinimą, apsiriboja tokiomis frazėmis: „sieksime įgyvendinti pajamų apmokestinimą progresiniu tarifu, išlyginti socialinę diferenciaciją, sumažinti mokestinę naštą mažai uždirbantiems“ ir t. t.

Unikalumu ir utopijomis išsiskiria Darbo partija, kuri, jau nekalbant apie 1509 litų MMA, žada iš daugiau uždirbančiųjų išpešti daugiau mokesčių ir tuos pinigus nukreipti ne į biudžetą, bet tiesiai į mažiau uždirbančiųjų rankas – pagal Tado Blindos metodiką. Be to, „darbiečiai“ sieks sumažinti PVM kai kurioms įmonėms, „priklausomai nuo dirbančiųjų skaičiaus, nuo ploto, naudojamo versle, ir nuo apyvartos.“ Nuo komentarų norisi susilaikyti.

Už didesnį konkretumą pagyrų nusipelnė partija „Tvarka ir teisingumas“: MMA pašoks iki 1800 litų, metinės pajamos iki 15 tūkstančių litų bus apmokestinamos 5 procentų GPM tarifu, siekiančios 96 tūkstančius litų – 20 procentų tarifu ir didesnės nei 96 tūkstančiai litų – 35 procentų tarifu. Be to, „tvarkiečiai“ numato PVM lengvatas spaudai, knygoms, kultūriniams renginiams, būtiniems maisto produktams, viešajam transportui, vaikų maistui, drabužiams ir apavui. Rolando Pakso partijos programos modelis ženkliai niveliuotų socialinę atskirtį, o Lietuvos uždarbiai galėtų privilioti kai kurių kitų šalių darbo jėgą. Tačiau… neaišku, iš kur turėtų atsirasti tokie darbdaviai, kurie įstengtų mokėti pasakiškus atlyginimus.

Lenkų rinkimų akcijos (LLRA) programos vienas esminių prioritetų yra pasiekti didesnio teisingumo skirstant valstybės lėšas regionams. Kitas prioritetas - taisyti situaciją, kai daugelio Lietuvos gyventojų pajamos yra žemiau skurdo ribos, tad daugumos gyventojų materialinės padėties gerinimui numatoma įvesti progresinius mokesčius.

Partijų programų įgyvendinimą bent 2013 metais labiausiai įtakos Nacionalinis biudžetas, susidedantis iš valstybinio, t. y. centrinės valdžios, ir savivaldybių biudžetų. Nors išsivysčiusiose šalyse biudžeto projekto svarstymo, korektūrų ir patvirtinimo procedūroms skiriami keli mėnesiai, A. Kubiliaus vyriausybės 2013 metų Nacionalinio biudžeto projekto rengimas ir naujojo Seimo biudžeto priėmimas vyko pagal seną tradiciją – paviršutiniškai ir skubotai. A. Butkevičiaus vyriausybė esminių korektūrų neįvedė, tad vyriausybinių partijų programų vykdymas ir finansinė politika bus žymia dalimi įsprausta į biudžeto rėmus.

Nacionalinio biudžeto pajamos sudarys 28,9 milijardo litų, tarp jų – 7,5 milijardo litų ES ir kita finansinė parama. Biudžeto išlaidos sieks 29,6 milijardo litų. Tuo būdu biudžeto deficitas išliks 2,5 procento ribose ir atitiks vieną esminių kriterijų euro įvedimui. 

Pagrindinė visų partijų finansinių programų mintis – mažinti socialinę nelygybę per MMA ir progresinį GPM. Įgyvendinti pastarąjį ketinimą gali pristigti politinės valios, nes sunku įsivaizduoti, kad palyginti dideles pajamas turintieji Seimo nariai galėtų pritarti savo pačių didesniam apmokestinimui. Didesnė tikimybė, kad bus įvestos PVM lengvatos. Dažnai skelbiamos būsimos mokestinės lengvatos gali sukelti nemažų problemų dėl jų finansavimo.

Lietuva turi didelį potencialą pagerinti savo finansinę situaciją per finansinio raštingumo kėlimą ir šešėlinės ekonomikos mažinimą. Nors Vilniaus vertybinių popierių birža galėtų tapti reikšmingu ekonomikos varikliu, tačiau ji merdi, todėl tiek gyventojai, tiek ir įmonės praranda nemenką galimybę pagerinti savo finansinę padėtį. Pirmiesiems nelemta gauti dividendų (Švedijoje 83 procentai gyventojų turi įmonių akcijų), o antriesiems – pigiau nei per bankus finansuotis platinant akcijų emisijas. Nors dideli finansiniai rezervai slypi šešėlinėje ekonomikoje, bet jų mobilizavimui reikėtų pertvarkyti ir „apvalyti“ iš dalies korumpuotą teisėtvarkos sistemą. Didžiausia problema – iš kur paimti nemažą būrį sąžiningų ir kvalifikuotų teisininkų?

Lietuvai tenka kasmet skolintis apie 10 milijardų litų viešojo sektoriaus skoloms grąžinti, paskolų palūkanoms mokėti ir biudžeto deficitui padengti. Finansų ministerija rengia ilgalaikės trukmės valstybinių obligacijų aukcionus ir pradėjo platinti (pagaliau) vienerių, dvejų ir trejų metų trukmės taupymo lakštus. Sveikintina iniciatyva, tačiau 2012 metais už valstybinių obligacijų ir taupymo lakštų platinimą gautos pajamos nesiekia net vieno milijardo litų, tad iki reikšmingo efekto dar reikia atlikti daug namų darbų.

Tikslinga būtų įgyvendinti valstybinių obligacijų platinimą ne vien per aukcionus, bet platinti jas nuolat, be jokių apribojimų laiko ir pirkėjų požiūriu. Tereikėtų Finansų ministerijai parengti obligacijų emisijas, trumpalaikėms užtikrinant 2–3 procentų, o ilgalaikėms – 4–6 procentų dydžio dividendus. Ne mažiau svarbu būtų finansiškai apšviesti gyventojus ir informuoti, kad valstybė užtikrina obligacijų saugumą ir dividendų išmokėjimą, palankias sąlygas įsigyti obligacijų bankuose ir galimybę bet kada jas parduoti pagal tos dienos kainą. Gyventojai galėtų gauti didesnes pajamas nei už indėlius banke, valstybės iždas galėtų pigiau finansuotis nei tarptautinėje finansinėje rinkoje, mažiau lietuviško kapitalo "išplauktų" į užsienį.

Norisi tikėti, kad A. Butkevičiaus vyriausybės finansinei politikai pavyks padaryti tinkamas išvadas iš pirmtakų klaidų ir finansinio neraštingumo, ji bus efektyvesnė, ne tokia švaistūniška kaip G. Kirkilo vyriausybės ir labiau socialiai orientuota nei A. Kubiliaus vyriausybės.