Nacionaliniai pasirinkimo ypatumai

Mano kaimynas sako, kad balsuos už Balčytį, nes tas kažkuo panašus į Sniečkų, o jo žmonelė, VU docentė, už Prezidentę Dalią, nes ši labai panaši į Aleksandrą Kolontaj - tokia miela, tokia simpatiška ir svarbiausia, kad sava ir intelektuali.

Atsiprašau, (Rom 11), ne 25!

Kodėl nepasieksime? Jau pasiekėme. Niekas man neatsako, kuo oligarchinė demokratija ne demokratija. Visi vartoja tą žodį "gėrio" prasme pagal Orvelo naujakalbę be įsisąmoninamo turinio. O kad demokratijoje dažnai būna įstatymų pažeidimų, tik vienur (rusiškoje tradicijoje) joks valdininkas už tai nepatenka už grotų, o kitur - patenka, nuo to reali valdžia nesidaro "visų", o todėl tai dar nereiškia, kad "blogesnė" demokratija ne demokratija. Nebus Jūsų svajojamos "visų valdžios" ir leninuko "kiekvienos virėjos"! Jūs tokią svajonę paveldėjote iš bolševikinės propagandos, kuri neatitiko bolševikinės tikrovės. Tada visi meldėmės "Vakarų demokratijai". Dabar ji yra čia - ko gi nesidžiaugiame? Vis norime "tikros"? Gal kaip vergvaldžių Graikijoje? Bet tada vergų niekas neleisdavo prie rinkiminių urnų, kad rinktų vergvaldžius, o mes šią privilegiją jau turime! Kas dėl teokratijos, tai čia nelabai susikalbame, nes šis terminas suvokiamas skirtingai. Man, pvz., Iranas nėra teokratinė šalis, nes valstybės galva gali įtakoti sprendimus, teismų nuosprendžius ir pan. D-vo Valdžioje žmogus valdžios neturi, ji jam tik deleguojama D-vo Įstatymo vardu. Vatikanas elgtųsi kaip Iranas tik tuo atveju, jei pažeidinėtų, tarkim, atgaivintą (ne paskutinėje redakcijoje) pirminę bažnytinę teisę. Tai, ką Jūs čia su reikalo neišmanančiu primityvoku sarkazmu vaizduojate, nėra teokratija ("D-vo valdžia"), bet kunigų valdžia ("klerokratija"). D-vo Valdžia pasiekiama tik tuo atveju, jei teisė išvedama iš Šventojo Rašto ir precedentų, tačiau nei vyriausiasis ajatola, nei popiežius negalėtų nieko pakeisti. Būtent to ir siekia salafitų reikalaujamas šariatas islame. Krikščionims galbūt per vėlu kurti tokią sistemą, kai pati "pagoniškoji" krikščionybė patyrė krachą "krikščioniškose" šalyse, kurios atkrito į pagonybę atgal dar baisesniu, totalinio elektroninio konclagerio pavidalu. Teoriškai pirma turėtume atkurti Karolio Didžiojo laikų teokratiją, kada visa visuomenė yra viena Bažnyčia-valstybė, joje atstatyta Popiežiaus-Imperatoriaus pusiasvyra, bendruomenės siūlo vyskupus (juos tvirtina Popiežius), o visa bendruomenė, atstovaujama Imperatoriaus, siūlo Popiežių, kurio rankoje... paties Imperatoriaus karūna. "Pagoniškosios" krikščionybės raida ne tam patyrė krachą, kad suspėtume atstatyti laikus jau po Laodikėjos susirinkimo (apie 340 m.), kuris galutinai atstūmė buvusius pagonis nuo abraominio alyvmedžio (Rom 25). Todėl jei dar turėtume laiko, abraominė revoliucija tarp krikščionių greičiau eitų per teisinę segregaciją, padalijant visuomenę į autonomines bendruomenes su savąja teise ir paliekant bendra tik rotacinę vadovybę bendroje kariuomenėje (jau finansų srityje bus problemų, nes teokratai panaikins procentinę bankininkystę). Buvusiame krikščionių pasaulyje tokie dalykai net nesvarstomi dėl totalinio suateistėjimo. Tuomet islamo pasaulyje yra net globalinis sąjūdis Hizb at-tahrir al-islami "Islamo išvadavimo partija", kurioje panašūs klausimai seniai gvildenami aukščiausiame lygmenyje. Jūs net neįsivaizduojate, kokioje dvasinio atsilikimo duobėje dabar yra "pažangusis Vakarų pasaulis".

Visgi taip ir nesupratau, kodėl būtina "dantis sukandus" balsuoti, kai galima visai nedalyvauti. Nematau ir panašumo tarp dabarties situacijos "Polikarpovna-Balčytis" ir Paties paminėtos "vakarietis Adamkus-išverstakailiai velniai". Tada ir aš pats balsavau už Adamkų, nes dar tikėjau "Vakarais", dar nebuvo 911, dar nepaaiškėjo Apr 13, dar toli buvo iki "palenkite galvą" "fotografuojant" biometriniam pasui su antena ir lustu. O dabar pati Polikarpovna gali būti didesnė "vakarietė" už Balčytį, bet nuo to mažesnis blogis neatsiranda, nes pats šis rinkiminis žaidimas yra ištisas blogis.

Na, aš nesu doruokšlis, o klystantys ir ne be nuodėmių žmogus, bet visgi galvojantis, kad visgi žmogus vienaip ar kitaip, todėl aš galiu manyti, kad esu priverstas rinktis tarp dviejų blogybių mažesnę. Žinoma, mes gyvename Melo epochoje. Visas dvidešimtas amžius didžiąja savo dalimi grįstas melu, didžiūnų melo propaganda, dezinformacija runkeliukams. Man jau ne kartą teko taip rinktis, sakykime, balsuojant už Adamkų. Tada irgi neturėjome pasirinkimo: arba Adamkus, arba „Šatrija“ ir Raudonasis prokuroras. Lietuviai tiesiog yra prievarta įstumti į dviprasmybių liūną, į Melo epochą ne savo valia įgrūsti. Esame spaudžiami nunykti – rinktis savižudybę. Va, sakykime, mokyklinukai ir studentai yra priversti kvailintis dėl „didelio lietuvių draugo Pilsudskio“ ir Vokietijos vertinimų prieš karą, karo ir pokario metu iki šiol, kai visiems pradinukams, kurie netingi, jau yra žinoma, kad Pilsudskis, pagal kilmę grynų gryniausias lietuvis, ne kartą oficialiai kreipėsi į Prancūziją su prašymu suduoti mirtiną smūgį Vokietijai dar iki karo – tiesiog sutriuškinti, bet mūsų vaikams viešai tai draudžiama pasakyti, jei nenori atsidurti kaliūzėje ir prarasti mamos ar tėčio nupirktą kompiuterį, todėl sutinku su jūsų nuomone dėl demokratijos Lietuvoje ir apskritai Europoje. Mano galva iš tikro tautiečiai balsuoja patys nežinodami nei kokia proga, nei dėl kurios priežasties ir jiems, manyčiau, taip pat nesvarbi prezidento institucija, vadinasi, nesvarbi ir valstybė su jos rinkimais ar tie rinkimai blogi, ar geri, kaip Jūs ir sakote. Demoralizuoti, neosovietinio elito kriminalizuoti lietuviai balsuoja ne už prezidentą, bet už labai svarbų Neosovietijai „Načalnyką“- promaskolšką ar žečpospolitišką funkcionierių. Ir dar veidmainiškai pliurpia apie korupciją, teismų savivalę, neteisybes, kai patys išties elgiasi priešingai – skleidžia demagogiją, duoda kyšius, meluoja, šmeižia, engia savo tautietį ir žiauriai mobinguoja jį darbe, ir t.t. Pats būdamas nelabai doras, todėl aš visgi dantis sukandęs renkuosi mažesnę blogybę. Aš nesu palaimingas vyras, todėl dažnai teko ir tenka susitikti su nedorėliais, didesniais nei aš pats, manyčiau, pavyzdžiui, su konciervais.

Demokratinio valdymo vis tiek nepasiekiame, galima pabandyti teokratiją. Būtume trečia teokratinė valstybė po Vatikano ir Irano. Dargi sutaupome: nereikėtų jokių prezidento, Seimo, ir Savivaldos rinkimų- Vyriausiąjį skiria Vatikanas, o jau žemesnius- vyskupus, klebonus, kunigiją, skiria Vyriausias ir jo vyskupija. Bendruomenėm vadovauja nusipelnusios davatkos. Kaip atskirti kuri labiau nusipelniusi, kuri ne mažiau, neaišku, bet tai ne piliečių reikalas- jie valdyme nedalyvaula. Jiems tik dirbti, tylėti ir Dievą mylėti. Vietoje teismų tai, turbūt, šventoji Inkvizicija? Vėl sutaupome- gerai organizavus skundimą, šnipinėjimą ir modernizavus kankinimo būdus, atstotų visus FNTT, STT, VSD ir kitus dabar neefektyviai dirbančius organus. Aina sau... :)

Mielas Letai, tikrai nuoširdžiai dėkoju už tokį išsamų ir aiškų atsakymą kurį mielai priimu. Nesitikėjau, kad savo suvokimu kuris yra daugiau iš intuicijos nei iš žinojimo, esu didesnis Tamstos bendramintis nei pats galėjau išmislyti. Jūsų žodžiai padėjo man susirikiuoti gan padrikas mintis į tvarkingesnę struktūrą. Vis tik didelė tiesa žodžiuose, kad genialumas paprastume. Jūs labai sklandžiai pateikėte man rūpimų dalykų išdėstymą. Labai norėčiau, kad daugiau žmonių atidžiau paskaitytų tai ką rašote. Tik va, Jus suprasti reikia geros valios. Čia vergams atsiranda sunkiai perlipamas slenkstis, o juk Tiesa mus išlaisvins... Pagarbiai nuoširdžiai, J.

Sakote beveik teisybę. "Beveik" nes neteisinga manyti, neva kuri nors beviltiška situacija atleidžia nuo reikalo sakyti tiesą. Tiesa negali būti utopinė, nes tada ji nebe tiesa. Utopinis gali būti pasiūlymas, planas, viltis. Teigdamas tai, ką tikiu esant tiesa, nieko utopinio nesiūliau ir nesitikėjau. Jei pastebėjote, visą laiką manau, kad Lietuvos situacija negali būti išspręsta vietoje, ji yra globalinės situacijos dalis. Pirmasis reikalas - suvokti situaciją ir suvokti tiesą. Pagaliau - suvokti save patį: ką galiu ir ko niekad nedarysiu. Toliau, jei pasitiki D-vu (o tik tai ir yra tikras tikėjimas), privalai elgtis pagal sąžinę. Suvokti situaciją, suvokti tiesą, elgtis pagal sąžinę - štai ir visas "džihadas". Toliau Pats D-vas parodo, ką darysi. Galbūt rūpinsiesi savo ir artimesnių žmonių Išganymu. Ir tai jau gerai. Globalinė situacija sparčiai panašėja į apokaliptinę. Tai reiškia, kad turi būti pasiruošęs kankinystei ir net neišsigąsti, jei to neišvengs ir artimiausi žmonės. Juk "kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas" (Mt 10, 22). Svarbiausia, kad Apokalipsė yra Mesijo Atėjimo ir antikristo žlugimo laikas. Mesijo laukia visos abraominės tikybos, mes kartu su musulmonais laukiame, kad Mesijas ir nugalės Antikristą. JHS dar nepriėmę judėjai irgi laukia Mesijo. Mes tikime, kad ir jie VISI Jį priims (Rom 11, 25). Pirmoji žinia: garsus Izraelio kabalistas Rav Jicchakas Kaduri prieš pat mirtį 2006 m. užrašė ant popieriuko ateinančio Mesijo vardą: JHS! Kas galėjo įsivaizduoti! Jau laikas arti, Viešpats ateina; MARANATA! Tačiau tos dienos nežino niekas, tik Tėvas, todėl kad ir kaip panašu, dar ne viskas pasibaigė. Vakarų Bažnyčios (tiksliau - šv. Augustino) kažkodėl yra prislopintas Antrasis iš 10 Įsakymų: nedaryti sau stabo ir jam nesilenkti (šis Įsakymas laikomas atskiru Rytų Bažnyčioje, taip pat visų žydų, o Vakarų Bažnyčioje jis yra įtrauktas į Pirmąjį, padalijus Dšimtąjį į du). Tuo tarpu stabas - ne vien dievaičio atvaizdas, bet ir karjera, pinigai, valdžia, vadai, tėvynė ir visa, kas gali būti garbinama šalia D-vo Kūrėjo (musulmonų liudijimo dalis: "Nėra dievybės šalia D-vo", lā ilāha illa-LLĀ). Ar ne dėl šio prislopinimo Vakarai įgrimzdo į materializmą? Plius būtent baltai pasižymėjo nepaprastu prisirišimu prie gamtos sudievinimo, ir net šiandien bandoma atgaivinti pagonybę su panieka vadinant "žydkrikščionybe" tikėjimą Išganytoju, Viena Tiesa ir Morale (o tai ir yra monoteizmas). Esu laimingas, kad D-vas leido man būti "žydkrikščioniu"! Kodėl rašau apie tai ryšium su mintimi, kad galbūt dar ne pabaiga? Todėl, kad atsirado Ukrainos Viltis. Ten nuosekliausi tautos gynėjai (Dešinysis Sektorius) šaukiasi ne protėvių vėlių ir kapų, bet JHS. Internete net iškabintas Katekizmas. Jie NIEKADOS nepasiduos ne tik Maskvos Ordai, bet ir išsigimėlių sodomodemokratijai su jos totaliniu elektroniniu konclageriu. Jei ukrainiečių tauta ištvers iki galo ir D-vas suteiks pergalę Dešiniajam Sektoriui, prasidės atgimimas visoje Centrinėje Europoje. Štai Jums ir viena iš galimų praktinių prognozių, kurios nėra utopinės. Б-же, бережи Україну!