Naujoji „Rinkimų kodekso“ koncepcija: visuomenė darsyk apgauta

Rinkimų kodeksai nepaprastai svarbūs valstybėms, jų demokratinei raidai. Juose demokratijos principai įgauna konkretų nacionalinį pavidalą, kuris nusako valstybės politinės sistemos pobūdį ir joje veikiančių pagrindinių politinių galių – visuomenės ir partijų – santykius atstovaujant piliečiams. Esminis demokratijos rodiklis yra visuomenės įgalumas (ar neįgalumas) tiesiogiai rinkti savo atstovus į valdžios institucijas. Vakarų valstybėse susiklostė toks demokratijos pobūdis, kai partinis atstovavimas (proporcinė rinkimų sistema) derinama su tiesioginiu piliečių valios reiškimu (tiesioginiai rinkimai). Daugelyje šalių tiesioginiais rinkimais arba aiškiu dviejų sistemų derinimu yra grindžiama savivalda, nes savivalda yra pilietinės visuomenės ugdymo ir brendimo laukas. Aukštesnieji valdžios lygmenys taip pat formuojami įvairiai derinant proporcinę ir mažoritarinę sistemas. Štai Lenkijoje Seimas renkamas proporcine, partijų sąrašų sistema, o Senatas – tiesioginiais rinkimais. Savivaldos lygmenyje tiesiogiai renkami vaitai, burmistrai, miestų prezidentai. Lietuvoje tiesioginiais rinkimais renkamas tik prezidentas, o visi kiti vykdomosios valdžios svertai yra partinės nomenklatūros rankose. Tad Lietuvos politinės sistema akivaizdžiai stokoja demokratijos turinio. Visuomenė jaučia demokratijos stoką, tad ir savo pačios politinį neįgalumą. Politiškai neįgali visuomenė nėra ir negali būti pilietinė visuomenė, nes pilietiškumas politiniu požiūriu reiškia politinį įgalumą. Mūsų piliečiai turi tik teisę rinkti, tačiau neturi teisės rinkti savo iškeltus kandidatus, kitaip tariant, neturi jokios politinės galios palyginti su partine nomenklatūra.

Jau senokai kalbama, kad politinė sistema tapo dideliu valstybės ir visuomenės raidos stabdžiu, tad ją būtina keisti. Pasvarstoma ir apie tiesioginius seniūnų bei merų rinkimus, plečiant tiesioginio atstovavimo sritį. Viešumoje su tuo sutinka ir dalis mūsų politikų, tačiau jų kalbos nevirsta darbais – visais būdais stengiamasi išlaikyti valdžios monopolį partinės nomenklatūros rankose. Juolab kad politiškai neįgali visuomenė neturi jokios politinės galios susigrąžinti sau dalį valdžios. Tą vieningą, sakytume, konsoliduotą politinio elito nuostatą patvirtina ir Seimo birželio 27 d. priimta naujoji „Rinkimų kodekso koncepcija“. Permainų ir teisių laukusi visuomenė vėlei buvo apgauta jai pačiai net nejaučiant. Koncepcija nebuvo viešai svarstoma, o priimta tyliai ir paskubomis atostogų įkaršty. Tylėjo ir žymieji mūsų politinio gyvenimo komentatoriai bei analitikai – šiuo atžvilgiu tyla ir yra geriausias būdas aptarnauti valdžią.

Priimtoji koncepcija bus pagrindas naujam rinkimų kodeksui, kuris susistemins visus su rinkimais susijusius įstatymus ir įgyvendins Konstitucinio Teismo 2010 ir 2011 metų nutarimus, kurie įpareigoja suteikti ir nepartiniams piliečiams daugiau teisių tiesiogiai dalyvauti keliant ir renkant savus kandidatus. Tad politiniam nomenklatūriniam elitui kilo dilema, kaip suteikti teisių neatiduodant nė trupinėlio valdžios. Išeitis – suteikiant teises jas apriboti įvairiomis sąlygomis ar procedūromis, kad jų praktiškai nebūtų įmanoma įgyvendinti. Tokiu keliu einama jau senokai. Pavyzdžiu gali būti kad ir Referendumo įstatymas. Piliečiams suteikiama teisė reikšti savo valią referendumuose, tiesa, jie nėra privalomi vykdyti, tačiau referendumus gali surengti tik pati valdžia, nes jokia piliečių iniciatyvinė grupė nepajėgi įvykdyti visų reikalavimų ir sąlygų.

Pirmiausia koncepcijoje patvirtinama, kad savivaldos rinkimuose galioja tik proporcinė, kandidatų sąrašų sistema. Tačiau atsižvelgiant į KT nutarimus piliečiams suteikiama teisė siūlyti ir savus kandidatų sąrašus. Kaip ta teisė bus įgyvendinama? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad padarytas geras žingsnis pirmyn. Piliečiai galės burtis į visuomeninius rinkimų komitetus, užsiregistruoti Vyriausiojoje rinkimų komisijoje politinės kampanijos dalyviais ir kelti savo kandidatų sąrašus. Į tokius komitetus galės burtis 15 ir daugiau žmonių. Jau tas numatytas 15 žmonių slenkstis kai kuriems įtakingiems daugiamečiams politikams pasirodė grėsmingas – ar tik žmonės išties neįgaus politinės galios? Tad seimūnė socialdemokratė Irena Šiaulienė suskubo teikti siūlymą, nukenksminantį suteikiamą teisę. Jos manymu, į tokius komitetus galėtų burtis tik 100 žmonių, o sąrašą dar turėtų palaikyti 1000 rinkėjų parašų. Aistringai pakilta ginti partinių valdžią. Tačiau ir nomenklatūriniai kolegos suvokė, jog toks siūlymas – jau visiška demokratijos parodija. Juk neįmanoma žmonėms greitai susiburti į tokią organizaciją, sutarti dėl sąrašo ir imti realiai veikti. Kita įtakinga socialdemokratė Milda Petrauskienė siūle lengvesnį, bet taip pat sunkiai žmonėms įgyvendinamą variantą – piliečių komitete ne mažiau kaip dvigubas savivaldybės tarybos narų skaičius. Valstybės ir savivaldybių reikalų komitetas, kuriame ši koncepcija buvo svarstoma, tam pasiūlymui pritarė. Instinktas – suteikti teisių, bet kiek galima apriboti galimybes jas įgyvendinti. Seimas nubalsavo už demokratiškiau atrodantį 15 variantą. Apsiribota ir menkesniu sąrašą paremiančių piliečių skaičiumi.

Kodėl? Todėl kad rastas žavus, visiškai demokratiškai atrodantis sprendimas – kandidatų sąrašo apimtis. Visuomeninis rinkimų komitetas negalės kelti vieno, poros ar kelių kandidatų – sąraše jų turės būti ne mažiau kaip pusė savivaldybės narių skaičiaus. Galima bus siūlyti ir didesnį – iki 1,5 karto viršijant tarybos narių skaičių. Jei komitetai galėtų kelti vieno ar poros kandidatų sąrašus, tai ta teisė būtų veiksminga. Tada ir žmonės lengviau galėtų susiburti į komitetus dėl jiems gerai pažįstamo ir gerbiamo žmogaus ar kelių žmonių. Tačiau dėl tokių didelių sąrašų bus sunku susitarti, juolab kad vertus įtraukti reikės įkalbinėti. Tačiau juos gundys ir politinės partijos, juk jau šiuo metu savivaldos rinkimuose partijų sąrašų viršus puošiamas gerbiamais žmonėmis, kurie išrinkti atsisako savo mandatų, kad tarybose sėdėtų numatytieji. Atsisakoma apie ketvirčio mandatų. Tokia yra tiesioginio manipuliavimo rinkėjų valia apimtis. Jei piliečiams pavyks sudaryti gerą kandidatų sąrašą, galintį paveikti numatytą rinkimų eigą, tai to sąrašo žmonės bus gundomi ir išeiti iš sąrašo, atsisakyti dalyvauti jau įsibėgėjus rinkimų kampanijai, taip žlugdant piliečių iniciatyvą. Bus ne tik gundymų, bet ir šantažo bei grasinimų. Tylių, jokiai teisėsaugai neprieinamų. Vietos žmonės kuo puikiausiai žino, nuo ko priklauso jų ir jų artimųjų darbo vietos, gerovės „didinimo“ galimybės. Tereikia tik mestelti užuominą.

Didelis kandidatų sąrašas pagal rinkimų kampanijai reikalingos veiklos apimtį 15 piliečių komitetą prilygina partijai su jos struktūra, vietinės valdžios ištekliais ir finansinėmis galimybėmis. Ar lygios galimybės varžytis? Juolab kad partijų rėmėjai bei partiečiai galės burtis į savus „nepriklausomų“ piliečių komitetus ir sudarinėti savus sąrašus, kad pasimetęs daugybėje rinkėjas liktų ištikimas partiniams. O kur dar teisėsauginio ir teisminio priekabiavimo galimybės. Akivaizdi asimetrija, kuri ir nukenksmina galimas piliečių iniciatyvas. Toks tad demokratijos „žingsnis“. Šiuo atžvilgiu demokratiškesnis numatytas rinkimų į Europos Parlamentą teisinis reguliavimas. Visuomeniniam komitetui slenkstis – 15 žmonių, o sąraše reikės įrašyti 5—22(24) kandidatus. Kodėl čia numatytas daug mažesnis sąrašo slenkstis? Drįstu manyti, kad atsižvelgta į demokratinę kitų šalių praktiką, nes tos sąlygos bus vertinamos ir europinių institucijų. O europarlamentaras joks vietinės valdžios konkurentas.

Visišką partinės nomenklatūros nenorą dalytis valdžią su visuomene rodo ir atmestas visiškai pagrįstas Povilo Urbšio siūlymas leisti kandidatų sąrašus sudarinėti ir visuomeninėms organizacijoms, įregistruotoms pagal Asociacijų įstatymą. Tokia teisė visuomeninėms organizacijoms suteikta daugelyje Europos šalių, ji plečia demokratijos apimtį ir skatina piliečius aktyviai dalyvauti valstybės valdyme. Sykiu partijoms randasi stipresnių konkurentų, o šitai padeda plėtoti demokratiją, laiduoja didesnį rinkimų skaidrumą. Mūsų sąlygomis tas siūlymas būtų kiek sumažinęs minėtą galių asimetriją. Tačiau partinė nomenklatūra čia ir įžvelgė grėsmę savo visavaldystei. Pasiūlymas atmestas. Pagrindas – juridinės kazuistikos „perlas“. Siūlau įsiskaityti: priėmus siūlymą „būtų sudarytos prielaidos pažeisti politinių kampanijų finansavimo teisėtumo, skaidrumo, viešumo principus”. Čia viena nesąmonė lipdoma ant kitos, turint labai aiškų tikslą. Argumentas niekinis įvairiais požiūriais. Šiaip jau gyvenimas kuria prielaidas visokiausiems pažeidimams, tačiau niekam nekyla noras jo uždrausti. Lygiai taip yra su visais priimamais įstatymais – jie kuria prielaidas juos pažeisti, nes ima tvarkyti gyvenimą tam tikru būdu. Tačiau iš to, kad randasi vienokios ar kitokios prielaidos, dažnai tik įsivaizduojamos, dar nereiškia, kad bus veikiama tam tikru „pažeidimo“ būdu. Šiuo atveju teisininkai apdairiai neįvardija tų prielaidų, nes, manau, nesivargino jas numatyti. Argumento logika tokia – kadangi visi žmonės gali nusikalsti, juos visus derėtų įkalinti ar užkardyti. Tačiau mūsų teisininkams logika nė motais. Neįmanoma įsivaizduoti, kuo gali grėsti teisėtai veikiančių ir visokių instancijų tikrinamų visuomeninių organizacijų veikla rinkimų kampanijų finansavimo teisėtumui, juolab skaidrumui ir viešumui. Juk konkurencija kaip tik ir didintų skaidrumą bei viešumą, ypač finansavimo, nes rastųsi ir visuomeninė priežiūra. Toks argumentas dar įmanomas suvokti tik remiantis prielaida, kad visuomeninės organizacijos veikia neviešai, neskaidriai ir „tamsių“ finansavimo šaltinių padedamos. Tai kodėl joms leidžiama taip veikti? Ironizuodami, galėtume sakyti: matyt, dėl to, kad jų veikla nėra svarbi, nes niekaip negraso partinei nomenklatūrai. Seimą aptarnaujantys teisininkai puikiai suvokia užsakymo esmę – atmesti. Jie šitai ir daro. Po prostu. Visuomenė išlieka partinės nomenklatūros gniaužtuose. Tos meilės neišlaikantys – bėga.