Naujos kolonializmo formos arba Kaip aš išvažiavau Afrikos gelbėti

Savanoriauti šiaip jau yra gerai. Kaip apskritai galima abejoti kilniais ketinimais neatlygintinai dirbti ir taip prisidėti prie visuomenės gerovės čia ar svetur? Postmaterializme, sveikas atvykęs ir į posovietinį pasaulį, t. y. Lietuvą! Pati Afrikos gelbėti dar nevažiavau, bet tikrai ne dėl močiučių, kurios bamba, kad „ir savame kieme problemų su kaupu, kam čia į tas tolybes trenktis“, o dėl paprastos patarlės, patariančios devynis kartus pamatuoti ir tik dešimtą kirpti.

Mus žavi ir jaudina kelionių istorijos iš serijos „savanoriavau Tailande ir gyvenau Vietname“, nes toks būdas keliauti ne tik romantiškas – jis dar ir labai prasmingas. Deja, močiutės nėra visiškai neteisios, nors priežastys, dėl kurių dažnai neverta trenktis į tolybes tam, kad išgelbėtum pasaulį, yra daug paprastesnės.

Pradėkime nuo terminų – angliškų. Kol savanorystę žymintis angliškas žodis volunteering reiškia įvairias savanorystės praktikas ir apraiškas, jis vis dėlto dažniausiai bus vartojamas kalbant apie darbą kokiam nors „Maisto bankui“ ar kitai iniciatyvai, kuri teikia gėrį savai bendruomenei (kalbama apie Vakarų Europą ir Šiaurės Ameriką). Vykstantys gelbėti Afrikos vaikų užsiima voluntourism, savanorišku turizmu. Juk pirminiai tokios savanorystės motyvai tikrai dažnai esti ne altruistiniai, o paprastas noras pamatyti pasaulio.

Kai kuriose Vakarų Europos valstybėse (pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje), turinčiose senesnes savanorystės besivystančiose šalyse tradicijas, voluntourism po truputį tampa keiksmažodžiu. Kai pirminė savanorystės skurdžioje, pageidautina – kuo tolimesnėje valstybėje (kad feisbuko like’ų daugiau būtų) priežastis yra tiesiog pakeliauti ir atrasti save, yra rizika pražiopsoti nemažai svarbių dalykų.

Voluntourism įgyjant vis daugiau nuolatinę vietą rinkoje turinčios industrijos bruožų, tvaraus vystymosi specialistai turi vis daugiau medžiagos realios savanorystės įtakos studijoms. Nemažai tokių tyrimų atskleidžia neigiamą, netgi žalingą voluntourism poveikį besivystančioms valstybėms. Vienas prieš keletą metų Pietų Afrikos Respublikos mokslininkų atliktas tyrimas parodė, kad Užsachario Afrikos našlaičiams, dažnai turintiems itin jautrią psichiką, trumpalaikis bendravimas su „geraisiais baltaisiais draugais iš Vakarų“ labiau kenkia, negu padeda (vaikai liguistai prisiriša prie globėjų, kurių greitai nebelieka jų gyvenimuose). Savanoriai dažnai trikdo vietinių nevyriausybinių organizacijų darbą ir dar gerai, jeigu tos organizacijos nėra fiktyvios. Tokios kaip dažni Kambodžos vaikų namai, kur, neoficialiais duomenimis, vienas iš trijų našlaičių namų gyventojų iš tikrųjų turi mamą ir tėtį. Pastarieji neblogai pralobsta palikdami atžalą našlaičių prieglaudoje: voluntourism keliautojai negaili pinigų tokiai širdį spaudžiančiai nelaimei kaip Kambodžos našlaitis.

Britų žurnalistė Anna Claeys pirmąsyk nuvykusi į Ganą nesuprato, kodėl vienus mažiausių skurdo rodiklių turinti Afrikos valstybė yra populiariausias voluntourism objektas: tarp jos sutiktų užsieniečių buvo daug daugiau savanorių negu turistų. Sostinėje Akroje pasijutus saugiau negu kai kuriose Londono dalyse ir pabendravus su keliais savanoriais, jai pasidarė aišku, kad čia paprastai atkeliaujama asmeniniais sumetimais, tokiais kaip gražesnis CV. Antraip būtų galima pasirinkti skurdesnę šalį, kuri nepatiria tokios savanorių infliacijos.

Jaunų nekvalifikuotų britų savanorių invaziją į Afriką kai kurie oponentai vadina nauju būdu Vakarams plėsti savo įtaką arba tiesiog neokolonializmu. Savanoriais tampa žmonės, kurie neturi pakankamai įgūdžių įsitvirtinti savų visuomenių darbo rinkose, tačiau Užsachario Afrikoje ar Pietryčių Azijoje jų įgūdžiai stebuklingai tampa be galo vertingi ir reikalingi. Ar, pavyzdžiui, mokyklų statymo darbuose įdarbinami nieko bendro su statybomis neturintys savanoriai netrukdo atsirasti darbo vietoms, kurios būtų išsigelbėjimas vietiniams? Tas pats ir su anglų kalbos „mokytojais“, kurių kalba paprastai yra ganėtinai žemo lygio. Ar jie yra visagaliai todėl, kad atvyko iš labiau ekonomiškai išsivysčiusio krašto ir yra baigę mokyklą?

Beje, šito teksto autorė tikrai neagituoja prieš savanorystę apskritai (tai būtų mažų mažiausiai kvaila) tiek Afrikoje, tiek vietinėje gyvūnų prieglaudoje. Lietuvoje savanorystės idėja dar gana nauja, bet kritišką požiūrį ir apdairumą pravartu ugdytis kuo anksčiau. Apskritai Afrika didesnę naudą pajus, jeigu į ją bus siunčiama daugiau medikų ir profesionalų, o ne jaunų, savęs ieškančių sielų. O ten išsiruošę pastarieji tegu būna kuo apdairesni ir užduoda sau du paprastus klausimus: a) išsiaiškina visas smulkmenas apie siunčiančiąją organizaciją; b) paklausia savęs, ar tą darbą, kurį ketina dirbti ten, jam kas nors leistų atlikti čia.