Nausėdos ir Ukrainos šviesa mūs žingsnius telydi

Orumo revoliucijos akimirka Maidano aikštėje 2014 m.

Prieš 12 metų (2014.02.22) Ukrainoje įvyko valstybės perversmas, kurį aktyviai ir atvirai palaikė JAV vadovaujami Vakarai, taip pat ir Lietuvos valdžia. Prasidėjo Ukrainos valstybės ėjimas link kitos datos – link 2022.02.24. Ką tik minėjome didelio mąsto karo Ukrainoje pradžios 4 metų sukaktį. Šitas karas yra didžiausias ir kruviniausias karas Europoje po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Jis, deja, dar tęsiasi ir savo trukme jau viršijo karo tarp Vokietijos ir TSRS trukmę. Karas tarp Vokietijos ir TSRS truko 3 metus ir beveik 11 mėnesių. Dabar vykstantis karas Ukrainoje vyksta jau daugiau kaip 4 metus. Prieš 4 metus mažai kas tikėjo, kad šitas karas užtruks tiek ilgai. Ir šiandien jau mažai kas drįsta tiksliai prognozuoti, kada šitas karas pasibaigs. Yra optimistinis ir pesimistinis netolimos ateities scenarijus. Pagal optimistinį scenarijų karas turi baigtis šiais metais (iki Kongreso rinkimų JAV lapkričio mėnesį). Pagal pesimistinį scenarijų, jeigu šio karo nepavyks užbaigti šiemet, jis taps daug žiauresnis. Rusija gali pradėti naudoti ginklus, kuriuos iki šiol vengė naudoti. Kaip sakoma, kas gali paneigti galimybę, kad būtent to ir siekia tie, kurie nenori, kad karas pasibaigtų.

Vieni iš tų, kurie nori tęsti karą Ukrainoje tol, kol Ukraina nugalės, yra Lietuvos valdžia. Kitais žodžiais tariant, Lietuvos režimas, kuris yra ištikimas Vakarų globalistų statytinis. O karas Ukrainoje vyksta būtent tarp Vakarų globalistų ir Rusijos. Ukrainoje Vakarų globalistai savo pinigais ir ginklais, bet kol kas Ukrainos rankomis ir krauju, kariauja su Rusija. Lietuvos režimo lyderis prezidentas Nausėda, kalbėdamas apie karo Ukrainoje pradžios 4 metų sukaktį, pasakė: „prieš ketverius metus tamsa pamėgino praryti Ukrainą, Rusijai įtikėjus, kad raketomis ir teroru gali ištrinti ukrainiečių tautą iš istorijos“. „Tačiau vietoj to mes išvydome šį tą nepaprasto – tautą, kuri atsisakė klauptis, žmones, pasirinkusius laisvę vietoj baimės, orumą vietoj paklusnumo, šviesą vietoj tamsos. Jūsų drąsa įkvepia milijonus. Jūsų ryžtas stiprina Europą. Jūsų pasiaukojimas primena pasauliui, kad laisvė niekada nėra dovanojama, – ją reikia ginti. Brangūs ukrainiečiai, Jūs nesate vieni. Lietuva stovi su Jumis – solidarume ir draugystėje, tvirtai tikėdama Jūsų pergale. Pergale, kuri formuos Europos ateitį.“ Štai taip kalbėjo Lietuvos valstybės vadovas, kuris, kaip visi žino, bučiavo Ukrainos vėliavą ir sake, kad tuo veiksmu jis bučiavo Ukrainos karių kraują.

Nausėdai Rusija yra tamsa, o Ukraina yra šviesa. Tamsa yra blogai. Šviesa yra gerai. “Ir šviesa, ir tiesa mūs žingsnius telydi”, - tai Lietuvos himno žodžiai. Bet ar tiesą sako Nausėda, Rusiją vienareikšmiškai tapatindamas su tamsa, o Ukrainą – su šviesa? Ar korumpuotas diktatoriaus ir narkomano Zelenskio režimas yra šviesa? Ar opozicijos persekiojimas yra šviesa? Ar žodžio laisvės nebuvimas yra šviesa? Ar religijos persekiojimas yra šviesa? Ar tai, kad žmonės gaudomi gatvėse, kišami į mikroautobusus ir siunčiami į frontą žūti – ar tai šviesa? O gal šviesa yra tai, kad kariauti ir žūti turi tik neturtingieji? Gal šviesa yra tai, kad nė vieno iš Ukrainos režimo vadų artimieji nekariauja ir nežūva? O gal iš tikrųjų Nausėdai ir kitiems Lietuvos režimo valdžiažmogiams visa tai yra šviesa, ir tokią šviesią ateitį jie yra numatę Lietuvai? Juk ne šiaip sau Lietuvoje šalia Lietuvos vėliavų kabo Ukrainos vėliavos. Ir Ukrainos šviesa mūs žingsnius telydi.

Nausėda sako, kad Rusija nori ištrinti ukrainiečių tautą iš istorijos. Iš tikrųjų viskas yra visiškai kitaip. Pats dabartinis Ukrainos režimas yra Vakarų globalistų kovos su istorija ir istorine atmintimi įrankis. Būtent po Maidano perversmo Ukrainoje prasidėjo karas su istorine atmintimi, karas su prorusiška Ukrainos dalimi. Šitas karas vyko kaip atviras karinis konfliktas Donbase. Šitas karas vyko kaip karas su Rusijos kultūriniu ir istoriniu paveldu likusioje Ukrainos dalyje. Ir būtent šitas po Maidano perversmo prasidėjęs karas su istorine atmintimi, šita prievarta prieš Rusijos kultūrinį ir istorinį paveldą buvo Ukrainos valstybės ruošimas didelio masto karui su Rusija. Po Maidano perversmo Vakarų globalistai ruošė Ukrainos valstybę tapti jų įrankiu, jų vėzdu kovai už jų pasaulinę hegemoniją, kurią jie gavo žlugus TSRS. Po TSRS žlugimo atsirado vadinamasis vienpolis pasaulis – tokia pasaulio tvarka, kurioje yra vienintelė supervalstybė, o visos kitos pasaulio valstybės didesniu arba mažesniu mastu yra šitos supervalstybės vasalai (didesniu arba mažesniu mastu priklausomos nuo šitos supervalstybės). Po TSRS žlugimo tokia vienintele supervalstybe tapo JAV. Ir Rusija, ir Kinija – jau nekalbant apie kitas pasaulio valstybes – tapo daugiau arba mažiau priklausomomis nuo vienintelės supervalstybės (JAV). Po TSRS žlugimo JAV tapo pagrindiniu globalistų įrankiu valdyti pasaulį.

Tai buvo unikalus momentas pasaulio istorijoje. Dar niekada istorijoje politinė, karinė, o nemaža dalimi ir ekonominė galia nebuvo taip sukoncentruota vienoje valstybėje. Šita geopolitinė ir istorinė situacija buvo tokia unikali, tokia neįprasta ir stebuklinga, kad globalistų filosofas ir politologas Frensis Fukujama (Francis Fukuyama) netgi nukalė specialią sąvoką apibūdinti šiai unikaliai istorinei situacijai. Istorijos pabaiga – taip Fukujama pavadino pasaulio tvarką po TSRS žlugimo. JAV, Vakarai, kapitalizmas ir liberali demokratija nebeturi rimto konkurento. JAV yra liberalios globalizacijos variklis, o Vakarų globalistai yra pasaulio ir istorijos viešpačiai.

Bet viskam šiame pasaulyje ateina galas. Atėjo galas ir globalistų fantazijai apie istorijos pabaigą. Pirmoji kregždė buvo Rusijos prezidento Putino kalba Miuncheno konferencijoje 2007 m., kur jis sukritikavo Vakarų globalistų vienpolę pasaulio tvarką su JAV pasauliniu viešpatavimu. Globalistai suprato grėsmę ir pradėjo ruoštis mūšiui. Ukraina buvo ideali vieta tokiam mūšiui. Reikėjo tik ją paruošti. Maidano perversmas buvo lemtingas lūžio taškas šitame paruošiamajame darbe. Ukraina turėjo tapti Vakarų globalistų ir Rusijos mūšio lauku už istoriją. Vakarų globalistai Ukrainoje ruošėsi kautis už istorijos pabaigą, už savo pasaulinį viešpatavimą, už tą pasaulio tvarką, kuri atsirado žlugus TSRS. Ukrainos žmonių ir Ukrainos valstybės nelaimei Ukrainos režimas parsidavė Vakarų globalistams ir sutiko patenkinti jų gašlų norą.

Buvęs komunistas Nausėda meluoja sakydamas, kad Rusija nori ištrinti ukrainiečių tautą iš istorijos. Kaip tik atvirkščiai – Rusija nori sugrąžinti istoriją į Ukrainą, nes Ukrainos režimas ir jo šeimininkai globalistai paskelbė karą istorijai. Buvęs komunistas Nausėda turi žinoti, kaip atsirado 1991 m. Ukrainos valstybės sienos, kas nubraižė tas sienas. Jis turi žinoti, kad jas nubraižė komunistai. Tai turi žinoti ir buvusi komunistė Grybauskaitė. Tai turi žinoti buvęs komunistas ir aršus sovietinis propagandistas Valatka. Ir kiti į juos panašūs persivertėliai ir dekomunizacijos entuziastai. Jeigu Ukrainą reikia dekomunizuoti, nuosekliai mąstant, reikia dekomunizuoti ne tik jos pramonę ir energetiką, bet ir jos valstybines sienas. Vakarų globalistai ir jų statytinis Ukrainos režimas išprovokavo Rusiją priminti, kur yra istorinės Ukrainos sienos.

Ukraina galėjo turėti ir Krymą, ir Donbasą ir dar daug ką, ką turėjo ir ko niekada nebeturės. Reikėjo tik gerbti istoriją. Ukrainos vadovai po Maidano perversmo pasižymėjo daug kuo. Dabartinis net moka groti fortepijonu, vietoje rankų naudodamas lytinį organą. Deja, pagarba istorijai Ukrainos režimas po Maidano perversmo nepasižymėjo. Ne, geriau tenelydi mūsų žingsnių Ukrainos šviesa.