Ne tą pažadino

Iš sovietinių laikų prisimenu tokį anekdotą. Rusų kagėbistas atskrenda į Niujorką ir oro uoste pirmu taikymu nueina į tualetą. Kabinoje išsitraukia juodą batų tepalą ir konspiracijos sumetimais „nusivaksuosja“ savo veidą. Iš tualeto išeina kaip tikras afrikietis, sėda į taksi, atvažiuoja į viešbutį, užsisako kambarį ir registratoriaus paprašo, kad paskambintų jam į numerį 7 valandą ryto ir pažadintų. Pareigingas registratorius paskambina kagėbistui septintą valandą ryto, tasai nubunda, nueina į vonios kambarį ir mėgina muilu nusiplauti nuo veido juodą batų tepalą. O „vaksas“ nenusiplauna. „Rupūs miltai, – sako prieš veidrodį stovėdamas kagėbistas, – ne tą pažadino.“Panašių asociacijų kyla šiandien, kai pamėgini įsižiūrėti ir atpažinti ženklus, kas vyksta mūsų valstybės veidrodyje. Prezidentė, kuri turėtų rūpintis gerais santykiais su mūsų ES kaimynais, atmeta kvietimą susitikti Varšuvoje su strateginiais mūsų partneriais saugumo, ekonomikos ir energetikos srityse: Latvijos, Estijos ir Lenkijos prezidentais. Kyla įtarimų, ar tą rytą, kai tautos rinkta pareigūnė priėmė tokį sunkiai protu suvokiamą sprendimą, buvo pažadinta būtent mūsų valstybės Prezidentė, prisiekusi ant Konstitucijos visomis išgalėmis ginti valstybės ir piliečių interesą. Net jei santykiai su Lenkija šiandien nėra patys šviesiausi, nereikia daug politinės uoslės ir nuovokos, kad suprastum, jog įnoringi akibrokštai tų santykių tikrai nepraskaidrins ir nepašviesins. „Kažkas negerai Danijos Karalystėje“, – rašė Šekspyras „Hamlete“. Prezidentės veiksmai ir sprendimai kuo toliau, tuo labiau darosi protu nepaaiškinami ir sunkiai nuspėjami. Viešai apsimeluoja prezidentės patarėjas – prezidentė tyli. Drąsa ir beatodairiškas kategoriškumas, rodomas vienų pareigūnų atžvilgiu, kai tuo pat metu meluojantys lieka toliau pašonėj meluoti. Ne ką geriau pastarosiomis dienomis atrodo ir mūsų Premjeras. Jo sprendimai stebina ir glumina. Tikrai yra pagrindo suabejoti, ar iš tikro ryte buvo pažadintas konservatorių ir krikščionių demokratų lyderis Premjeras Andrius Kubilius, kai nežinia dėl ko ir į kokį akligatvį užspeistas paaukojo du FNTT pareigūnus, kas buvo pažadintas, kai pasirašė Prezidentei Vidaus reikalų ministro A. Meliano kandidatūros teikimą? Na, jei kalbame apie konservatorius, tai iš jų tokių politinių nesusipratimų tradiciškai galima buvo tikėtis. Pamenu, kai pakriko ano rinkimo Seimas, skilus Darbo partijai, o Gediminas Kirkilas ėmė vilioti A. Kubilių į 2K projektą, konservatorių frakcijos Seime elitas pasikvietė pokalbio šviesios atminties a. a. Bronį Savukyną ir mane pasišnekėti, kaip į tokį žingsnį pasižiūrėtų inteligentija. Mes abu vienareikšmiškai pasakėme, kad vertinimas būtų labai neigiamas, kaip į partijos, kuria didelė inteligentijos dalis pasitiki, vertybių išdavystę. Kiek pamenu, panašiai tuomet kalbėjo Rasa Rastauskienė, Irena Degutienė ir Jurgis Razma. A. Kubilius, matyt, jau buvo apsisprendęs ir stengėsi jokios aiškios pozicijos neatskleisti. Po kelių dienų prasidėjo garbės neatnešusios konservatoriams derybos su socdemais, neaiškus mindžikavimas aplink „Leo LT“ avantiūrą, niekaip nepasibaigęs VSD veiklos tyrimas NSGK ir galiausiai, „valstybininkams“ įsitvirtinus, 2K sutarties nutraukimas su labai prasta aplošto politiko veido išraiška ir sugadinta partijos reputacija. Po to matėme negarbingo ir neprincipingo konservatorių elgesio epizodą, kai tie į savo rinkimų sąrašą atsisakė įrašyti išmestus iš VSD kontržvalgybininkus V. Damulį ir K. Braziulį. Pažymėtinas ir kitas iškalbingas epizodas. Į rinkimus Tėvynės Sąjunga pasitelkė krikščionis demokratus. Tai teikė vilties, kad pagaliau šis darinys susigrąžins moralios politikos ir nepriklausomos principingos laikysenos matmenį. Visos kadencijos metu TS-KD retorikoje tokių rudimentų galėjai retsykiais išgirsti, tačiau tuo pat metu politiniuose veiksmuose matėme visai ką kita – A. Kubiliaus kabinetinę aritmetiką, skaičiuojant ir dalijant kėdes įvairaus plauko politiniams avantiūristams. Kaip anuomet G. Kirkilas, taip ir dabar A. Čaplikas A. Kubilių apžaidė labai nedideliame politinio ringo plote. Ir apžaidė bei pasityčiojo taip negailestingai, kad sunku įsivaizduoti, kaip per likusį iki rinkimų laiką partija atsities. Galų gale apie kokias vertybes rinkėjams pasakos ir kas tomis pasakaitėmis patikės, kai visiems iki gyvo kaulo įgriso nuolatinis „popierinės“ koalicijos keliaklupsčiavimas prieš Prezidentūrą, VSD, energetikų ir teisininkų klanus bei nuolatinis lipimas ant to paties grėblio, išduodant vertybes. Per pastarąją Seimo kadenciją valstybės galių svertai sistemingai vienas po kito buvo atiduodami politinei ir teisinei „mafijai“, tuo pat metu iki minimumo siaurinant visuomenės raiškos lauką žiniasklaidoje. Visuomeninis transliuotojas ėmė veikti kaip privatus A. Siaurusevičiaus, R. Miliūtės ir V. Savukyno UAB-as, kuriame tolydžio įsivyravo baimės ir nepasitikėjimo visuomene atmosfera. Nuo tautos buvo užsirakinta kaustytomis skydinės durimis. Šiandien dera klausti, kokia valdžios šaka dar gali būti tvariu valstybės pamatu, į kurį galėtume patikimai atsiremti. Gal į ugniagesius gelbėtojus, bet, kaip rodo paskutinės sociologinės apklausos, tikrai ne į Vyriausybę, Seimą, partijas ir ne į teisėsaugą, panašu, kad ir ne į Prezidentūrą. Daugiau nei prieš dvidešimt metų, kai po pirmojo Sąjūdžio suvažiavimo tikintiesiems buvo sugrąžinta Arkikatedra, aikštėje prieš šventovės fasadą šaltą rytą mišias aukojo kardinolas Vincentas Sladkevičius. Jis paliko testamentinį priesaką: „AUKIME.“ Po to mišiose Vingio parke, kurias šimtatūkstantinei tikinčiųjų miniai aukojo popiežius Jonas Paulius II, šventasis Tėvas paliko mums kitą testamentinį priesaką: „NEBIJOKITE.“ Deja, daugiau nei po dvidešimties metų turime konstatuoti, kad garsiųjų priesakų neįvykdėme. Nusidėjome apsileidimais ir lengvatikyste, kad, įstoję į NATO ir ES, kaip kokie maurai darbą padarėme. NATO lėktuvai valstybės nesaugo nuo savų cinikų ir niekdarių, kuriuos užsileidome ant galvų, o ES pinigai nekuria socialinio teisingumo. Atsinaujinimo ciklą laikas pradėti iš naujo, atsitiesti, ir žingsnis po žingsnio patiems susigrąžinti užvaldytą valstybę. Atsakykite sau, kas, atkūrus Nepriklausomybę, galėjo susapnuoti, kad po dvidešimties metų gyvenimo laisvoje šalyje turėsim burtis į aikštes, o sava, ne okupantų valdžia savo piliečius, atkūrusius Nepriklausomybę, vadins minia, patvoriniais ir marginalais. Šiandien susitaikymas su esama padėtimi ir prisitaikymas prie baudžiavos yra nusikaltimas.

Association „Global Gaze Network“
IBAN: CH9409000000161276571
BIC: POFICHBEXXX
(banko pavedimo mokestis toks pat, kaip darant pavedimą ir Lietuvoje)
Adresas: Brandschenkenstrasse 53
Miestas: Zürich
Pašto kodas: 8002