Negi Leonardas da Vinčis buvo eretikas?

Letai, kada iškeliate mintį, bet jos neužbaigiate, tuomet klausimas neatrodo retorinis. Bet dabar jau aišku, kad jis buvo retorinis. Beje Adomas ir Ieva nebuvo jokie pirmieji žmogiukai žemėje ir Ievos nuodėmė buvo tame, kad ji nuklydo su žemės gyventoju, o Adomas jai atkeršijo su Žemės gyventoja... Jie buvo toks pats Apreiškimas pasauliui kaip ir Salemo išminčius ar Jėzus. Tai buvo naujos ir dieviškos rasės apgyvendinimas šiame pasaulyje, kad iš gyvūnų kilę žmonės galėtų geriau priimti dvasines tiesas. Taip buvo prieš nepilnus 38000 metų. Mes esame didele dalimi gyvūnų kilmės, bet kiekvienas turime ir Adominio kraujo nedidelę dalį. Adominė rasė šiomis dienomis visiškai neišlikusi, ji asimiliavosi su kitomis rasėmis. Baltoji rasė jos turi bene daugiausiai, bet tai nesuteikia jai kažkokio didelio pranašumo prieš kitas rases, nes rasės nuolat maišosi... Dabartiniai mokslininkų darbai eina link panašių faktų, nors šie faktai pasauliui apreikšti dar 1935 metais...

Bijau, kad nesuprantate, kas yra retorinis klausimas.

Letai, Dievas nesukuria laiko sau. Dievas "sukūrė" laiką mums. Labai sunku tai suvokti, bet Rojuje laikas tikrai neegzistuoja. Pasaulio religijų vystymasis yra visą laiką labai nuoseklus. Abraomas savo išminties sėmėsi ne iš savo proto, o iš Salemo išminčiaus, kuris buvo tikrasis tų laikų Apreiškimas. Bet kuri pasaulio religija pradinėje stadijoje būna daug geresnė, nei vėlesnėje, nes į religiją sudedama ir tai, kas nėra religija - tai yra žmonių klaidingi įsitikinimai. Taip buvo su Senuoju Testamentu, taip atsitiko ir su Naujuoju Testamentu, kuriame Jėzaus mokymų yra nemažai, bet dar daugiau yra Jo mokymų iškraipymų ar net to, ko nemokė Jėzus. Bet Jėzus savo dvasiniu statusu yra daug didingesnis, nei Salemo išminčius. Apreiškimas pasauliui buvo ne Naujasis Testamentas, bet Jėzaus gyvenimas ir Jo mokymai. Bet jo pasekėjams nepavyko į NT įtraukti net jo mokymų prasmės. Beveik visas Naujasis Testamentas yra skirtas ne Jėzaus reikšmingo ir įkvepiančio religinio gyvenimo pavaizdavimui, bet diskusijai apie Pauliaus religinį patyrimą ir jo asmeninių religinių įsitikinimų pavaizdavimui. Kai kas iš Apreiškimo: ----Kaip šita žydiškos kilmės naujoji žinia, kuri savo atsiradimo krašte buvo beveik žlugusi, taip greitai ir veiksmingai užvaldė pačius geriausius Romos imperijos protus? Krikščionybės pergalę prieš filosofines religijas ir misterinius kultus apsprendė tokie faktoriai: 1. Organizacija. Paulius buvo didis organizatorius, o jo perėmėjai nustatytą jo tempą išlaikė. 2. Krikščionybė buvo visiškai helenizuota. Joje buvo visa, kas yra geriausia graikų filosofijoje, o taip pat ir hebrajų teologijos puikiausi dalykai. 3. Bet geriausia yra tai, kad ji turėjo naują ir didingą idealą, Jėzaus savęs padovanojimo gyvenimo aidą ir jo žinios apie išgelbėjimą, skirtos visai žmonijai, atspindį. 4. Krikščioniškieji lyderiai norėjo padaryti tokių kompromisų su mitraizmu, kad didesnė pusė jo pasekėjų perėjo į Antioko kultą. 5. Lygiai taip krikščioniškųjų lyderių kita karta, o taip pat ir šių lyderių vėlesniosios kartos pagonybei iš tiesų toliau padarė tokių nuolaidų, kad net ir Romos imperatorius Konstantinas išpažino naująją religiją. Bet krikščionys su pagonimis sudarė gudrų sandėrį tuo, kad jie pasiėmė pagonio ritualinį iškilmingumą, tuo pačiu metu priversdami pagonį priimti Pauliaus krikščionybės helenizuotą versiją. Jie su pagonimis sudarė geresnį sandėrį negu su mitros kultu, bet net ir po šito ankstesniojo kompromiso jie buvo daugiau negu nugalėtojai tuo, kad jiems pasisekė pašalinti dižiulį amoralumą, o taip pat ir daug kitų peiktinų persų misterijos papročių. Išmintingai ar neišmintingai, šitie krikščionybės ankstyvieji lyderiai sąmoningai aukojo Jėzaus idealus, stengdamiesi išsaugoti ir paremti didelę dalį jo idėjų. Ir tą jiems pavyko padaryti nuostabiai. Bet nesuklyskite! šitie kompromisiniai Mokytojo idealai jo evangelijoje vis dar yra paslėpti, ir galiausiai jie visą savo jėgą pasauliui parodys. Šitokiu krikščionybės pagonizavimu senesnioji tvarka laimėjo daug nereikšmingų ritualinio pobūdžio pergalių, bet krikščionys laimėjo viršų tuo, kad: 1. Žmogaus moralėje suskambo nauja ir nepaprastai aukšta gaida. 2. Pasauliui buvo pateikta nauja ir labai išplėsta Dievo samprata. 3. Viltis dėl nemirtingumo tapo pripažintos religijos garantijos dalimi. 4. Žmogaus išalkusi siela gavo Jėzų iš Nazareto. Didelė dalis iš tų didžiųjų tiesų, kurių mokė Jėzus, buvo beveik prarastos padarius ankstyvuosius kompromisus, bet vis vien jos glūdi šitoje pagonizuotos krikščionybės religijoje, kuri savo ruožtu buvo Žmogaus Sūnaus gyvenimo ir mokymų Pauliaus versija. Ir krikščionybė, net prieš savo pagonizavimą, iš pradžių buvo visapusiškai helenizuota. Krikščionybė daug, labai daug yra skolinga graikams. Būtent vienas graikas, iš Egipto, taip drąsiai atsistojo Nikėjoje ir taip bebaimiškai metė iššūkį šitai asamblėjai, kad ji neišdrįso sampratos apie Jėzaus prigimtį padaryti tokią neaiškią, kad tikroji tiesa apie jo savęs padovanojimą galėjo patekti į tokį pavojų, jog pasauliui būtų buvusi iš viso prarasta. Šito graiko vardas buvo Atanasijus, ir jeigu ne šito tikinčiojo iškalba ir logika, tai Arijaus įtikinėjimai būtų nugalėję."----

Dėkoju už pirmąkart Ekspertuose gautą atsakymą. Į Jūsų argumentus būtų galima pažvelgti rimčiau, jei krikščionybė būtų viena. Tačiau šis tikrai žmogui iš kitur atneštas tikėjimas turi to paties šaltinio atmainą: islamą. Sudėjus kartu, gauname abraominio tikėjimo totalinį išplitimą visame pasaulyje. Kaip tai galėjo įvykti, jeigu jis tik prieštarauja prigimčiai ir tiek, bet nieko pozityvaus neturi, o svarbiausia - kad nematyti, iš kur atsirado jėgos "natūraliam tikėjimui" palaužti? Kalbėdamas apie neva izoliuotą krikščionybę, teigiate neva budizmas senesnis (nors ir būtų senesnis, esmės nekeičia). Ne, Abraomas - 3-jo / 2-jo tūkstantmečių sandūra. Nesutinku ir su tuo, kad abraominis tikėjimas veda į dualizmą. Jis toks pat monistinis, kaip ir panteizmas, jei tikime (o mes visada tik tikime, nes svarstome dalykus, kurie viršija proto ir eksperimento galimybes), kad "materija" iš tikrųjų tėra kažin koks chaosas, kuris irgi "dvasinis", o todėl yra tasai pirminis "niekas" (bedugnė Tehom - babilonėnų personifikuota deivėje Tiamat). Kūrėjas "įdeda" į jį laiko-erdvės išplėtėją ("sprogimą") ir šitaip atsiranda materija bei galimybė per ją suvaldyti chaosą. O materijos chaoso jėga yra entropija. Kūrybos tikslas tad entropijos visiškas nugalėjimas. Toliau protas "neneša", nes horizonte iškyla Paties D-vo pakitimas nuo Trejybinio į Daugybinį, kada per JHS Kūną sudievinama kūrinija. Beje, "Kintančio" D-vo koncepcija tikrai egzistuoja, bet tai prieštarauja pamatiniam teiginiui apie D-vo Amžinumą. Amžinybėje negai niekas "atsirasti", nes nėra laiko. Negi D-vas sukuria laiką Sau? Proto negalia nereiškia, kad paprastesnė (panteistinė) koncepcija būtinai teisinga. Iš tikrųjų žmonijos mentalitetas dabar pasiekęs šių klausimų aiškumą, todėl panteistinis sprendimas atrodo vienintelis teisingas. Tačiau juk čia viskas keičiasi bangomis, tad ryt poryt žmonija (jei ji iš viso tebeegzistuos) sugrįš prie kreacinio monoteizmo. Iš Jūsų argumentų bandymas supriešinti de Šardeną su krikščionybe neįtikina, jei krikščionybę suvokiame nemėgindami čia duoti mokslinių atsakymų į Visatos atsiradimą, bet apsiribodami judėjiška esme: 1) Apreiškimas Abraomui (+ apipjaustymo Sandora) --> 2) tautos Mesijui parinkimas (Jicchakas vs. Jišmaelis) --> 3) tautos Mesijui parengimas (plg. Sinajaus Sandorą, Įstatymą, Iz 53) --> 4) Mesijo atliktas Atpirkimas (JHS Kraujo Sandora) --> 5) mesijinio amžiaus užbaigimas Antruoju atėjimu (toliau - tradicinė Teismo versija arba protestantų 1000-mečio ir paskesnio Teismo versija). Kur čia vieta filosofiniams dvasios ir materijos svarstymams? Kalbama apie žmogaus dramą tarp mirties ir kaltės. Be abejo, "pagoniškoji" krikščionybė, išaugusi iš graikų filosofijos, sukūrė pastatą, kurio pamatas - filosofinis visa ko paaiškinimas pradedant nuo kūrimo istorijos. Anais laikais baisus nusikaltimas buvo net įtarti, kad tarp biblijinės kūrimo istorijos pavadinant žvaigždes mažais švisuliukais, o mėnulį - kiek maženiu už saulę, bet didesniu už žvaigždes, ir JHS siūlomo kančios sprendimo paaukojant kančią (alternatyva budizmui), gali būti koks nors skirtumas. Ievos šonkaulis buvo tokios pat reikšmės kaip ir Atpirkimas. Susidarius filosofinei religinei konstrukcijai, o ją po XI a. pritaikius žmogaus ir tautų neopagoniškam išnaudojimui, natūraliai rasdavosi proto maištų ir naujų konfesijų, tad kad galų gale viskas pavirto atomizacija ir nykimu. Suprantu, kad Atpirkimui reikalingas nupuolimas. Tačiau pirmoji nuodėmė juk yra tikrai pirmoji kiekvienam kūdikiui, kai jis pirmą kartą bando atimti saldainiuką iš broliuko. Tai toks pat anapus laiko esantis Adomo ir Ievos faktas, kaip ir nuolatinis Atperkamosios Aukos buvimas Aukojamame JHS Kūne Bažnyčioje (ne baptistų ir pan. "vienąkart atpirko ir gana, dabar visi išganyti, einam į Laisvės alėją platinti brošiūrėlių!"). Be abejo, teoriškai kažkoks pirmasis kūdikis Adomas tai turėjo padaryti ir nurauti saldainiuko vaisių nuo blogio ir gėrio pažinimo medžio. Imant teologiją, ištikimai tikiu KBK, kad kūrinija eina tobulumo link, o likusi spraga Paties Mesijo Kūno uždaryta. Todėl de Šardenui rūpi spręsti dogminius klausimus, kurie dėl per amžius sustabarėjusios konstrukcijos užtemdo dorovinį tikėjimo turinį: laikas naujai religinei filosofijai. Tačiau juk tai ne krikščionybė, o samprotavimai apie krikščionių D-vą, apie tai, kas iš principo viršija proto galias. Čia de Šardeno "materija" yra tai, apie ką sakiau pradžioje, tam tikras dvasinis dalykas, kuriam suteikiami dėsniai. D-vas anaiptol nėra tik galutinis Omegos taškas (laiko - amžinybės problema nesvarstoma), bet Protas, sukuriantis dėsnius. Sakyti, kad viskas evoliucionuoja iš Jo (o tai, be abejo, panteistinės emanacijos), tikrai kirstųsi su tikėjimu anapusiniu Viešpačiu Kūrėju, tačiau kūrimo pakopos nėra darvinistinis kelias nesudėtingajam sudėtingėjant, bet jau D-vo suplanuoto plano valinga realizacija. Iš tikrųjų matome, kad kelias į noosferą yra tvarkingas kūrinijos kėlimas į D-važmogišką pakopą, prasidedančią Įsikūnijimu. Nuo čia spartėjant nugalima entropija, o tai matome net mūsų satanistiniame pasaulyje, kai viską užvaldo virtuali tikrovė, entropijai nebepavaldi. Omegos Taškas su pagreičiu artėja, Maranata!

Sutikčiau, kad galima kalbėti apie natūralią krikščionybės raidą kaip dviejų krikščionybės koncepcijų arba modusų (tradicinės (arba naudojant jūsiškį terminą “autentiškos žydų krikščionybės”) ir atvirosios (“pagoniškosios krikščionybės”) sąveiką . Tik žinoma, nereikia pamiršti, kokiomis formomis tokia sąveika reiškėsi . Kraštutinės jos apraiškos – laužai, kankinimai, tautų genocidas ir kitos panašios priemonės, naudotos tradicinės krikščionybės adeptų. Jūs teisingai pastebėjot “panteizmas yra visų natūralių tikybų pradžia”, o krikščionybė (aišku, tradicinė) prieštarauja prigimčiai, kuriai iš išorės diktuoja prigimties Kūrėjas. Vadinasi, lieka teigti, kad tradicinė krikščionybė yra absoliuti išimtis žmonijos istorijoje, besiremianti antgamtiniu Apreiškimu. Taigi , kokia šios žmonijos mąstymo formos esmė? Aš sakyčiau, kad dualizmas: Dievo ir kūrinijos, materijos ir dvasios, sielos ir kūno. Tuo tarpu žmonijai apskritai būdingas monistinis mąstymas. Juk naturalu yra ieškoti vienos priežasties, vieno aiškinimo, vieno prado, o ne dviejų ar daugelio. Štai kodėl jau savaime tradicinė krikščionybė yra fikcija natūralaus, normalaus žmogus mąstymo požiūriu. Štai kodėl ji gali būti tik primesta iš šalies. Antra, ko vertas, pavyzdžiui materijos ir dvasios dualizmas šiuolaikinio mokslo ir filosofijos požiūriu? Šiuolaikinei fizikai visiškai akivaizdu, kad jokios “kietos”, substancialios materijos, medžiagos nėra. Realybė yra informacinio (dvasinio) pobūdžio. Šioje vietoje galime prisiminti Teilhardą de Chardiną . Akivaizdu, kad su tradicine krikščionybe jo gyvybės kilmės ir raidos koncepcija visiškai nesuderinama. Ji kaip tik yra monistinė, o ne dualistinė. Jo koncepcijoje nėra atskirto nuo kūrinijos Dievo – Omega jam materijos – gyvybės-žmonijos raidos aukščiausias taškas, evoliucijos kulminacija. Be to, jo koncepcijoje nėra ir materijos – dvasios dualizmo. Gyvybė jam natūraliai kyla iš materijos, o žmogus gimsta iš žemesniųjų gyvybės formų. Taigi, Teilhardas de Chardinas “pagrįstai” būtų sudegintas tiek XIII a., tiek nudobtas ir šiuolaikinių tradicinės krikščionybės atstovų. Trečia, kiek tradicinė krikščionybė pagrįsta žmogus psichologijos požiūriu? Tradicinė krikščionybė reikalauja besąlygiškos ištikimybės konkrečioms tikėjimo formulėms. Bent vienos iš jų paneigimas, reiškia viso tikėjimo atsisakymą. Ką tai reiškia praktiškai? Tai reiškia bet kokio mąstymo sustabdymą. Juk žiūrint idealiai, tam, kad žmogus liktų ištikimas tokiai krikščionybei, jis turi tik kaip papūga kartoti tas formules arba tylėti, kito pasirinkimo nėra. Ar toks žmogus dar liktų žmogumi? Ketvirta, ar toks jau išimtinis yra tradicinės krikščionybės apreiškimas (turiu galvoje ir Abraomui, ir Muhamedui duotą)? Atsivertę bet kokį platesnį katalikišką katekizmą, mes rasime tokius argumentus už dieviškąjį katalikybės apreiškimo pobūdį: Katalikų Bažnyčios istorija, suprask, jos ilgas egzistavimas, pranašystės ir stebuklai. Dėl pirmojo – budizmas turi nepalyginamai ilgesnę istoriją. Antrasis ir trečiasis irgi nieko neįrodo: kiekvienoje religijoje pilna pranašysčių ir stebuklų. Tai kas įrodo tradicinės krikščionybės dieviškumą, t.y., jos išskirtinumą?

Tik dabar pastebėjau atsakymą. Krikščionybės neįmanoma suvokti be judaistinio konteksto. Teisingai kalbate apie prieštaringumus, bet tai raidos požymiai. Esmė glūdi Toroje (lygiai kaip ir islamo), bet krikščionybei būdinga iškelti Kūrėją kaip Perkūrėją (Recreator) užpildant "kūrimo spragas", t.y. tai, kas pagal Katalikų Bažnyčios Katekizmą, išlieka kūrinijos kelyje į tobulybę. Esate teisus, kad krikščionybė (kaip ir bet kuris abraominis tikėjimas) "prieštarauja prigimčiai", nes ji neina paskui prigimtį, tačiau prigimčiai iš išorės diktuoja prigimties Kūrėjas. Prigimtis nuolat puola į minėtas spragas, todėl pagal šį požymį ji yra puolanti (plg. pirmosios nuodėmės koncepciją). Tas spragas Savimi užpildo JHS ir tuo D-vas tarsi padaro jau viską, kad nebūtų "kaltintas" dėl kūrimo pasekmių. Gnosticizmas nėra jokia krikščionybė, tai arti teosofijos ir turi ryškių panteizmo požymių. O panteizmas yra visų natūralių tikybų pradžia. Abraominis tikėjimas Kūrėju su tuo nesuderinamas, bet judaizmas nepalyginti senesnis už gnosticizmą. Taigi gnosticizmas tik Romos imperijos margumyno atneštas pašalinis elementas. Žiūrint judaistiniu požiūriu (o krikščionybė ir yra mesijinis judaizmas), reikia skirti autentišką žydų krikščionybę (gyvavusią pirmaisiais amžiais ir atgimstanti tik dabartiniu apokaliptiniu laiku) ir "pagonišką" krikščionybę, kurios tikslas - patraukti prie Tiesos kuo daugiau genčių. Tam tikslui žydų akys turėjo būti laikinai aptemdytos, kad "įeitų pagonių pilnumą" (Rom 11, 25). Tačiau šitoks žengimas į pasaulį kainavo atsimetimo nuo žydiško alyvmedžio, nes jau IV a. atsiranda politizuota krikščionybė ir žydai atstumiami kaip svetimas elementas (Laodikėjos susirinkimas). Esminė "pagoniškos krikščionybės" tragedija, atvedusi prie dabartinio jos nykimo, įvyko XI a. pradžioje, žlugus pirminei teokratijai (D-vo, ne kunigų valdžiai!), kai dėl feodalų godumo suvienytoji Karolio Didžiojo-Otonų valstybė ("kalifatas") Europa-Bažnyčia suskilo į nacionalines valstybes, o po to automatiškai išsiskyrė Vakarų ir Rytų bažnyčios. Autentiška krikščionybė tapo išstumta į vienuolynus iš visuomenės, kurią užvaldo praktiniai pagoniški stipriojo teisės principai po krikščionybės iškaba (tik tada atsiranda kruvinos "misijos", "atverstųjų" "brolių" pavergimas, jų žemių užgrobimas ir net genocidas - nieko panašaus nebūta islame). Toliau nacinalinės valstybės su reformacija ėmė versti krikščionybę nacionalinėmis religijomis, kurių "dorovinis" tikslas - padaryti žmones klusniais kaizerio ir feodalų pavaldiniais. Švietimo amžiuje jie jau gaivina pagonybę - iš pradžių antikinę kultūriškai (Herderis), paskui savą politiškai (nuo Vagnerio iki Hitlerio). Pagaliau krikščionybė jau niekam neberūpi, nes atsiranda daug materialių pagundų, o britai sumano anglosaksišką pasaulio federalizaciją. Taip ir prieiname prie dabartinio satanistinio antikristinio globalizmo pagal Apr 13, 17. Galbūt de Šardenas ir būtų buvęs sudegintas viduramžiais, tačiau sakyti, jog jis prieštaravo tikėjimo esmei, absurdas. JHS esmė - žmogaus išgelbėjimas nuo puolimo per minėtą spragą į nuodėmės bedugnę, o čia niekas nepasikeitė. Be to, tai ne darvinizmas, kur viskas atsiranda be Kūrėjo. De Šardeno nėra jokios naujos "krikščionybės", bet tik teologinis modelis, kuris gali būti panaudotas ir kitose abraominėase religijose (suprantama, be kristocentrizmo). Esmė tik ta, kad de Šardenas bando paaiškinti kūrimo eigą ne pasakos terminais, bet sutinkamai su moksliniu mąstymu. Jo teorija nieko bendra neturi su darvinizmu, nei su grubiu pavaizdavimu, neva Pats D-vas įsikišdavo tada, kada pagal Darviną turi būti "tarpinės grandys". De Šardenas parodo evoliucinį kūrimo metodą. Kas yra tikrasis kūrimas iš nieko (t.y. iš dvasinės, nematerialios tikrovės) šiandien parodo DNR dešifravimas, galutinai sugriovęs primityvią Darvino teoriją, neva viena rūšis išsivysto iš kitos. DNR grandinės nėra realūs kūriniai, bet yra tik abstrakčios hierarchinių struktūrų formulės, rodančios Visatoje veikiant Protą, be Kurio jos nebūtų atsiradusios ir net neįsivaizduojamu sudėtingumu, paliekant "neužpildytas" vietas taip ir neatsiradusioms (dar neatsiradusioms?) rūšims. Bet tai ginčas dėl kūrybos, ne dėl krikščionybės esmės, kuri yra dorovinė ir kuri ne tik niekur nedingo (nepaisant ištisų kontinentų atkritimo į pagonybę), bet išsilaikė ir dabar apokaliptiškai atgyja Šventojoje Žemėje laukiant ateinančio Mesijo. Visos abraominės tikybos yra apreikštos, nenatūralios, visos yra iš esmės mesijinės, o jų išplitimas racionaliai nepaaiškinamas. Moraliniu požiūriu tačiau yra aiškus jų indėlis: Vienas Kūrėjas reiškia vieną Tiesą ir Vieną Moralę. Tai itin nesuderinama su dabartinio išsigimstančio ir sąmoningai iškraipomo pasaulio moraliniu "pliuralizmu", t.y. reliatyvizmu, o paprastai tariant - amoralumu.

Krikščionybė laikėsi "tiek laiko". Kiek laiko? Ir kokia krikščionybė? Gnostikų? Augustino? Tomo Akviniečio? Jano Huso? Torkvemados? Sioreno Kierkegoro? P. Teilhardo de Chardino? IV - V a. krikščionys ortodoksai krikščionis gnostikus pasmerkė ir su valstybės pagalba beveik totaliai išnaikino. XIII - XIV a. Teilhardas de Chardinas būtų buvęs sudegintas ant laužo. Nemanau, kad daug bendro ir tarp Leto Palmaičio bei Stasio Šalkauskio. Nesileidžiant į detales, visoje margoje krikščionybės istorijoje galima įžvelgti nuolatinę priešpriešą ar net kovą tarp dviejų krikščionybės formų: tradicinės, dogmatinės, besiremiančios prievarta, jėga, galia ir atvirosios, atviros bendražmogiškam dvasiniam, intelektualiniam paveldui. Savo apogėjų XIII a. pasiekusios tradicinės krikščionybės (tiesa, aš daugiau remiuosi katalikybės pavyzdžiu, bet tai nekeičia reikalo iš esmės, atsižvelgiant į Katalikų Bažnyčios galią istorijoje) atstovai bet kokį pažinimą apribojo kelių dogmų rinkiniu, visus nesutinkančius su tuo, paskelbdami Dievo priešais su visomis iš to išplaukiančiosmis pasekmėmis. Todėl bet koks pasipriešinimas tokiam religiniam totalitarizmui (taip pat ir Gralio legendos) kaip tik įrodė tokios krikščionybės koncepcijos nepagrįstumą ir svetimumą žmogus prigimčiai. Lygiai toks pat totalitarizmas bujoja ir daugelyje islamo šalių. Iš tiesų, Palmaitis teisus - tarp tradicinės krikščionybės ir islamo giliąja prasme skirtumo nėra. Tačiau kiek tos tradicinės krikščionybės liko? Kur jos galia ir įtaka? Prancūzijos revoliucija padėjo jai tašką. Kiekvienam reiškiniui savas laikas. Nenuostabu, kad tokie paskutiniai tradicinės krikščionybės "mohikanai" truputėlį pakoregavę savo religines koncepcijas ieško prieglobsčio islame, kuris yra toks pats religinis totalitarizmas, besiremiantis prievarta.

gal Leonardas da Vimčis žinojo kad saulės užtemimo ir žemės drebėjimo vienu metu nebuvo (nebuvo įvykio)