Nemokamas miesto transportas - realu!

Ne, tai ne rinkimų propaganda. Juolab kad sprendimą dėl nemokamo važiavimo miesto transportu turėtų priimti savivaldos politikai, o ne Seimas ar Vyriausybė. Dar geriau, kad taip nuspręstų patys miestiečiai, kaip neseniai atsitiko Taline.

Geras pavyzdys užkrečiamas. Ir štai apie nemokamą miesto transportą jau diskutuoja Rygos Dūmos deputatai. Pasirodo, tai jokia utopija. Pasaulyje yra apie šimtas miestų, kurie mažindami eismo kamščius ir oro taršą skatina naudotis viešuoju transportu, darydami jį nemokamą.

Kodėl estai vis mus aplenkia? Gal jie tiesiog išmoko lanksčiau ir laisviau mąstyti? Nes suvokti tokio sprendimo naudą trukdo pirmiausia mąstymo klišės. Bet kokia lengvata – tai populizmas! Arba: „Nemokamas būna tik sūris pelėkautuose.“

Tokie ir panašūs šūkiai skambėjo Seime šį pavasarį svarstant PVM miesto transportui sumažinimą nuo 21 iki 9 procentų. Nepaisant įnirtingo Andriaus Kubiliaus libertarų pasipriešinimo, lengvatą pavyko iškovoti. Tačiau kai iš tribūnos pasakiau, kad logiškai mąstant ir vertinant argumentus viešąjį transportą reikėtų padaryti apskritai nemokamą, buvau palydėtas juoko pliūpsniu.

Tada net ir pats suabejojau, ar tai realu. Nebuvau pakankamai informuotas, kas vyksta platesniame pasaulyje. Juk nesu tos srities specialistas.

O mano argumentų logika buvo labai akivaizdi. Nemokamas transportas didesniuose miestuose yra naudingas visiems. Jis naudingas net ir tiems, kurie juo beveik nesinaudotų, nes gerokai sumažintų individualių automobilių srautą. Žinoma, jeigu būtų tikrai gerai organizuotas.

Taigi protingi mokesčių mokėtojai turėtų sutikti atitinkamą bendro biudžeto dalį skirti viešam reikalui finansuoti. Daugiausia iš to sutaupytų važinėjantieji autobusais ir troleibusais. Tačiau tai nebūtų vien tam tikras turtingesniųjų solidarumo ženklas. Komfortiškesnį gyvenimą mieste patirtų ir jie. Ne vien dėl mažesnio eismo. Juk net ir užkietėjusiems individualistams kartais prisireikia pasinaudoti viešąja paslauga. Ar būtinai visada kviesiesi taksi, kai bus galima nekompleksuojant, kad nežinai kiek, kaip ir kur mokėti, naudotis viešuoju transportu?  

Panašų džiaugsmą patirtų ir miesto svečiai. Ir čia turiu pasakyti, kad Talino gyventojai padarė didelę klaidą, palikdami mokamus bilietus atvykėliams. Tai jau kažkoks keistas ir neprotingas egoizmas. Juk geri svečių įspūdžiai taip pat yra miesto turtas.

Be to, apskaitos ir kontrolės užtikrinimas sudaro nemenką viešojo transporto sąnaudų dalį. Štai Vilniaus naujoji atsiskaitymo sistema atsiėjo apie 13 milijonų litų. (Beje, jauna lietuviška kompanija siūlė išmaniosiomis technologijomis grįstą sprendimą už 100 tūkstančių litų!) Dar kelis milijonus litų atima kontrolierių apmokėjimas.

Šiomis sąnaudomis labiausiai suinteresuoti paslaugų teikėjai ir juos palaikantys valdininkai ar politikai. Tikras viešasis interesas dėl to tik kenčia.

Kokių dar galėtų būti neigiamų argumentų? Tai bus per didelis smūgis miestų biudžetams? Taip, lėšų reikės gerokai daugiau, nei skiriama dabar. Tad sprendžiant šią problemą, į pagalbą miestams galbūt galėtų ateiti ir centrinė valdžia. Tačiau akivaizdu, kad pastangos ir išlaidos atsipirktų.

Štai Kaune už bilietus į visuomeninį transportą surenkama ne tiek jau ir daug – apie 40 milijonų litų per metus. Suma dar sumažėtų, atmetus mokesčio aptarnavimo sąnaudas. Galbūt šį nuo intensyvaus transporto kenčiantį miestą būtų galima padaryti pilotinį, nelaukiant, ar eksperimentas pasiteisins Taline?

Rinkos fundamentalistai aiškina, kad apribojus privatų interesą, bet kokia veikla tampa neefektyvi. Tačiau juk Lietuvos miestų viešasis transportas ir taip beveik nėra privatizuotas. Įmonės priklauso savivaldai ir yra dotuojamos iš miestų biudžetų. Tas dotacijas tiesiog reikėtų padidinti ir gyvenimas visiems pastebimai pagerėtų.

Bet pripažinti tai galima tik žvelgiant į problemą iš bendrojo intereso, o ne valdiško ar  individualistinio egoizmo pozicijų.

Taigi, čia turime kovoti su įsigalėjusiais libertariško mąstymo stereotipais. Vertybinis bendrojo gėrio kaip prioriteto atmetimas ženklina visą mūsų atkurtos nepriklausomybės istoriją. Primityvaus laukinio kapitalizmo simboliu galima laikyti privatizacijos aušroje apmokestintus viešuosius tualetus. Nei jie tapo gražesni, nei švaresni. Priešingai. Daugiau jų taip pat neatsirado.

Štai Klaipėdoje jau keleri metai kalbama, kad šimtai turistų iš kruizinių laivų neranda kur nusišlapinti, o Vilniuje naktimis jie gaudomi prie Prezidentūros sienų. Žinoma, ne todėl, kad šitos sienos būtų kuo nors ypatingai patrauklios. Jos tiesiog geriau stebimos ir saugomos. Mes nirštame dėl tokios nepagarbos, nors tiesiog reikėtų labiau gerbti save ir užtikrinti paprastą viešą interesą nusičiurkšti ne viešai ir be problemų.

Palyginimas gal ir drastiškas, tačiau jis gerai atspindi esmę. Subtiliame santykyje tarp viešo ir privataus mes esame neprotingai toli pasislinkę į vieną pusę. Ir tai netgi apnuodijo gana didelės dalies žmonių protą. Bendrieji reikalai pradės gerėti tik ištaisius šį pavojingą nuokrypį.

Diskusija apie nemokamą viešąjį transportą galėtų labai atšviežinti stereotipų suvaržytą mąstymą. O jau tada ateis ir teisingi sprendimai.