Mums žinoma, kad prezidentė paprašė Konstitucinio Teismo išaiškinti, ar generalinio prokuroro atleidimo pagrindai ir tvarka gali būti nustatyti Seimo statute, kuris nėra įstatymas. Taip pat prezidentė prašė išaiškinti, ar atitinka Konstituciją nustatyta pareiga generaliniam prokurorui atsiskaityti už prokuratūros veiklą įstatymų leidžiamajai ir vykdomajai valdžiai.
Konstitucinis Teismas, remdamasis Konstitucijos 118 str., išaiškino, kad prokuroras, vykdydamas savo funkcijas, yra nepriklausomas. Įstatymų leidėjas negali nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kuris sudarytų prielaidas suvaržyti prokurorų nepriklausomumą ir kištis į prokurorų veiklą.
Priimdamas nutartį KT vadovavosi Konstitucijos 118 str. Kaip žinoma, šis straipsnis yra pakeistas siekiant suteikti prokuratūrai nepriklausomumą, apie kurį taip daug kalbama.
Pakeičiant straipsnį Seimas turėjo vadovautis 148 Konstitucijos straipsnio trečia pastraipa, kur rašoma: „Konstitucijos pataisos dėl kitų Konstitucijos straipsnių turi būti svarstomos ir dėl jų balsuojama Seime du kartus. Tarp šių balsavimų turi būti daroma ne mažesnė kaip trijų mėnesių pertrauka. Įstatymo projektas dėl Konstitucijos keitimo laikomas Seimo priimtu, jeigu kiekvieno balsavimo metu už tai balsavo ne mažiau kaip 2/3 visų Seimo narių.“
Pirmasis balsavimas įvyko 2002 m. rugsėjo 17 d. rytiniame posėdyje. Pranešėjas: A. Sakalas.
Dėl pritarimo po pirmojo balsavimo projektui balsavo 95 Seimo nariai, „už“ – 79, „prieš“ – 6, susilaikė 10. Pagal Konstituciją balsuotojų skaičius „už“ turėjo būti ne mažesnis kaip 94.
Trūko 15 Seimo narių balsų, kas sudaro 15,9 proc. reikalingo balsuotojų skaičiaus.
Vadinasi, Konstitucijos pataisai nebuvo pritarta ir iš naujo turėjo būti svarstoma tik po metų. Tačiau to neįvyko. Seimo posėdžio protokole įrašyta – „pritarta“.
2003 m. kovo 20 d., kaip to reikalauja Konstitucijos 148 str., įvyko antras Seimo posėdis. Čia reikiamas balsų skaičius jau buvo surinktas. Konstitucijos pataisos įstatymas buvo priimtas.
Taip turime precedentą – Konstitucijos pataisą galima atlikti supaprastinta tvarka, jeigu valdžia to labai nori ir jeigu tie, kurie turėtų prieštarauti, neprieštarauja. Žinoma, čia pirmiausia turėjo sureaguoti Konstitucinis Teismas, bet, matyt, jis to „nežinojo“, nes į jį niekas nesikreipė. Konstitucinio Teismo sudėtis tuo metu buvo: pirmininkas – E. Kūris, nariai – J. Prapiestis, V. Sinkevičius, S. Stačiokas, A. Abramavičius, K. Lapinskas ir kt.
Remiantis Seimo pirmojo posėdžio balsavimo rezultatais, galima daryti prielaidą, koks nuokrypis leistinas balsuojant dėl Konstitucijos pataisos Seime, ir šią nuostatą perkelti į reikalavimą renkant parašus referendumo organizavimui. Tuo labiau kad palaikymo tokiai nuostatai galima tikėtis iš prieš tai išvardytų teisininkų. Kaip jau minėta, galimas nuokrypis – 15,9 proc.
Suskaičiavę gautume, kad referendumui sušaukti vietoj 300 tūkst. galėtų užtekti ir 252 220 parašų.
Faktiškai netikslių parašų skaičius, remiantis VRK sprendimu, buvo apie 8 500, t. y. 2,8 proc. nuo reikalaujamų 300 tūkstančių.
Taigi, nesutarus su VRK dėl kai kurių parašų patikimumo, ši medžiaga kaip precedentas gali būti panaudota ieškant galutinio sprendimo teisminiu keliu teisme.