N. Nausėda pritaria nuomonei, kad Lukiškių aikštė turėtų būti dar viena lietuvių kančios minėjimo vieta

Valstybės lyderis Gitanas Nausėda pranešė, kad pasirašė Lietuvos Respublikos Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą.

„Ko gero, tai vienas iš atvejų, kai svarbus ne tiek sprendimas, kiek jo paaiškinimas. Reikia pripažinti, kad pastaruosius dvidešimt metų Lukiškių aikštė buvo tiesiog tuščias laukas tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme, todėl skirtingos politinės ir pažiūrų grupės stengėsi jį užpildyti turiniu kiekviena pagal savo suvokimą ir įsivaizdavimą. Kol Seimo rinkimų išvakarėse Vilniaus meras nesugalvojo perimti iniciatyvos ir sukėlė smėlio audrą pačiame sostinės centre. Tuomet veiksmą jau lydėjo Seimo atoveiksmis, įgijęs specialaus įstatymo dėl Lukiškių aikštės pavidalą.

Pirmiausia nedemonizuočiau paties įstatymo. Šis įstatymas nepasako beveik nieko naujo, palyginti su 1999 m. Seimo nutarimu „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“, išskyrus įnešamą Vyčio simbolį. Čia iš karto galima paskęsti scholastiniuose ginčuose, ar įstatymo 3 straipsnyje minimas monumentas Vytis jau nėra įgyvendintas Lukiškių aikštės vėliavoje (tiesa, tarptautinių žodžių žodyne teigiama, kad monumentas yra materialus postamentas, paminklas), ar pagal istorinę tradiciją Vytis apskritai gali egzistuoti 3D, o ne 2D formatu? Vis dėlto šiuo, kad ir netobulu, įstatymu bent jau retoriniu lygiu mėginama formuluoti kažkokią politinę valią Lukiškių aikštės klausimu.

Įstatymo vetavimas reikštų, kad ši reprezentacinė aikštė toliau transformuosis į sluoksniuotą pyragą, kuriame bus truputį smėlio, truputį vandens, truputį ugnies, truputį istorinės atminties, šiek tiek geros moralės, šiek tiek – blogos, o galiausiai – nieko. Gal to sąmoningai siekiama?

Dabar apie vietą paplūdimiui. Kuomet rėmėjai ir oponentai iškloja visus savo argumentus ir supranti, kad kovos nugalėtojus išaiškinti galėtų nebent fotofinišas, stengiesi pažvelgti į šį veiksmą iš tolesnės perspektyvos. Mėginu įsivaizduoti, ar galėjo Vilniaus meras R. Šimašius papilti smėlio prie sinagogos, žydų kančios atminimo vietos, ar Vilniaus sporto rūmų? Juk praėjo daug laiko, švęskime gyvenimą! Bet ne, juk neišpylė, o ir ar būtų išdrįsęs? Turime ko pasimokyti iš žydų bendruomenės. Jos reakcija tokiais atvejais būtų lengvai nuspėjama ir griežta. Tad kodėl ir kitos bendruomenės nesugeba vieningai ištarti: „gana yra gana“?

Centrinės valdžios ir savivaldybių ginčuose paprastai stengiuosi palaikyti silpnesniąją pusę, tam skirtos ir kai kurios mano įstatymų iniciatyvos. Šį kartą teko pasirinkti įstatymo leidėjo pusę, įvedant savotišką tiesioginį valdymą Lukiškių aikštės lopinėlyje. Teisiniu ir politiniu požiūriu toli gražu ne pavyzdinis aktas, tačiau išprovokuotas „performanso“, kuriam buvo pasirinkta b ū t e n t ši vieta. Nes kitos vietos netiko...

Ir vietoj pabaigos. Trečiadienį apsilankiau Lukiškių aikštėje, norėdamas viską pamatyti iš arti, kalbėjau su ten buvusiais žmonėmis. Aikštės lankytojams idėja patiko patogumu ir laisvumu, tačiau ir jie pripažino, kad Vilniuje jai yra daug tinkamesnių vietų“, - visuomeniniuose tinkluose savo sprendimą išaiškino šalies vadovas.