Nusikaltėlis jau aiškus – alkoholis

Praėjęs sekmadienis, be visų kitų nelaimių, pažymėtas tragedija, ištikusia žmones, apie kuriuos žino kone visa Lietuva. Sausio 19-ąją nutiko trys ribiniai įvykiai. Vilniuje žuvo dailininkas Naglis Karvelis, jo tėvas Rimgaudas Karvelis, gniauždamas vienturčio netekties skausmą, atliko aktoriaus pareigą – vaidino Nacionalinio dramos teatro scenoje, o kino režisierius Algimantas Maceina galimai tapo žmogžudžiu (jis yra įtariamasis).

Mirtis, nusikaltimas ir kančia laidoti vaikus vėl skatina galvoti apie gyvybės trapų siūlą, apie aplinkybes, kai žmogus tampa pabaisa, kuo niekad netikėjo būsiąs, tačiau net šią akimirką, kol vyksta tyrimas, kol A. Maceina (55) sėdi areštinėje, o R. Karvelis (80), gelbstimas vaistų, priiminėja užuojautas ir atsakinėja į klausimus, nusikaltėlis jau aiškus – tai alkoholis. Lietuvoje itin daug šiurpių atsitikimų, buitinių konfliktų ir nelaimių nutinka būtent dėl šitos priežasties. Skelbiama, kad bute, kuriame įvyko tragedija, taip pat buvo girtaujama.

Sekmadienį pirmą valandą dienos pakirstas baisios žinios aktorius R. Karvelis išgėrė raminamųjų ir penktą valandą jau vaidino M. Katiliškio „Paskendusioje vasaroje“. „Visi buvom sukrėsti, – pasakoja šiame spektaklyje vaidinanti Dalia Overaitė. – Rimgaudas laikėsi stojiškai, jis niekada per daug nerodo savo emocijų, bet galėjai įsivaizduoti, kas dedasi jo viduj. Buvo labai labai liūdna.“ Visas tris valandas, kol vyko šis žiūrovų pamėgtas daugiau kaip dešimtmetį rodomas spektaklis, pilnutėlė salė nė neįtarė tapusi neeilinio poelgio liudytoja: aktorius Karvelis turėjo šmaikštauti, nors tėvas Karvelis galavosi sielvartu. Pravirko tik spektaklio pabaigoje. Kai pastatymo režisierius Julius Dautartas parvežė jį namo, vėl prisireikė vaistų.

R. Karvelis didžiavosi ir didžiuojasi savo sūnumi, jo paveikslais, kurių vieną kitą ir pats turi savo bute. Neprisimenu pokalbio, kuriame nebūtų užsimintas ir talentingas sūnus, ir jo išskirtiniai paveikslai. Turbūt daugeliui žinoma, kad šiandien Valstybinio jaunimo teatro metraštininku vadinamam aktoriui paskata fotografuoti buvo pirmagimis. Būtent norėdamas įamžinti nepakartojamas sūnaus vaikystės akimirkas R. Karvelis ir įsigijo fotoaparatą.

Prieš dvejus metus, kai į šeštąją dešimtį įžengusio dailininko N. Karvelio kūriniai buvo eksponuojami sostinės „Akademijos“ galerijoje, „Respublika“ išspausdino jo interviu. Stebino, kad tai buvo tik pirmoji personalinė dailininko tapybos paroda, ir tai surengta tarytum be jo žinios, jo draugų dėka.

N. Karvelis išdėstė „Respublikai“ savo kelią: iš pradžių padirbėjęs Jaunimo teatro dekoracijų ceche, ketinęs tapti teatro dailininku, kino link pasukęs visiškai atsitiktinai. „Kartą užėjo mano kaimynas Algis Mikutėnas, – pasakojo N. Karvelis. – Pamatė, ką paišau, ir įsakmiai išrėžė: ateini dirbti į kino studiją. Pirmas filmas buvo Tomo Donėlos „Išakėtas krantas“. Paskui – Andriaus Šiušos „Ir jis pasakė jums sudie“. Paskui – keli filmai su Inesa Kurklietyte. Yra tekę dirbti ir Rusijoje, ir „Kijevfilme“... Paišai visokius interjerus – kėdes, spintas, stalus... Atokvėpio valandėlėmis papaišydavau kažką ir sau: Laucevičių... Kelmelytę, žiūrinčią į balą... Tie mano neprivalomi piešiniai buvo daug įdomesni už tai, ko reikėjo kinui. Būdavo, prieina operatorius ir sako: gal galiu pasiskolinti šitą tavo apšvietimo idėją? Imk, sakau, ar gaila...“

Išparceliavus Lietuvos kino studiją, kur dailininkas turėjo ir dirbtuvę, džiaugėsi tebeturįs savo tapybą. Sakė, tai „pati patikimiausia kūrybinė investicija“. Nors jo paveikslai neužsigulėdavo, buvo paklausūs, o kai kurie nusikeldavo net užsienin – į Olandiją, Jungtines Amerikos Valstijas (gerbėjų net nereklamuotas talentas buvo susiradęs ir ten), tačiau tai negarantavo nuolatinio uždarbio. Buvo visko.

Dailės žinovai atkreipia dėmesį į N. Karvelio gebėjimą komponuoti, puikų erdvės pojūtį, tačiau bene didžiausiu kūrybos pranašumu laiko jo virtuozišką akvarelės techniką. Keistokų personažų ir situacijų dailininkas pasakojo semiantis iš gyvenimo: „Išeini į kiemą ir matai: žmogus šukuojasi žiūrėdamas į balą... Pirmo aukšto balkone stovi senutė ir už pavadėlio laiko po balkonu vaikštinėjantį katiną. Ant suolelio užmigo „bomžas“, atkištose rankose tarp pirštų smilksta po nuorūką, o plakatas virš galvos skelbia: „Zoro“... O kartą važiuoju plentu ir matau apvirtusį vežimą su pieno bidonais. Pienas sutekėjo į čia pat tyvuliuojantį ežerą. Baltame vandenyje tarp baltų lelijų žuvys šokinėja, o vadeliotojas šalikelėje girtas guli... Tiek visame tame „kreizo“! Gatavi siužetai – tik imk ir paišyk.“

Deja, šviesaus atminimo N. Karvelis, puikiai mokėjęs perteikti personažų mimiką, jau nebenupaišys siurrealistinio bičiulio A. Maceinos, kurio neabejotinai laukia ilgos ir baisios pagirios, portreto. Dešimties dokumentinių filmų kūrėjas („Paskutinis“, „Kad mano namai būtų pilni“, „Gėlių vaikai“ ir kt.), kino mokęsis ir už sienos Tbilisyje, ir Jono Meko kino antologijos muziejuje, tarp menininkų buvo žinomas ir dėl ūmaus charakterio. Prieš metus žurnalistų kalbintas spaudoje atrodė laisvas nuo alkoholio demonų: atviravo tapęs katalikų bendrijos „Pilni namai“ lankytoju ir net tikino tik ten galintis pajusti „žmogiškąją pilnatvę“. Pasak A. Maceinos, ieškodami tikro bendravimo žmonės pradeda girtauti, juos suburia butelis ir tikslas – išgerti. Bendru tikslu gyvenime, jo nuomone, galinti tapti ir žvejyba, ir medžioklė. Ir malda. Jis paminėjo ir maldą.

respublika.lt