Obama – mesijas ar nevykėlis?

Kas atsitiko mesijui? Kas atsitiko tam, dėl kurio prieš šešis metus amerikiečiai šoko gatvėse tą neužmirštamą vakarą po rinkimų? Kas atsitiko su žmogumi, kuris pažadėjo, kad „žmonija pamatys kaip vandenynų lygis nustoja kilti ir mūsų planeta pagaliau pasveiksta“?

Šiandien mes artėjame prie tarpinių rinkimų, rinkimų į Kongresą. Demokratų kandidatai nenori, kad juos pastebėtų prezidento kompanijoje. Obamos reitingas – tik 40%. Europos retorika pakito radikaliai: anksčiau ji šaukė „Obama! Obama!“, vėliau sugalvojo pravardę „Obamą – be dramų“, o dabar ji sako „Obamai – ne“.

Kas atsitiko? Gal šis populiarumo kritimas toks pats mistinis, kaip ir kažkada begalinis populiarumas? Žinoma, iki prezidentavimo pabaigos likus dar dviems metams gali atsitikti visko, tačiau šis žilas, pavargusiai-atlaidus žmogus, kokiu tapo Obama, atrodo taip, kad likusį prezidentavimo laiką jis norėtų praleisti golfo aikštelėje.

Reikia labai aiškiai suprasti, kad nei vienas JAV prezidentas nuo 1945 metų, nebuvo tokioje sunkioje padėtyje. Obama šiandien turi ne tik iš Džordžo Bušo paveldėtą stipriausią finansų krizę nuo 1930-ųjų metų, bet ir  beprasmišką ir pražūtingą karą Irake, blogai veikiančią politinę sistemą, besisukančią apie susiskaldžiusį, negarbingą ir parsidavėlišką Kongresą, o taip pat pasaulyje radikaliai pasikeitusi jėgų balansą. TVF duomenimis, šiais metais Kinija aplenkė JAV ir tapo didžiausia ekonomika pasaulyje.

Įvertinus aukščiau paminėtus teiginius, ką mes galime pasakyti apie Obamos valdymą? Mano vertinimas: visai neblogai vidaus politikoje ir labai blogai tarptautinėje.

Amerikos ekonomika yra kur kas geresnėje padėtyje, nei dauguma stipriausių pasaulio šalių. Nuo 2008m. pabaigos, ji išaugo beveik 8%, tuo tarpu kai eurozonos ekonomika vis dar 2% žemiau, per tą patį periodą. Nedarbo lygis žemesnis nei 6%. Federalinio biudžeto deficitas 2014 m. buvo mažiau nei 3% BVP (riba, kurios stengiasi neperžengti ir ES).

Galima iki begalybės ginčytis kam dėl to turėtume padėkoti- administracijai, buvusiam FRS (Federalinė Rezervų sistema) vadovą Benui Bernankei, skalūnų dujoms, gigantiškai ir dinamiškai vidaus rinkai, būdingam amerikiečių tautai verslumui ar pačiam dievui, - bet visa tai įvyko valdant Obamai. Finansinio sektoriaus apribojimai, kurie buvo įvesti Dodd-Frank įstatymu, atrodo nedrąsiai ir neryžtingai, tačiau Obamos valdymo metu sukurta vartotojų gynimo institucija, kuruojanti finansinius reikalus, tikrai efektyviai gina interesus tų, kurie atsidūrė kitoje bankinio langelio pusėje. Obama nekreipė dėmesio į tikrai dideles lobistų pastangas Kongrese ir sumažino išmetamo į atmosferą anglies dvideginio leistinus kiekius.

Internetinio puslapio „Obamacare“ paleidimas buvo katastrofiškai nesėkmingas ir prezidentas už tai neša visą atsakomybę, tačiau medicininio draudimo įstatymas, suteikė daugiau nei 10 milijonų amerikiečių medicininį draudimą ar medicininę pagalbą vadovaujantis programa „Medicaid“. Du Prinstono mokslininkai išsiaiškino, kad per pirmąją kadenciją,  Obama patyliukais įtraukė į biudžetą daug daugiau projektų skirtų kovoti su skurdu, nei bet kuris buvęs prezidentas demokratas. Tai reiškia, kad jis mažiau kalbėjo, bet daugiau darė dėl pačių skurdžiausių JAV gyventojų. Jis vis dar nėra įvykdęs imigracinės reformos, tačiau taip yra todėl, kad respublikonai, tikėdamiesi pergalės šių metų rinkimuose, leidžia sau nekreipti dėmesio į ilgalaikius Respublikonų partijos politinius tikslus ir nekreipia dėmesio į potencialius balsus iš lotynų amerikiečių.

Visa tai – tikrai įtikinamos vidaus politikos pergalės, įvertinant dabartinį sunkmetį. Tačiau užsienio politikoje B. Obama pasiekė labai mažai. Na, jis nepadarė tokios nesąmonės kaip įsiveržimas į Iraką, bet tai... viskas.    

Politikas, kuris 2009 metais Egipto sostinėje Kaire pasakė ugningą kalbą, nesugebėjo pasinaudot „arabų pavasario“ galimybėmis – labiausiai Egipte, kuriam JAV suteikė pagalbos už daugiau nei 1 milijardą dolerių. O juk tai galėjo JAV leisti turėti realius svertus įtakojant Egipto kariškius, kurie vėl triumfavo šalyje pradedami naujas represijas. Obama paskelbė, kad cheminio ginklo panaudojimas Sirijoje yra „raudona riba“ – ir leido Sirijos prezidetui Bašarui Asadui nebaudžiamam ją peržengti. Po šio įvykio Sirijos prezidentas nukreipė kovą į opoziciją, kurią aktyviau palaikyti reikalavo Hilari Klinton. Šių įvykiu fone sustiprėjo jėgos, iš kurių vėliau susiformavo IS (Islamo Valstybė).

Be šių nesėkmių, Obama taip pat parodė silpnumą derybose su Irako premjeru Nouri al-Maliki (atstovaujančiu šiitų islamo pakraipą), reaguodami į tai daugelis sunitų stojo į kovą IS pusėje. Už šias silpnybes B. Obamą smarkiai kritikavo buvęs gynybos ministras Leon Panetta. Šiuo metu amerikiečiai yra vėl įsipainioję į ginkluotą konfliktą Irake.

Avansu gavęs Nobelio premiją, Obama kol kas tikrai nepanaudojo visų svertų, kad priverstų Izraelį ir Palestiną sutikti su „dviejų šalių variantu“, kaip tai padarė Klintonas. Obama parodė silpnumą, kai reikėjo griežtai reaguoti į gėdingą Rusijos agresiją Ukrainoje. Sekimo skandalas, kurio kaltininkė „Nacionalinio Saugumo Agentūra“, nuteikė prieš Ameriką jos pagrindinius sąjungininkus, - labiausiai Vokietiją, - tačiau Obama, net neatleido nacionalinės žvalgybos vadovo James'o Clapper'io, kuris akiplėšiškai melavo Kongresui.

Amerikos žvilgsnio nukreipimas į Aziją, tikrai gera idėja, tačiau nei Kinijai, nei JAV sąjungininkams regione, tai įspūdžio kol kas nedaro. Galime prisiminti ir apie pagalbą besivystančioms šalims. Nežiūrint apie garsiai paskelbtus prioritetus, B. Obama šių šalių vystymuisi padėjo ne ką daugiau nei Džordžas Bušas jaunesnysis su jo „tūkstantmečio iššūkiu“ ir kitomis analogiškomis programomis. Man tęsti toliau?

Visa tai mus atveda prie įdomaus klausimo: ar nesuklydo Amerikos rinkėjai 2008 metais Demokratų partijos pirminiuose rinkimuose su nuosprendžiu, koks turėtų būti pirmasis prezidentas JAV istorijoje? Gal būt reikėjo rinkti ne pirmąjį juodaodį prezidentą, bet pirmąją moterį Amerikos prezidentę? H. Klinton turėjo daugiau patirties ir gal būt ji, kaip prezidentė, būtų buvus žymiai stipresnė. Tuomet Klinton buvo pačio tinkamiausio amžiaus,o jei ji laimės 2016 metais, jai jau bus šešiasdešimt devyneri. Visai tikėtina, kad po aštuonerių metų, praleidęs daugiau laiko Senate ir galbūt pabuvęs valstybės sekretoriumi ar viceprezidentu, Obama būtų daug geriau pasiruošęs galimiems iššūkiams. Iš kitos pusės, niekada negali žinoti iš anksto..

Šaltinis: latimes.com